Moteris prie valstybės vairo pasaulyje - retenybė. Lietuvoje tai - dar nebūtas dalykas.
Tačiau mėginimų paveržti iš vyrų šį postą mūsų valstybėje vis dėlto būta.
Ir ne tik per 2002-ųjų ir 2004-ųjų prezidento rinkimus, bet ir gerokai anksčiau: prieš daugiau nei 80 metų.
Amerika vis rečiau prisimena senatorės Hillary Clinton ašaras. Ašaras, kurios sausį, prasidėjus pirminiams rinkimams į JAV prezidento postą, ištryško po Hillary pergalės Naujojo Hampšyro valstijoje. Pirminiai balsavimai dėl demokratų ir respublikonų kandidatų į prezidentus įvairiose Amerikos valstijose vyksta toliau. Ir Hillary vis labiau atsilieka nuo savo partijos konkurento juodaodžio Baracko Obamos.
Rytoj, kovo 4-ąją, Ohajuje ir Teksase vyks Hillary itin svarbūs balsavimai. Jei šiuose rinkimuose H.Clinton laimėtų didele persvara, ji atgautų viltį kautis dėl JAV prezidento posto. Tačiau net ir per pastarąjį, vasario 20-ąją vykusį, balsavimą Viskonsine ir Havajuose patyrusi dešimtą iš eilės pralaimėjimą B.Obamai, H.Clinton dar nenuleido rankų.
Iki lapkritį vyksiančių prezidento rinkimų JAV - ilgas kelias ir dar yra tikimybės, kad buvusi pirmoji JAV ponia į istoriją įeis ir kaip pirmoji moteris JAV prezidentė.
Tikėtina, kad prieš 32 metus maždaug taip pat jautėsi ir dvi moterys, dalyvavusios 1926 metais vykusiuose Lietuvos prezidento rinkimuose. Vargu ar kuri nors jų galėjo tikėtis pergalės prieš kandidatais iškeltus vyrus, bet širdies gilumoje juk ir jos puoselėjo krislą vilties.
„Man rodosi, kad nėra antro inteligento, kuris taip su liaudimi susigyventų kaip aš. Nėra kito, kuriam būtų tiek progos įsiklausyti į liaudies balsą“, - 1926-ųjų gegužę viename savo laiškų bendražygei Felicijai Bortkevičienei rašė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Tuo metu ji ne tik norėjo - ji buvo tikra, kad galėtų būti Lietuvos prezidentė.
Ar įmanoma laiką pasukus atgal, 82 metus į praeitį, žvilgtelėti į dvi moteris, dalyvavusias prezidento rinkimuose? Moteris, kurios 1926-aisiais - karinio perversmo Lietuvoje metais - įstengė išsilaikyti politikoje?
„Moterys į Lietuvos politiką atėjo 1920 metais. Ir išliko joje iki 1927-ųjų: kol Antanas Smetona paleido Trečiąjį Seimą“, - vartus į praeitį atkėlė Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto docentė Virginija Jurėnienė. Ji pripažino: istorikai įvairiai vertina itin sudėtingą XX amžiaus trečiojo dešimtmečio pabaigą.
Kai kurie jų mano, kad karinio perversmo, 1926-ųjų gruodį įstūmusio Lietuvą į autoritarinį-diktatūrinį 13 metų tarpsnį, nė nebūtų buvę, jei valstiečiai liaudininkai, turėję daugumą Trečiajame Seime, būtų buvę aktyvesni. Visi istoriniai šaltiniai liudija, kad perversmui rengtasi nuo pat Trečiojo Seimo veiklos pradžios - 1926-ųjų birželio mėnesio.
„Po perversmo prezidentu tapęs A.Smetona ilgai nešaukė Ketvirtojo Seimo rinkimų - iki pat 1936 metų. Per tą laiką jis priėmė daugybę įstatymų, kurie iš politikos išstūmė moteris, - pasakojo V.Jurėnienė. - Tai ir 1929, ir 1931 m. išleisti savivaldybių rinkimus reglamentuojantys įstatymai, kurie kelią į savivaldą nutiesė tik tiems piliečiams, kurie turėjo turto.
Lietuvoje tai buvo moterims neįveikiamas sunkumas: lietuvės turto neturėjo. Visą turtą valdė vyrai. Išimtis buvo nebent žydai. Jie buvo gudresni ir dažniausiai turtą pasidalydavo su žmona“.
Ir vis dėlto ne apie perversmą šįkart kalbame. O apie Trečiąjį Seimą, kuris 1926 m. birželį rinko prezidentą. Trečiajame Seime kartu su 71 vyru dirbo ir 4 moterys. Tai buvo krikščionės demokratės Magdalena Galdikienė, Emilija Gvildienė, Stefanija Ladygienė ir socialdemokratė Liuda Purėnienė. Pirmosios dvi parlamentarės politikoje dalyvavo nuo 1920 metų. Jos buvo Steigiamojo Seimo narės. L.Purėnienė buvo išrinkta į Pirmąjį Seimą 1922 metais, o jaunutė 26 metų S.Ladygienė parlamentare tapo 1926 metais.
„Istorikai juokauja, kad į Seimą S.Ladygienė buvo išrinkta tik todėl, kad buvo generolo Kazio Ladygos žmona. Bet jai buvo pasiūlyta sekretoriauti. Ji tą darbą nuoširdžiai dirbo ir atidarant Trečiąjį Seimą, ir vėliau“, - kalbėjo V.Jurėnienė.
Kaip tuomet tarp kandidatų į prezidentus atsirado dvi su Seimu lyg ir nieko bendra neturinčios moterys?
Virginija sakė specialiai varčiusi 1922 metų Konstituciją, kad perprastų to meto prezidento rinkimų specifiką. Pasirodo, Konstitucijoje buvo nusakyta tik tai, kad prezidentą renka Seimas: kas turi teisę iškelti kandidatūras, joje nebuvo nurodyta.
„Vis dėlto kandidatūras prezidento rinkimuose iškėlė Seimo nariai, - pasakojo docentė. - Per rinkimus vyko derybos. Valstiečiai liaudininkai derėjosi su tautinėmis mažumomis ir socialdemokratais prašydami paremti jų kandidatą Kazį Grinių: nė viena partija neturėjo tokio ryškaus lyderio, koks Steigiamajame, Pirmajame ir Antrajame Seime buvo krikščionių demokratų atstovas Aleksandras Stulginskis“.
Socialdemokratai sutiko remti K.Griniaus kandidatūrą su sąlyga, kad jiems bus padaryta daugybė nuolaidų. Ir, pasak V.Jurėnienės, Trečiajame Seime savo pažadus valstiečiai liaudininkai įvykdė. Buvo padaryta nuolaidų ir tautinėms mažumoms. Vokiečių ir klaipėdiečių frakcija buvo iškėlusi sąlygą, kad „dabartinis Klaipėdos krašto gubernatorius Jonas Žilius būtų pašalintas iš vietos“. Jis ir buvo atstatydintas. Lenkams įkurta mokyklų. Buvo priimtas ir 8 valandų darbo dienos įstatymas, darbo draudimo įstatymas.
„Bet man labiausiai rūpėjo išsiaiškinti, kaip tarp kandidatų į prezidentus atsirado moterų“, - sakė V.Jurėnienė.
F.Bortkevičienė buvo labai stipri valstiečių liaudininkų atstovė. Jai net buvo patikėtas partijos iždas. Užkulisiuose kalbėta, kad Felicija buvo viena partijos narių, dariusių daugiausia įtakos partijos ideologijai ir politikai.
Tačiau nė vienose prieš prezidento rinkimus vykusiose derybose apie F.Bortkevičienę, kaip kandidatę, nebuvo užsiminta. Vis dėlto 1926 m. birželio 7 dieną jos kandidatūra buvo iškelta. „Tikėtina, kad tai padarė kažkuris iš valstiečių liaudininkų, ją vertindamas kaip rimtą partijos atstovę“, - prielaidą darė V.Jurėnienė.
Apie G.Petkevičaitę-Bitę - rašytoją ir „varpininkę“, Lietuvos Valstiečių liaudininkų sąjungos narę - būtų atskira kalba. Ji pati nuo 1926 metų pradžios visuomenei nuolat primindavo, kad labai norėtų tapti prezidente. Ir laiškuose, kuriuos ji rašė Felicijai, ne kartą yra pareiškusi, kad nori atidaryti Trečiąjį Seimą ir kad vadovauti valstybei nėra už ją tinkamesnio žmogaus.
„Bet vertėtų prisiminti ir tai, kad G.Petkevičaitė-Bitė pasitraukė ir iš Steigiamojo, ir iš Pirmojo Seimo. Maža buvo tikimybės, kad už ją kas balsuotų. Juolab kad Valstiečių liaudininkų sąjunga tuo metu buvo labai stipri, ji protegavo Kazį Grinių ir tokios vadovaujančios narės kaip Gabrielė partijai tikrai nereikėjo. Bet akivaizdu ir tai, kad kažkuris iš Seimo narių iškėlė G.Petkevičaitės-Bitės kandidatūrą ir už ją balsavo“, - teigė V.Jurėnienė.
1926-ųjų Lietuvos prezidento rinkimuose abi moterys gavo po 1 balsą. Žinant, kad tautininkas A.Smetona šiuose rinkimuose gavo 2 (savo partijos kolegų) balsus, moterys jų surinko ne taip jau mažai.
Taigi Trečiasis Seimas, kuriame iš 79 narių buvo vos 4 moterys, nepalaikė moterų kandidatūrų ir prezidentu, atidavęs 50 balsų, išrinko „suderėtą“ K.Grinių.
„Anoks čia moterų pralaimėjimas, jei jos abi gavo tiek pat balsų, kiek ir A.Smetona? - juokavo Virginija. - Bet derėtų nepamiršti ir to, kad visa tai vyko 1926 metais, kai demokratija Lietuvoje buvo jaunutė. Tebuvo praėję 6 rinkiminiai metai, ir moterys jau sugebėjo žengti tokį tvirtą žingsnį - pretendavo į prezidentus“.
Juolab kad socialiniai vyrų ir moterų vaidmenys visuomenėje buvo ką tik pradėję keistis: neįtikėtina, kad vyrai 1926 metais būtų leidę kuriai nors šių dviejų moterų valdyti valstybę.
„Drįsčiau pasakyti ir tai, kad Europoje tuo metu analogiško veiksmo apskritai nė nebuvo. Tik Lietuvoje siekti valstybės vadovo posto išdrįso išsilavinusios, politiškai išprususios moterys“.
Kokios šios moterys - G.Petkevičaitė-Bitė ir F.Bortkevičienė - buvo kaip politikės? Kvaksės, kaip kartais politikes linksta pašiepti vyrai? O gal garbėtroškos?
„Nė viena jų neturėjo stereotipinių moterų bruožų. Atvirkščiai, Felicijai vertėtų priskirti nemažai vyrams būdingų savybių: aktyvumą, racionalumą, gebėjimą veikti itin kritinėmis aplinkybėmis“, - į prieškario politikių pusę stojo V.Jurėnienė.
Pavyzdžiui, 1919 metų sausį, lenkų legionieriams užėmus Vilnių, Lietuvos taryba pasitraukė į Kauną. Tarybos atstovus Felicija išlydėjo į Kauną perduodama pačios surinktus valstybės dokumentus, kartu - ir agitacinę medžiagą: jai ypač rūpėjo jaunos Lietuvos valstybės ateitis.
„Be to, F.Bortkevičienė buvo spaudos magnatė, kurios prisibijojo visos partijos. Net krikščionys demokratai ir tautininkai ją vadino „didžiąja spaudos bobute“.
Nuo 1920 metų ji vadovavo bendrovei „Varpas“: jau tuo metu ji sugebėjo tvarkyti vieną įtakingiausių visuomenės nuomonės formuotojų - spaudą. Felicija kūrė ir pateikė visuomenei tokį Valstiečių liaudininkų sąjungos veidą, kokiu žmonės tikėjo“, - pasakojo V.Jurėnienė.
Ketvirtajame dešimtmetyje F.Bortkevičienę prezidentas A.Smetona ne kartą buvo uždaręs į kalėjimą dėl nepageidautinų - autoritariniam jo režimui nepataikaujančių straipsnių. Felicijos bendražygis partijoje, teisininkas Mykolas Sleževičius nekart ją yra gelbėjęs iš tokios keblios situacijos.
F.Bortkevičienė dalyvavo ir Didžiajame Vilniaus Seime (1905 m.), ir vėliau, 1920-aisiais, - Steigiamajame. Pastarajame Felicija nuolat pasisakydavo už tai, kad Lietuvoje būtų įkurtas universitetas. (Tuo metu Vilniaus universitetas jau buvo atsidūręs lenkų valdžioje.) Jai rūpėjo ir „Žiburėlio“ draugijos veikla: Felicija sušelpė daugybę jaunuolių, kad jie galėtų studijuoti.
Dar vienas jos indėlis - Ligonių kasų (socialinio draudimo) įstatymas, kurio projektą ji parengė ir kuris 1922 m. buvo priimtas.
Felicija buvo savo partijos ideologė. Ji neemigravo iš okupuotos Lietuvos. Ir ypač sielojosi dėl 1940 metais nacionalizuotos „Varpo“ spaustuvės. Juk ji pati nuo pat 1920 metų gyveno tos spaustuvės kieme. Pasakojama, kad F.Bortkevičienė apskritai stengėsi spaustuvės įrenginius užkasti, kad jais nepasinaudotų sovietų valdžia.
„Liūdniausia yra tai, kad, F.Bortkevičienei mirus, dalis garsių inteligentų nedrįso ateiti į laidotuves ir jos išlydėti. Felicija buvo laidojama Troškūnuose, Anykščių rajone, ir gana slaptai“, - pasakojo V.Jurėnienė.
Gabrielei Petkevičaitei-Bitei tuo metu, kai ji 1920 metais atidarė Steigiamąjį Seimą, buvo 60 metų. „Turbūt suveikė ir šiokios tokios moteriškos ambicijos: jos, matyt, nepaliko Gabrielės, kai buvo išrinktas demokratinis Trečiasis Seimas („Kodėl gi nepabandyti tapti prezidente?“)“, - samprotavo V.Jurėnienė.
Anot istorikės, G.Petkevičaitės-Bitės politinės įžvalgos buvo nemažos. Ji stengėsi sujungti tuomet (1926-1928 m.) veikusias moterų organizacijas į vieną - skėtinę organizaciją vildamasi, kad jos įtaka tuometei politikai būtų didesnė.
„G.Petkevičaitė-Bitė buvo viena pirmųjų labiausiai susipratusių moterų, - rašytojos politikės portretui štrichų parinko V.Jurėnienė. - Ji dirbo Panevėžio gimnazijoje, buvo puiki mokytoja ir puiki visuomenininkė. Juk Gabrielė buvo ir „Žiburėlio“ draugijos įkūrėja, ir pirmosios slaptos lietuviškos mokyklos steigėja - tai ji darė nuo XIX a. devintojo dešimtmečio. G.Petkevičaitės-Bitės iniciatyva Aukštaitijoje įsteigta ir daugiau slaptųjų mokyklų, kuriose dirbusiems mokytojams ji patardavo, kokius kursus šie galėtų vesti vaikus mokydami lietuviškai“.
1905 metais G.Petkevičaitė-Bitė dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime. Tuo metu ji jau rėmė už save gerokai jaunesnę F.Bortkevičienę, vildamasi, kad jos išmintis, darbas, talentas būtinai pravers Lietuvai. Maždaug 1903 metais Felicijai į rankas Gabrielė atidavė ir „Žiburėlio“ vairą.
„Felicija buvo lenkaitė bajorė, kuri lietuviškai pradėjo kalbėti tik XIX a. pabaigoje. Galbūt dėl to ji puikiai sutarė su G.Petkevičaite, nes abi turėjo bajoriško kraujo. Iki pat 1930 metų jos nuolat susirašinėjo ir pasitardamos dirbo visuomenės labui“, - teigė docentė.
Aukščiausiame poste - pasaulio moterys
* Liberijos prezidente pirmąkart moteris tapo 2006 metais. Tai - Ellen Johnson-Sirleaf.
* Bolivijos prezidentė Lidia Gueiler Tejada (1979-1980 m.).
* Islandijos prezidentė Vigdis Finnbogadotirr (1980-1996 m.).
* Filipinų prezidentė Corazon Cojuangco-Aquino (1986-1992 m.).
* Haičio prezidentė Ertha Pascal-Trouillot (1990-1991 m.).
* Pirmoji Airijos prezidentė - Mary Robinson (1990-1997 m.). Po jos šį postą užėmė Mary McAleese, kuri 2004 m. buvo išrinkta antrajai kadencijai.
* Nikaragvos prezidentė Violeta Barrios de Chamorro (1990-1996 m.).
* Šri Lankos prezidentė Chandrika Bandaranaike Kumaratunga (1994-2005 m.).
* Latvijos prezidentė Vaira Vykė-Freiberga (1999-2007 m.).
* Indonezijos prezidentė Magewati Sukarnoputri (2001-2004 m.).
* 2006 m. Čilės gyventojai prezidente išsirinko buvusią politinę tremtinę socialistę Michelle Bachelet.
* Angela Merkel Vokietijos kanclere buvo išrinkta 2005 m. rudenį ir pakeitė 12 metų valdžiusį Gethardą Schroderį. Šis postas Vokietijoje svarbesnis nei prezidento: pastarasis tėra simbolinė figūra, neturinti veto teisės.
* Suomijos prezidentė Tarja Halonen (išrinkta 2000 m., 2006 m. - perrinkta antrajai kadencijai).
* 2007 m. Indijos prezidente buvo išrinkta Pratibha Patil.
* 2007 m. Prancūzijos socialistų partijos atstovė Segolene Royal prezidento rinkimuose keliais procentais balsų pralaimėjo dešiniųjų kandidatui Nicolas Sarkozy.
* Pirmoji rinkimų būdu 2007 m. į Argentinos prezidento postą patekusi moteris - Cristina Fernandez de Kirchner. Argentiną 1974-1976 metais valdžiusi Isabel Martinez de Peron kaltinama nusikaltimais savo tėvynei.
Moterys ir prezidento rinkimai Lietuvoje
* 1926 m. birželį Trečiasis Seimas rinko prezidentą. Kandidatais į šį postą buvo iškelti Kazys Grinius, Felicija Bortkevičienė, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė ir Antanas Smetona. Didele balsų persvara prezidentu buvo išrinktas K.Grinius.
* 2002 m. prezidento rinkimuose Valstiečių ir Naujosios demokratijos partijų sąjungos pirmininkė Kazimira Prunskienė buvo viena kandidatų į prezidentus. K.Prunskienė nepateko į antrąjį rinkimų turą. Prezidentu buvo išrinktas Rolandas Paksas.
* 2004 m. pirmalaikiuose prezidento rinkimuose K.Prunskienė vėl kandidatavo. Be jos, rinkimuose dalyvavo ir Naujosios Sąjungos (socialliberalų) kandidate į prezidentus iškelta socialinės apsaugos ir darbo ministrė Vilija Blinkevičiūtė. Į antrąjį rinkimų turą V.Blinkevičiūtė nepateko. Jame K.Prunskienė rungėsi su Valdu Adamkumi
* 2004 m. birželio 27 d. vykusiame antrajame prezidento rinkimų ture K.Prunskienė 4,5 proc. balsų skirtumu pralaimėjo V.Adamkui: jis antrąkart užėmė Lietuvos prezidento postą.
* Lietuvoje prezidento rinkimai vyks 2009 m. birželį. Manoma, kad juose kandidate dar kartą bus iškelta dabartinė žemės ūkio ministrė K.Prunskienė. Tikėtina, kad, be jos, rinkimuose dalyvaus Europos Komisijos narė Dalia Grybauskaitė ir europarlamentarės Ona Juknevičienė, Laima Andrikienė.
Politikoje jausmams - ne vieta
Istorikė Virginija Jurėnienė prieškario moterų politikių likimu pradėjo domėtis 1999 metais: iki tol ši tema bemaž nebuvo tyrinėta. Tuo metu, kai ji rinko duomenis rengiamai disertacijai, Lietuvoje vyko 2002-ųjų prezidento rinkimai.
- Ar tuomet, kai 2002 metais vyko prezidento rinkimai, kuriuose kandidatūrą kėlė Valstiečių ir Naujosios demokratijos partijų sąjungos lyderė Kazimira Prunskienė, nekilo pagundos grįžtelėti į 1926-ųjų prezidento rinkimus? Palyginti rinkimuose kandidatavusių moterų kaip asmenybių? - paklausiau docentės.
- Kai 2002-ųjų rinkimuose savo kandidatūrą iškėlė K.Prunskienė, pamaniau, kad štai ir atsirado istorinių paralelių. Prezidentais jau buvo buvę Algirdas Mykolas Brazauskas ir Valdas Adamkus. Nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje vyko treti prezidento rinkimai ir juose pirmąkart dalyvavo moteris. Anuomet, 1926-aisiais, taip pat Seimas trečiąkart rinko prezidentą ir tuose rinkimuose pirmąkart kandidatavo moterys.
K.Prunskienė 2002 m. liko už borto. Po rinkimų mane ėmė persekioti nusivylimas, kad vis dėlto visuomenė dar netoleruoja moters kaip politikės: agresyvi Rolando Pakso rinkimų agitacija visuomenei buvo priimtinesnė.
Vis dėlto K.Prunskienė turėtų šiokių tokių sąsajų su Gabriele Petkevičaite-Bite, taip pat norėjusia tapti prezidente. K.Prunskienė, kaip ir Gabrielė, pasitikėjo savimi. Ji savo rinkimų kampanijoje juk skelbė, kad atvertų naują puslapį rinkimų istorijoje, „mat pirmą kartą Lietuvoje į prezidento kėdę nusitaikė moteris“. Tas „pirmąkart“, žinoma, nebuvo tiesa.
- Bet po to, 2004-aisiais, vyko pirmalaikiai prezidento rinkimai: kodėl ir jie moterims nebuvo palankūs?
- 2004 m. rinkimų kampanija buvo sudėtinga. V.Blinkevičiūtė apskritai buvo per silpna kandidatė. Ji į antrąjį turą nepateko. Skirtumas, nulėmęs galutinę V.Adamkaus pergalę prieš K.Prunskienę, buvo vos keletas procentų rinkėjų balsų.
Manau, kad koją šiuose rinkimuose K.Prunskienei pakišo ir juodosios technologijos: rinkimų kampanijai baigiantis vėl buvo išmesta KGB korta. Tačiau K.Prunksienė nepaliko politikos ir šiuo metu yra gana stipri žemės ūkio ministrė. Kitų metų prezidento rinkimams ji jau krauna kapitalą.
- Ar žinodama, kokia stipri politikė buvo Felicija Bortkevičienė, nemėginate jos prototipo ieškoti tarp šių dienų politikių? Ypač tarp galimų kandidačių į kitąmet Lietuvoje vyksiančius prezidento rinkimus?
- Mane žavi tai, kad Felicijai visada užtekdavo savitvardos ir įžvalgos: kritiniais atvejais ji nerodydavo jausmingumo.
Manau, kad pagal protą ir sumanumą F.Bortkevičienei artima asmenybė būtų Europos Komisijos narė Dalia Grybauskaitė. Sunkiausia valstybėje tvarkyti finansus, o D.Grybauskaitė tai puikiai darė ir būdama Lietuvos finansų ministrė. Šiuo metu ji puikiai tvarko ir Europos finansus.
Prezidento rinkimuose D.Grybauskaitė būtų lyderė: jei ji kandidatuotų, kandidatams vyrams varžytis su ja būtų nelengva. Kai kas mano, kad ir ekonomistė Ona Juknevičienė rinkimuose galėtų pateikti netikėtumų. Kalbama ir apie Laimą Andrikienę, bet ji tarp išvardytų moterų būtų silpniausia kandidatė.
- Sakėte, kad moterys politikės negali rodyti jausmų. O Hillary Clinton ašaros - jos juk suminkštino rinkėjams širdį?
- Vis dėlto Hillary yra labai stipri moteris. Be to, jos įvaizdis jau suformuotas prezidento Billo Clintono laikais.
Per visą skandalą, kilusį dėl Baltųjų rūmų stažuotojos Monicos Lewinski ir Billo Clintono romano, H.Clinton nekėlė isterijos. Jos santūri laikysena tuo metu vyrui padėjo išlikti prezidentu. Sukauptu politiniu kapitalu ji naudojasi dabar. Be to, ji senatorė - turi politiko patirties. Kita vertus, šiek tiek neramu: kad ir kokia stipri kandidatė būtų Hillary, jos konkurentas Demokratų partijoje - jaunas juodaodis politikas. Amerikoje tai - didelis privalumas.
Vis dėlto jei tokios stiprios demokratinės šalies prezidente taptų moteris, tai būtų vienas didžiausių žmonijos laimėjimų.