Gel­gau­diš­kio dva­ras lau­kia pri­si­kė­li­mo

Pa­grin­di­nė ben­druo­me­nės vi­zi­ja – re­no­vuo­tas dva­ras ir įreng­ta lai­vų prie­plau­ka at­vers pla­čias ga­li­my­bes Gel­gau­diš­kiui kles­tė­ti.

Su ben­druo­me­nės veik­la ir dva­ro is­to­ri­ja pa­dė­jo su­si­pa­žin­ti bib­lio­te­ki­nin­kė, ren­gi­nių or­ga­ni­za­to­rė Li­na Už­dra­vie­nė ir Kul­tū­ros na­mų di­rek­to­rius Ed­ga­ras Pi­ly­pai­tis.

Kaž­ka­da di­din­gas Gel­gau­diš­kio dva­ras da­bar sto­vi už­mū­ry­tais lan­gais. Ta­ry­bi­niais me­tais pa­sta­te bu­vu­si in­ter­na­ti­nė mo­kyk­la da­bar per­si­kė­lė į ki­tus dva­ro pa­sta­tus ir at­si­sa­kė sa­vo tei­sių į rū­mus, nes juos pri­žiū­rė­ti bu­vo per di­de­lė naš­ta.

Bū­ta įvai­rių dva­ro at­ei­ties vi­zi­jų. Vie­na jų – rū­mus ati­duo­ti pri­va­tiems in­ves­ti­to­riams. Ta­čiau Gel­gau­diš­kio ben­druo­me­nė pa­si­prie­ši­no dva­ro pri­va­ti­za­vi­mui. Mies­te­lio žmo­nės no­ri, kad, ga­vus lė­šų ir res­tau­ra­vus pa­sta­tą, dva­ras tar­nau­tų ben­druo­me­nės la­bui.

Jau da­bar prie dva­ro ir ja­me or­ga­ni­zuo­ja­mi tra­di­ci­niai ren­gi­niai. Nuo 2004 m. ren­gia­mos Dva­ro die­nos, ku­rių me­tu vyks­ta moks­li­nės kon­fe­ren­ci­jos kul­tū­ros pa­vel­do klau­si­mais, ren­gia­mi auk­cio­nai, ku­rių lė­šos per­ve­da­mos į są­skai­tą, skir­tą dva­ro re­no­va­ci­jai.

Šį pa­va­sa­rį jau aš­tun­tą kar­tą dva­re vyks po­ezi­jos šven­tė „Pa­va­sa­rio mū­zos“, taip pat tra­di­ci­nė Sta­siu­ko mu­gė. Rū­mų sa­lė­je vyks­ta kla­si­ki­nės mu­zi­kos kon­cer­tai.

Gel­gau­diš­kio in­for­ma­ci­nia­me lei­di­ny­je „Gel­gau­du­kas“ nuo­lat ra­šo­ma apie dva­rą. Vy­riau­sio­ji re­dak­to­rė Li­na Už­dra­vie­nė ren­ka ir skel­bia me­džia­gą apie dva­ro sa­vi­nin­ko Ko­ma­ro gi­mi­nę ir jos pa­li­kuo­nis. Pir­mie­ji dva­ro rū­mai bu­vo me­di­niai. Jiems su­de­gus pa­sta­ty­tas dvie­jų aukš­tų pa­sta­tas. Da­bar­ti­niai ne­ok­la­si­cis­ti­nio sti­liaus rū­mai sta­ty­ti 1842–1845 m., vie­no aukš­to su di­de­liu pus­rū­siu.

Gel­gau­diš­kio dva­ro is­to­ri­ją rei­kė­tų pra­dė­ti nuo Lie­tu­vos di­džio­jo ku­ni­gaikš­čio Alek­san­dro, kai jis 1504–1507 m. Gel­gau­diš­kį kar­tu su gi­ria nuo Ne­mu­no iki Sie­sar­ties pa­do­va­no­jo di­di­kui Jo­nui Sa­pie­gai. Šiam mi­rus, dva­ras per­ėjo jo naš­lei Elž­bie­tai Sa­pie­gie­nei. Po jos mir­ties po­sū­niai ne­ga­lė­jo pa­si­da­lin­ti dva­ro. Po de­ry­bų Gel­gau­diš­kis ati­te­ko Po­vi­lui Sa­pie­gai. Šiam di­di­kui gel­gau­diš­kiai tu­ri bū­ti dė­kin­gi už baž­ny­čią, ku­rią jis pa­sta­tė.

1595 m. Sa­pie­gų vieš­pa­ta­vi­mas bai­gė­si. Dva­ras su vi­sais sta­ti­niais ir že­me, taip pat ir Za­pyš­kio dva­ras, bu­vo par­duo­ti Gar­di­no že­mės tei­sė­jui Gri­ga­liui Ma­sals­kiui, o vė­liau Kas­pe­rui Oziem­blov­skiui.

Po vals­ty­bės pa­da­li­ji­mo, XVIII a. pa­bai­go­je, Gel­gau­diš­kis ati­te­ko Prū­si­jai. Dva­ro šei­mi­nin­ku ta­po ba­ro­nas Te­odo­ras Kei­de­lis. Jis įstei­gė švei­ca­riš­kų sū­rių įmo­nę, ve­žė juos par­duo­ti į Var­šu­vą, Kro­ku­vą, au­gi­no veis­li­nius žir­gus. Ba­ro­nas bu­vo karš­tas me­džio­to­jas, ta­čiau nuo sa­vo po­mė­gio ir žu­vo – jį pa­kir­to at­si­tik­ti­nė kul­ka.

Po ba­ro­no mir­ties dva­rą val­dė sū­nus Gus­ta­vas. Ta­čiau Gus­ta­vas ne­te­ko Ru­si­jos pi­lie­ty­bės ir pa­gal to me­to įsta­ty­mą, drau­džian­tį už­sie­nio pi­lie­čiams val­dy­ti dva­rus, tu­rė­jo dva­rą par­duo­ti. Pa­sta­tus įsi­gi­jo ben­dro­vė, ku­rią val­dė net ke­tu­ri sa­vi­nin­kai. Ne­tru­kus jie par­da­vė dva­rą gra­fui Ko­ma­rui už vie­ną mi­li­jo­ną rub­lių. Ta­čiau ir vėl Gel­gau­diš­kis neil­gam įsi­gi­jo šei­mi­nin­kus.

Dva­ro rū­mus vals­ty­bė par­da­vė Ame­ri­kos lie­tu­viams, jie čia įstei­gė vai­kų prie­glau­dą, ku­ri vei­kė iki 1941 m. Po ka­ro rū­muo­se įkur­ta pa­gal­bi­nė mo­kyk­la–in­ter­na­tas.

Dva­ro rū­mai sto­vi gra­žio­je vie­to­je – ant aukš­to Ne­mu­no slė­nio šlai­to, ap­sup­ti se­no par­ko. Tai vie­nas di­džiau­sių Lie­tu­vos par­kų, pa­si­žy­min­tis su­dė­tin­ga struk­tū­ra, nes griež­tos ge­o­met­ri­nės for­mos virs­ta na­tū­ra­liu Ne­mu­no šlai­tų land­šaf­tu.

Pa­grin­di­nė par­ko ašis – ke­tu­rei­lė si­dab­ri­nių kle­vų alė­ja. Šie me­džiai in­tro­du­kuo­ti iš Šiau­rės Ame­ri­kos, stam­biau­si dau­giau nei met­ro sker­smens. Si­dab­ri­nių kle­vų dre­vė­se pe­ri di­dy­sis dan­čias­na­pis.

Gel­gau­diš­kio ben­druo­me­nės ak­ty­vas or­ga­ni­zuo­ja eks­kur­si­jas pa­žin­ti­niu ta­ku po dva­ro par­ką. Ir ne bet ko­kias, o te­at­ra­li­zuo­tas, ku­rio­se vai­di­na per­so­na­žai – po­nas, gi­ri­ni­nin­kas, bau­džiau­nin­kė.... Eks­kur­si­ja pa­grįs­ta le­gen­da apie tei­sė­ją, ku­ris įsi­my­lė­jo bau­džiau­nin­kę ir, ne­ga­lė­da­mas jos ves­ti, pa­si­da­rė sau ga­lą, prieš tai nu­žu­dęs sa­vo žir­gą ir šu­nį. Tei­sė­jas bu­vo tur­tin­gas, to­dėl jo ka­po vie­tą žmo­nės ka­si­nė­jo, ieš­ko­da­mi bran­gių sag­čių ir gin­klų.

Eks­kur­si­ja bai­gia­ma ties Vel­nio kal­nu. Tai įspū­din­ga, sta­čiais šlai­tais kal­va. Pa­va­di­ni­mo kil­mės rei­kė­tų ieš­ko­ti le­gen­do­se. Vie­na jų pa­sa­ko­ja, kad bau­džia­vos lai­kais pie­ti­nė­je kal­no pu­sė­je bu­vu­si sun­kiai įdir­ba­ma dva­ro že­mė. Kai bau­džiau­nin­kus siųs­da­vo ten ar­ti, jie sa­ky­da­vę: „Ir vėl į tą vel­nio kal­ną.“ Ki­ta le­gen­da po­ri­na, kad ir bau­džia­vos lai­kais šį gra­žų kal­ną mėg­da­vę dva­ri­nin­kai ir čia reng­da­vę puo­tas. Bau­džiau­nin­kai, ma­ty­da­mi iš­ky­lau­jan­čius po­nus, sa­ky­da­vę: „Ir vėl tie vel­niai puo­tau­ja.“

Gel­gau­diš­kį ir jo apy­lin­kes gar­si­na ne tik šios le­gen­dos. Įdo­mu tai, kad kai­ria­ja­me Ne­mu­no kran­te, vo­kie­čių kraš­te, gy­ve­nę lio­cai (pa­va­di­ni­mas ki­lęs nuo ke­pu­rės su sna­pe­liu), o ki­ta­me kran­te – kar­na­vy­žiai (at­seit, vy­žo­ti pras­čio­kai, gy­ve­nę ru­sų val­do­mo­je te­ri­to­ri­jo­je). Kai upė už­šal­da­vo, lio­cai su kar­na­vy­žiais su­si­tik­da­vo, ap­si­žo­džiau­da­vo ir pliek­da­vo vie­ni ki­tus.

Li­na Už­dra­vie­nė pa­sa­ko­ja, kad jiems pa­vy­ko ap­gin­ti tei­sę va­din­tis lio­cais, o ne za­na­vy­kais.

Da­bar­ti­niai lio­cai ener­gi­ją iš­lie­ja ne er­zin­da­mi kai­my­nus, bet ty­ri­nė­da­mi sa­vo kraš­tą. Vaiz­din­gos apy­lin­kės ir ap­skri­ty­je esan­tys dva­rai ap­lan­ky­ti kar­tu su vai­kais ke­liau­jant pės­čio­mis ir dvi­ra­čiais. Vie­na eks­pe­di­ci­ja bu­vo skir­ta me­di­nės ar­chi­tek­tū­ros ste­buk­lams, su­rink­ta me­džia­ga ren­gia­ma eks­po­nuo­ti pa­ro­do­je.

Kai kai­ry­sis Ne­mu­no kran­tas bu­vo iš­ty­ri­nė­tas, ben­druo­me­nės ak­ty­vis­tai su moks­lei­viais su­si­ruo­šė į pi­lig­ri­mi­nę ke­lio­nę – plau­kė lai­vu, lan­kė­si Rau­do­nė­je. Ke­lio­nės me­tu Šven­tą­jį Raš­tą skai­tė kul­tū­ros na­mų di­rek­to­rius Ed­ga­ras Pi­ly­pai­tis. Mels­tis jį nuo ma­žens mo­kė mo­čiu­tė, ves­da­vo­si į baž­ny­čią, ku­rio­je jis pa­tar­nau­da­vo per mi­šias. Bū­da­mas de­šim­to­kas, Ed­ga­ras suor­ga­ni­za­vo baž­ny­čios cho­rą, iš­mo­ko gro­ti var­go­nais. Per mi­šias jis var­go­nuo­ja iki šiol.

Mu­zi­kos E. Pi­ly­pai­tis nie­ka­da ne­si­mo­kė, ne­no­rė­jo, kad tė­vas jam pirk­tų akor­de­o­ną. Vis dėl­to gy­ve­ni­mas su­si­klos­tė taip, kad nuo mu­zi­kos ne­nu­to­lo: Ed­ga­ras va­do­vau­ja kul­tū­ros cen­tro, baž­ny­čios cho­rams, dai­nuo­ja ir kar­tu su Ne­rin­ga Na­vi­kaus­kai­te iš­lei­do kom­pak­ti­nę plokš­te­lę „Nuo kla­si­kos iki fol­klo­ro“.

Li­na ir Ed­ga­ras juo­kia­si, kad daž­nai nuo ak­ty­vios veik­los pa­vargs­ta, bet vie­nas ki­tam pa­si­guo­džia: „Už­tat gy­ve­nam įdo­miai.“

Li­na ma­no, kad da­bar­ti­niai vai­kai ne­tu­ri kuo už­si­im­ti. Jai vai­kys­tė­je bu­vo links­ma ir įdo­mu. Vie­nu me­tu bu­vo su­ma­nę net „leis­ti“ laik­raš­tį pa­va­di­ni­mu „Zeks“: teks­tą pa­ra­šy­da­vo ant vy­nio­ja­mo­jo po­pie­riaus, ku­rio gau­da­vo ke­ra­mi­kos ga­myk­lo­je, o pa­ka­bin­da­vo jį ant ąžuo­lo, kad vi­si ga­lė­tų per­skai­ty­ti. Štai kur da­bar­ti­nio „Gel­gau­du­ko“ šak­nys...

Ed­ga­ras vai­kys­tė­je ir­gi ne­nuobo­džia­vo. Ne­to­li na­mų ma­ty­da­vo, kaip ka­pi­nai­tė­se bu­vo lai­do­ja­mi žmo­nės, tad su­gal­vo­jo pa­mėg­žio­ti apei­gas: kai ra­do ne­gy­vą ežį, iš­kil­min­gai pa­lai­do­jo, o ant gra­žaus šli­fuo­to ak­mens pa­ra­šė „Čia il­si­si ežys“. Kai pro jų so­dą kai­my­nai gin­da­vo kar­ves, su­sto­da­vo pa­si­žiū­rė­ti ne­įpras­to ant­ka­pio. Ed­ga­ras juo­kia­si, kad mo­te­rė­lės „am­ži­ną atil­sį“ su­kal­bė­da­vo.

Ir da­bar nei Li­na Už­dra­vie­nė, nei Ed­ga­ras Pi­ly­pai­tis, nei vi­sas ben­druo­me­nės ak­ty­vas ne­tu­ri ka­da nuo­bo­džiau­ti. Dar­bo ir veik­los tiek, kad kar­tais pie­tau­ti ar mie­go­ti laiko pri­trūks­ta. Ti­kė­si­mės, kad ne už kal­nų ir lai­kas, kai Gel­gau­diš­kio dva­ras vėl su­si­grą­žins sa­vo di­dy­bę ir mies­te­lis taps nau­ju kul­tū­ros bei tu­riz­mo trau­kos ob­jek­tu. Ta­da veik­los at­si­ras dar dau­giau.