Tik ką lietuviškai pasirodęs romanas yra išverstas į dvi dešimtis kalbų ir pelnęs daugybę svarių apdovanojimų, tarp jų – didžiausią pasaulyje piniginę premiją – 100 tūkst. eurų – už atskirą grožinės literatūros kūrinį „IMPAC Dublin“, nurungęs tokius plunksnos sunkiasvorius, kaip J.M.Coetzee, Julianas Barnesas ir Salmanas Rushdie.
Pats 55 metų rašytojas berniukiškai džiaugiasi užgriuvusiu tarptautiniu pripažinimu ir tuo pat metu į jį žvelgia su budistiniu santūrumu – lygiai kaip ir į visą savo kūrybą, gyvenimo tėkmę bei jos atnešamus išmėginimus.
Savo mintimis apie rašymo magiją, tragiškos šeimos netekties patirtį ir norvegiškąjį budizmą Peras Pettersonas dalijasi išskirtiniame interviu lrytas.lt.
***
– Jūsų romanas „Vogti arklius“ susilaukė milžiniškos sėkmės ir pelnė solidžiausius literatūros apdovanojimus. Ar gali toks pripažinimas rašytojui pakenkti?
- Doris Lessing, kaip ir kiti Nobelio premijomis apdovanoti žmonės, yra sakiusi, kad didelė sėkmė yra tokia kenksminga, jog jau niekuomet neberašysi.
Žinoma, taip nėra. Iš vienos pusės tai nuostabiausias man nutikęs dalykas, tai tarsi pasaka. Bet aš ne tam pradėjau rašyti, kad atsidurčiau šioje pasakoje, tai nebuvo mano tikslas, todėl tokia sėkmė man tarsi šokas. Kartais aš tai vadinu „nenormalybe“. Galvoju ir nesuprantu, iš kur visa tai atsirado. Aišku, mano knyga yra gera, bet vien to nepakanka, reikia ją ir tinkamai pateikti, tad reikia turėti savo „ambasadorius“.
Šiuo atžvilgiu man pasisekė – aš turiu labai gerą leidėją Anglijoje, puikų redaktorių „Gallimard“ leidykloje Prancūzijoje, kurio didelės įtakos dėka sėkmės ratas ir įsisuko. Romanas „Vogti arklius“ buvo pristatytas Frankfurto knygų mugėje, recenzuotas „The New York Times“ puslapiuose.
Bet jaučiuosi taip, lyg nelabai ką bendro visa tai su manimi ir beturėtų. Netgi dabar, lankydamasis Vilniuje, kuris man labai patinka, ir į kurį tikrai norėsiu sugrįžti, aš tarsi sėdėčiau kamputyje ir iš šalies žvelgčiau į save, kalbantį su jumis, nes bendravimas su žurnalistais – iš tikrųjų ne man.
Išties, pastaruoju metu man skiriamas dėmesys, kvietimai į įvairiausias šalis bei renginius tam tikra prasme slegia. Mano gyvenime tai tarsi didelė kliūtis, trukdanti sugrįžti prie knygos, kurią dabar rašau. Bet tuo skųstis būtų nelabai gerai, nes nedaugelis tai gali patirti. Juk aš esu kilęs iš Oslo darbininkų šeimos, ir jei mano mama būtų gyva, ji būtų labai nustebinta ir laiminga visą tai matydama, nes ji buvo aistringa knygų skaitytoja.
– Nors rašyti pradėjote nuo jaunas, ilgai nedrįsote savo kūrinių siūlyti leidėjams. Kas jus stabdė?
Aš nepasitikėjau savimi – bėgau nuo to, kadangi buvau bailys. Nedrįsau užbaigti nė vieno savo kūrinio. Galvojau, kad jei pabaigsiu savo knygą, ir ji bus niekam tikusi, tuomet tai sudaužys mano svajonę tapti rašytoju. Keistas mąstymas, ar ne?
Tapti rašytoju aš svajojau nuo 18 metų. Kad būčiau arčiau literatūros pasaulio, tapau bibliotekininku, dirbau vertėju, knygų prekybininku ir, žinoma, labai daug skaičiau. Kai man buvo 34-eri, apie šią svajonę žinantis vienas pažįstamas leidėjas man pasakė: „Dabar tu esi savo gyvenimo vidurkelyje ir, jei greit neišleisi savo knygos, tai taip ir mirsi to nepadaręs, o tada dėl to labai gailėsiesi“.
Aš taip išsigandau, kad grįžau namo ir per savaitę užbaigiau savo pirmąjį apsakymą – netrukus jis buvo išspausdintas. Tai buvo labai trumpas apsakymas, bet aš sau pasakiau: „O, aš galiu tai padaryti, kodėl gi neparašius dar vienos istorijos?“ Taip po metų išėjo mano apsakymų knyga.
– Ką patartumėte tiems žmonėms, kurie nori rašyti, bet abejoja savimi taip, kaip jūs kadaise?
– Nebūkite bailiais pernelyg ilgai. Yra du dalykai, kuriuos turite daryti: daug skaitykite, ypač klasikus, nes tai suteikia literatūros pojūtį. Ir nebijokite užbaigti to, ką pradėjote rašyti – jei užbaigsite kūrinį ir nuspręsite, kad jis blogas, vėl pradėkite nuo pradžios ir paverskite ji geru. Ir nemėginkite „išsikalinėti“, o susitelkite ties rašymo esme.
Bent jau iš pat pradžių, nes jei tik pradėjęs rašyti imsite „išsikalinėti“, visi tai pamatys. Visi pamatys, kad jūs tik apsimetinėjate, jog tik dedatės šaunuoliu, o jūsų parašyta istorija yra niekalas. Taigi, mano patarimas – daug skaitykite ir „neišsikalinėkite“.
– O kas jus labiausiai žavi rašytojo darbe?
- Kaip tik apie tai ką tik kalbėjau su žmona – į Vilnių atvykome kartu. Kalbėjome apie mano susitikimą su skaitytojais Vilniaus universitete, kur vienas vyriškis perskaitė sakinį iš mano knygos ir pasakė, kad tai yra geriausias jo kada nors perskaitytas sakinys, nes jis tiksliai atspindėjo jo pasaulėjautą.
Nuostabiausias dalykas yra tai, kad gali parašyti knygą, po to nuvykti į kokį Mineapolį JAV, kur penkiasdešimt žmonių tau uždavinėja gerus klausimus, nes jie skaitė tavo knygą, ir ji jiems patiko. Juk tai – pasaka, tiesiog neįtikėtinas dalykas. Šiaip nereikia vykti nė į jokį Mineapolį, galite nueiti pas savo kaimyną.
Nors, žinoma, visa tai ne visuomet yra pasaka, bet esmė ta, kad gali daryti įtaką kitų žmonių gyvenimui – štai kodėl aš tapau rašytoju. Tarkime, aš perskaičiau kokio nors rašytojo kūrinį, kuris beveik pakeitė mano gyvenimą, ir aš noriu žmonėms daryti tą patį, ką tas rašytojas padarė man.
– Kaip žvelgiate į amžiną ginčą dėl to, ar rašytojas turėtų mėginti atsiriboti nuo asmeninės patirties, ar ne, ar išvis tai įmanoma? Kiek jūsų knygos autobiografiškos? Jums šį klausimą užduodu nedrąsiai, nes žinau, kad jis neišvengiamai primins jūsų šeimą ištikusią tragediją, kai 1990 m. užsidegus iš Norvegijos į Daniją plaukusiam keltui žuvo 159 žmonės, tarp jų – jūsų tėvas, motina ir du broliai.
- Ant popieriaus užrašomi sakiniai nėra tikri, jie nėra jūsų biografija, netgi tuomet, kai viską aprašote taip, kaip manote tai vykus iš tikrųjų. Tai jau nebe biografija, kadangi rašymas tai paverčia kažkuo kitu. Aš visada žiūriu ne į tai, apie ką rašau, o į sakinius – ar tie sakiniai geri, ar ne, ar jie nukels mane ten, kur noriu atsidurti. Svarbiausia ne tai, apie ką rašai – apie savo patirtį, gyvenimą, – o kokius sakinius sukuri.
Tai, ką pasakėte apie kelto gaisrą, yra tiesa. Po šio įvykio sukūriau romaną „Po to“, kuriame aprašomas toks pats gaisras, bet jis įvyksta ne knygos pabaigoje, o jos pirmajame skyriuje, ir daugiau aš jo neliečiau. Ta knyga yra ne apie tą laivo katastrofą, o apie žmogų, kuris mėgina susitvarkyti su savo gyvenimu. Knyga ne apie „Titaniką“, o apie krizę išgyvenantį žmogų. Ir tai yra labiau tapatybės krizė, o ne krizė dėl įvykusio laivo gaisro.
Knygos herojus per dvi savaites patiria tiek dalykų, kiek aš patyriau per dvejus metus – ir toji mano parašyta knyga jau nebėra biografinė. Man patinka rašyti ne apie tai, kas įvyko, o apie tai, kas galėjo įvykti. Nes tai, kas įvyko, jau įvyko, ir kam tai kartoti? Nemanau, kad tai yra įdomu. Niekada nerašysiu savo autobiografijos, nes aš visuomet meluoju, tiesa, aš tai vertinu ne kaip melą, o kaip kūrybą. Tiesiog pasiduodu savo sakinių jėgai ir leidžiuosi ten, kur jie mane neša.
– Gal taip mėginate pabėgti nuo tikrovės? Ar rašymas jums yra būdas pabėgti nuo realaus pasaulio, ar atvirkščiai – priemonė su juo susigyventi?
- Nei viena, nei kita. Nemanau, kad rašymas turėtų būti terapinis. Tiksliau sakant, jis gali būti terapinis knygos skaitytojui, bet ne jos autoriui. Kai kurie mano knygų skaitytojai man yra sakę, kad jos jiems suteikė terapinį poveikį, ir man tai patinka, nors man pačiam jos nėra tokios. Man tai ne terapija, o rašymas. Tarkime, aš parašiau kažką, kas privertė žmones verkti, bet aš iš to juoksiuosi.
Kodėl? Todėl, kad tai reiškia, jog man pavyko parašyti labai gerą sakinį. Parašai kažką liūdno, bet džiaugiesi, kad tau pavyko rasti gerą meninį sprendimą. Tiesa, visos mano knygos yra liūdnos. Bet kodėl gi turėtų būti kitokios? Ir visų mano knygų pagrindinė tema yra viena – šeima.
– Kodėl? Ar jums šeima yra tobuliausia žmogiškų santykių nagrinėjimo terpė?
- Galima ir taip pasakyti, nors aš į tai žvelgiu kiek kitaip. Ši tema visuomet su manimi. Po kelto katastrofos likome tik aš ir vienas brolis. Su juo mes nuolat kalbame apie mūsų šeimą. Šeimoje visi išties buvome labai artimi vienas kitam, todėl mumyse glūdi stiprus šeimos turėjimo pojūtis. Yra kažkas, ką mes abu prisimename ir apie ką kalbame.
Nors aš nebuvau labai artimas su tėvu, bet turėjau stiprų jo buvimo su mumis jausmą. Dabar jis man yra įdomi figūra, bet kai buvau kur kas jaunesnis, ir jis dar buvo gyvas, aš juo pernelyg nesidomėjau, buvau dygus jaunuolis ir troškau, kad tėvas nekvaršintų man galvos.
Dabar, kai jis yra miręs, man tai kelia didelę širdgėlą. Savo romanu „Po to“ aš tarsi jam pasakiau: „Atleisk, tėve. To, ką man sakei, kai man buvo aštuoniolika, aš negalėjau suprasti, bet dabar galiu“. Ir tai žymiai svarbiau už patį laivo gaisrą.
Tik parašęs ketvirtą knygą supratau, kad rašau apie šeimas. Manau, kad visuomet rašai iš kažkokios žaizdos, kuri maudžia, kurią labai sunku apibrėžti. Ši tema tam tikra prasme yra mano, kaip rašytojo, likimas. Manau, kad visuomet rašysiu apie šeimas kaip apie svarbiausia dalyką. Įvairiausio pobūdžio meilė, žmogiški santykiai, poelgiai, negeri dalykai – visa tai vyksta šeimoje.
Jei pažvelgsime į didžiųjų literatūros klasikų kūrybą, tai iš esmės ir jie rašė apie šeimas. W.Shakespeare’as rašė apie šeimas, graikų klasikinės tragedijos – taip pat apie šeimas, bent jau didelė jų dalis.
Šeimos temą gvildenu ir knygoje „Vogti arklius“, iš jos Lietuvos skaitytojai geriau supras, ką turiu galvoje.
– Šioje knygoje taip pat nagrinėjama ir vienatvės bei vienišumo tema, pagrindinis jos herojus sako, kad jis visuomet norėjo būti vienas. Kalbėdamas apie šią knygą jūs netgi vartojate mįslingą sąvoką „norvegiškasis budizmas“ – kas tai?
– Taip, pagrindinis herojus siekia vienatvės, bet negali jos pasiekti – šiuolaikinėje visuomenėje tai neįmanoma, netgi vienuolyne. Negali pasiekti vienatvės, nes tavęs nepaleidžia tavo praeitis, šeima, visuomenė. Neįmanoma ištrūkti iš visuomenės tol, kol esi gyvas.
Kalbėdamas apie „norvegiškąjį budizmą“ turėjau galvoje mūsų šalyje dar labai gyvą vienatvės gamtos prieglobstyje poreikį. Žmogus, paprastai jau netrumpai pagyvenęs, išeina į mišką ir nori tiesiog būti vienas, daugiau nebenori jokio veiksmo, savo dienas leidžia lyg ir ritualiniu būdu, ir tai yra labai norvegiškas dalykas.
Aš tai vadinau norvegiškąja budizmo versija. Tai panašu į išėjimą į vienuolyną, tik išeini į miške esančią mažą trobelę, turi dešimt gerų knygų, pakankamai drabužių ir maisto, malkų žiemai, savo šunį, galbūt šautuvą susimedžioti keletui kiškių.
Tai tam tikra norvegiškos mitologijos forma. Pirmasis tai labai gerai aprašė Knutas Hamsunas. Mano tėvas taip elgėsi: eidavo vienas į kalnus, ištisomis dienomis išlikdavo nebylus ir jam tai patikdavo. Man tai taip pat patinka – man nebūtina, kad šalia manęs nuolat būtų žmonių. Aš jau 15 metų gyvenu miškų apsuptame slėnyje, tiesa, gyvenu su žmona, mane aplanko vaikai, auginu avis, vištas. Tai yra norvegiška svajonė, tik ją įgyvendinti labai nepaprasta.
– Ar Norvegijoje žmonės netolsta nuo gamtos, ar nekinta norvegų santykis su ja? Jūsų nuomonė įdomi būtų ir todėl, kad savo kūryboje gamtai skiriate ypatingą dėmesį, ją aprašote taip gyvai ir subtiliai, tarsi ji būtų atskiras personažas.
- Norvegų ryšys su gamta išlieka išties stiprus, juk kiekvieną mūsų šalies miestą ir miestelį supa miškas, iš visų pusių šalį skalauja jūra. Osle, didžiausiame Norvegijos mieste, tereikia sėsti į traukinį ir po penkiolikos minučių atsidursite miške. Gamta norvegus visuomet supo, ir mes savęs klausiame, ką ji mums reiškia. Gal iš esmės ji nieko ir nereiškia, ji tiesiog yra su mumis. Tačiau gamta visuomet mums buvo labai svarbi.
Liūdna, kad šiandien vis aštresnė tampa klimato kaitos problema, nes noriu, kad gamta liktų tokia, kokia buvo, kai buvau vaikas. Bijau, kad mano anūkai jos tokios jau nebeišvys. Tai labai liūdna mintis.
Nors Norvegijoje padėtis dar nėra labai bloga, mūsų gamta dar nedaug pakitusi, palyginti, pavyzdžiui, su Vokietija. Be to, mūsų žmonės klimato kaita ima rūpintis vis labiau, vis daugiau apie tai kalba mūsų politikai, vis stipriau norvegai yra raginami su gamta elgtis atsakingai, mažiau ją teršti, mažiau naudotis automobiliais.
Nors yra ir nemažai norvegų, vadinamųjų „nuvorišais“, kuriems į tai nusipjauti, kuriems svarbiausia pasipuikuoti savo turtais. Jie perkasi gremėzdiškus automobilius, milžiniškus džipus, statosi ne normalius namus, o pilis. Aš nekenčiu tokių žmonių. Tikrai. Nes jie naikina arba pasisavina tai, kas išties priklauso visiems žmonėms.
Tarkime, negali patekti į gražų gamtos kampelį, nes jis aptvertas ir priklauso vienam asmeniui. Kai kuriose Norvegijos vietose tai ypač aktuali problema: vaizdingos gamtos vietos paverstos šlykščia privačios nuosavybės citadele – nuostabias Norvegijos pakrantes žmonės išperka ir, nepaisydami įstatymų, mėgina sau atsitverti ištisus jų ruožus. Jie nežino, kas yra demokratija, kas yra visuomeninis turtas.
– Visa tai skamba taip, tarsi kalbėtumėte ne apie Norvegiją, o apie Lietuvą.
– Tai vyksta visoje Europoje, tik Rytų Europoje šie procesai galbūt vyksta sparčiau. Dėl istorinių aplinkybių čia galbūt užteko penkerių metų tam, kas Vakaruose truko penkiasdešimt metų.
– K.Hamsunas, garsiausias norvegų gamtos šlovintojas, kurį vadinate savo įkvėpėju, sakė, kad rašytojas turi suvokti ne tik tiesioginę, bet ir slaptą žodžio galią. Ar turite tokį suvokimą?
– Ne visai, bet aš visuomet žinau, ar pavyko prisiliesti prie žodžio paslapties, ar ne. K.Hamsunui tikrai pritariu, nors aš tai vadinu ne slapta žodžio galia, o jo esme arba turiniu. Man patinka tai rasti perskaitytame sakinyje. Gali perskaityti sakinį, ir jis bus tobulai suprantamas, bet tuo pačiu metu pajunti, kad jame slypi kai kas daugiau.
Kažkas, ko negali įvardyti, bet gali justi. Gali būti du lyg ir vienodi sakiniai, bet, jei esi rašytojas, tai tiksliai žinai, kodėl viename sakinyje trūksta kažko, kas yra kitame, kodėl vienas sakinys yra paveikus, o kitas – ne.
Pavyzdžiui, parašai sakinį ir pajunti, kad jo turinys tarsi alsuoja, nors tas sakinys ir yra labai paprastas, tarkime, „Jonas leidosi gatve ir pamatė priešais ateinantį įkaušusį tėvą“. Parašęs vieną paprastą sakinį, kartais gali tuoj pat netikėtai pajusti, kad už jo slypi ištisas romanas. Čia, manau, ir glūdi paslaptis, apie kurią kalbėjo K.Hamsunas.
Tai, manau, yra būdas rašyti – būti labai konkrečiam, aiškiam, tiksliam, ir tada prie viso to dar atsiras stebuklingas dalykas, kurį aš vadinu lyg ir pridėtine verte – kažkas nematomo, bet esančio. Taip, kaip K.Marxas kalbėjo apie pridėtinę vertę ekonomikoje, taip gal K.Hamsunas kalbėjo apie pridėtinę vertę sakiniuose.