Dai­gai kva­piai lys­vei

Dai­gus ver­čiau au­gin­ti po­li­me­ri­nė­se dai­gyk­lo­se. Me­di­nės dė­žu­tės ma­žiau pa­ran­kios, nes sun­kes­nės, pri­si­ge­ria van­dens, grei­tai su­pū­va. Po­li­me­ri­nės dai­gyk­los ga­mi­na­mos įvai­rių dy­džių ir for­mų. Kuokš­ti­nė­mis šak­ni­mis au­ga­lams la­biau tin­ka dai­gyk­los su ci­lin­dro ar ku­bo for­mos liz­da­vie­tė­mis, lie­me­ni­nė­mis šak­ni­-mis – gi­laus ci­lin­dro for­mos. Ma­žo­se dai­gyk­lo­se au­ga­lai skurs­ta dėl drėg­mės ir mais­to me­džia­gų sty­giaus. Per di­de­lės dai­gyk­los už­ima daug vie­tos, o daž­nai lais­to­mi daigai ga­li iš­mirk­ti ir su­pū­ti. Il­ges­nės ve­ge­ta­ci­jos au­ga­lus iš pra­džių ga­li­ma au­gin­ti ma­žes­nė­se, o vė­liau per­so­din­ti į di­des­nes dai­gyk­las.

Dai­gams la­biau tin­ka smul­kes­nis sub­stra­tas. Prieš sė­ją jis iš­pi­la­mas ir pa­sklei­džia­mas pra­si­vė­din­ti. Pas­kui su­drė­ki­na­mas van­de­niu ir ge­rai iš­mai­šo­mas, kad bū­tų vie­no­dai drėg­nas. Su­spau­dus sau­jo­je tin­ka­mai su­drė­kin­tas dur­pes, sun­kia­si van­dens la­šai. Op­ti­ma­lus dai­gų sub­stra­to rūgš­tu­mas – pH 5,8–6,6. Jei­gu dai­gai bus pi­kuo­ja­mi, sėk­los sė­ja­mos į dur­pių sub­stra­to ir smė­lio (3:1) mi­ši­nį.

Įvai­rių aro­ma­ti­nių ir vais­ti­nių au­ga­lų sėk­los la­bai ski­ria­si dy­džiu, dai­gu­mu ir kar­tais bū­na kap­ri­zin­gos. Pa­vyz­džiui, la­bo­ra­to­ri­jo­je pa­tik­ri­nus pa­pras­tų­jų kat­žo­lių ar raus­va­žie­džių ežiuo­lių dai­gu­mą, gau­na­mi vi­sai pras­ti re­zul­ta­tai – jos ne­su­dygs­ta. Ta­čiau tos pa­čios sėk­los, pa­sė­tos pa­va­sa­rį į že­mę, su­dygs­ta be­veik 100 proc. Ren­kan­tis nau­jus au­ga­lus, ver­tė­tų pa­si­do­mė­ti jų bio­lo­gi­nė­mis sa­vy­bė­mis, iš kur jie ki­lę. Kai ku­rių au­ga­lų sėk­los žie­mo­ja lau­ke ir na­tū­ra­liai stra­ti­fi­kuoja­si. Raus­va­žie­džių ežiuo­lių, vais­ti­nių va­le­ri­jo­nų ir ra­mu­nių pa­sė­tos sėk­los ne­įter­pia­mos į že­mę, o tik pri­spau­džia­mos len­te­le. Dau­gu­mos aro­ma­ti­nių ir vais­ti­nių au­ga­lų sėk­los dai­gios 3–4 me­tus, ta­čiau ge­riau sė­ti švie­žes­nes.

Aro­ma­ti­niai ir vais­ti­niai au­ga­lai sė­ja­mi ko­vo pa­bai­go­je–ba­lan­džio pra­džio­je. Dur­pių ir smė­lio mi­ši­nys su­drė­ki­na­mas ir 5–6 cm sluoks­niu su­pi­la­mas į ne­gi­lias me­di­nes ar po­li­me­ri­nes dė­žu­tes. Mi­ši­nio pa­vir­šius iš­ly­gi­na­mas, kas 5 cm pa­da­ro­mi 1 cm gy­lio grio­ve­liai ir į juos be­ria­mos sėk­los (ga­li­ma ber­ti pa­kri­kai, be grio­ve­lių). Sėk­los už­bars­to­mos dez­in­fe­kuo­tu smė­liu ar ver­mi­ku­li­tu. Iki dai­gų su­dy­gi­mo dė­žu­tės už­den­gia­mos po­lie­ti­le­no plė­ve­le ir lai­ko­mos šil­to­je vie­to­je. Kas die­ną plė­ve­lė pa­ke­lia­ma, nu­kra­to­mi van­dens la­šai, pra­vė­di­na­ma. Kai dai­ge­liai su­dygs­ta, plė­ve­lė nui­ma­ma. Iki su­dy­gi­mo dė­žu­tės lai­ko­mos 18–25 °C, su­dy­gę dai­ge­liai sau­lė­tą die­ną lai­ko­mi 16–18 °C, ap­si­niau­ku­sią – 14–16 °C, nak­tį –12–14 °C ši­lu­mos pa­tal­po­je.

Dai­ge­liai su 2–3 tik­rai­siais la­pe­liais per­so­di­na­mi į me­di­nes ar po­li­me­ri­nes dė­žu­tes ar dai­gyk­las su dur­pių sub­stra­tu. Dė­žu­tės pri­pil­do­mos 7–10 cm sto­rio dur­pių sluoks­niu, ku­ris tu­ri bū­ti stan­dus, bet ne kie­tai su­spaus­tas. Jei­gu dai­gai pi­kuo­ja­mi į dai­gyk­las, į liz­da­vie­tes dur­pių pri­pi­la­ma iki vir­šaus. Prieš dai­gų pi­ka­vi­mą dė­žu­tės ar dai­gyk­los pa­lais­to­mos van­de­niu. Dai­ge­liai iš dė­žu­čių pa­ke­lia­mi gru­pe­lė­mis ir po vie­ną su smai­ge­liu so­di­na­mi į liz­da­vie­tes ar­ba į dė­žu­tes 3 x 5 cm at­stu­mais. Jei­gu dai­ge­lių šak­nys per il­gos ir su­si­py­nu­sios, jas ga­li­ma treč­da­liu pa­trum­pin­ti.

Dai­gai lais­to­mi pa­gal po­rei­kį, kad sub­stra­tas nuo­lat bū­tų drėg­nas. Ge­riau lais­ty­ti ry­tais, sil­pna sro­ve­le, per smul­kų sie­te­lį. Kai šil­ta ir grei­tai džiūs­ta sub­stra­tas, ypač dė­žu­čių pa­kraš­čiuo­se, dai­gai lais­to­mi pa­si­rink­ti­nai. Van­duo tu­ri bū­ti ne vė­ses­nis ne­gu ap­lin­kos oras.

Dai­gy­nas vė­di­na­mas pa­gal po­rei­kį, ta­čiau rei­kia veng­ti skers­vė­jų, ypač kai ką tik iš­pi­kuo­ti dai­gai. Trę­šia­ma, kai dai­gai la­bai spar­čiai au­ga, o sub­stra­te ne­pa­kan­ka mais­to me­džia­gų. Ta­da dai­gai iš­tįs­ta, pa­švie­sė­ja ar vi­sai nu­sto­ja aug­ti. Trūks­tant azo­to, trę­šia­ma amo­nio sa­liet­ros tir­pa­lu. No­rint dai­gus ap­rū­pin­ti ka­liu, azo­tu ir ki­to­mis me­džia­go­mis, ga­li­ma tręš­ti kom­plek­si­nė­mis trą­šo­mis. Trą­šų tir­pa­las tu­ri bū­ti 0,1–0,15 proc. kon­cen­tra­ci­jos. Pa­tręš­ti dai­gai per­lie­ja­mi šva­riu van­de­niu.

Prieš so­di­nant dai­gus į lau­ką, jie pa­ma­žu pra­ti­na­mi prie nau­jų są­ly­gų. Tai da­ro­ma in­ten­sy­viai vė­di­nant ir ma­žiau lais­tant. Pa­tar­ti­na 7–10 die­nų prieš so­di­ni­mą dai­gus iš­neš­ti į lau­ką ir lai­ky­ti pa­vė­sy­je. Į lau­ką so­di­na­mi 50–60 die­nų am­žiaus dai­gai, su tvir­tu pa­grin­di­niu stie­bu (čiob­re­liai), su ke­liais tik­rai­siais la­pe­liais (ežiuo­lės), su­for­ma­vę la­pų skro­te­les (me­li­sos). Prieš so­di­ni­mą dai­gai gau­siai pa­lie­ja­mi van­de­niu. Ta­da jie leng­viau iš­si­i­ma iš dai­gyk­lų ir grei­čiau pri­gy­ja per­so­din­ti.