Pažino vieni kitus, nes matė nuotraukas, tačiau bendros kalbos nerado. Mergaitė prislėgta, nuolat kamuojama minčių apie savižudybę. Tėvai gyveno be vaikų, vaikai užaugo be tėvų. Nelaimingi. Paguoda – nepatyrė skurdo, nepritekliaus.
Gerai būtų padaryti tyrimą ir išsiaiškinti, kokie jaunuoliai užsienyje vagia, dirba prostitutėmis, prievartauja ir žudo, o kokie sutinka su žeminančiomis darbdavių sąlygomis, dirba už grašius, pažeisdami darbo įstatymus, ir galiausiai lieka apgauti. Kodėl Lietuva tapo nusikaltėlių, prostitučių, nemąstančių, savęs ir kitų negerbiančių nelaimėlių fabriku?
Neabejoju, kad dauguma šių nelaimingų jaunų žmonių – tokių pat nelaimingų, juos palikusių ir į užsienį išvykusių tėvų atžalos. Traumuoti, tėvų meilę geriausiu atveju pažinę tik per trumpas atostogas, telefoną ar per iš užsienio siunčiamas dovanėles, palikti močiutėms, giminėms ar vaikų namams.
Vargšai tėvai lenkė nugaras kaldami pinigą, o jų dvasiškai sužaloti vaikai išsigimė ir išsibarstė po užsienio landynes, po kalėjimus.
Prisiminkime pirmuosius nepriklausomybės metus: bankrutuojantys ir algų nemokantys fabrikai, be jokių ateities prošvaisčių vegetuojantys žmonės, žlungantis kolchozinis kaimas, nuvargę miestai.
Išrinktieji į postus didžiausią dėmesį skyrė Lietuvos integravimui į Europą. Svarbiausia buvo išvesti okupacinę armiją, įstoti į NATO, ES, kurti savo ambasadas užsienyje. Tam buvo metami didžiausi pajėgumai ir pinigai. To Lietuvai tikrai reikėjo. Į užsienį važiavo ir patys biurokratai – semtis patirties, mokytis kalbų, skubėjo siųsti ir savo vaikus – Lietuvoje buvo blogai.
Tačiau stebino valdininkų cinizmas. Nuo beviltiškai kapanotis paliktų žmonių jie atsiribodavo abejingumo siena. Ne kartą tais metais iš aukštus postus užimančių žmonių girdėjau postringavimų, kad Lietuvoje vyksta natūrali atranka, kad dabar Lietuva turi pereiti žiauriojo kapitalizmo stadiją – jei silpnoji gyventojų dalis natūraliai išnyks, tai bus tik geriau. Žmonės buvo palikti patys sau, beveik be pragyvenimo šaltinių.
Gudresnieji su terbomis ir maišais ėmė važinėti į Turkiją ar Kiniją, stovėti Gariūnuose, atidaryti kioskus. Kiti – burtis į nusikalstamas gaujas, „reketuoti“ verslininkus, ėmėsi kitokių abejotinų užsiėmimų.
Vystėsi kapitalas. Išsivystė. Įsigalėjo vokelių sistema, nuolatinė baimė netekti darbo, darbdavių savivalė ir išradingiausi pažeminimai: nepatinka – už durų laukia šimtas tokių kaip tu, kurie dirbs už duonos kąsnį.
Atsimenu, kaip pusę dienos raudojau, kai susitikau savo giminaitę – jos, 45-metės, burnoje bebuvo likę tik keli dantys. Ji, aukščiausios kategorijos virėja, anksčiau dirbo Ministrų taryboje, visą giminę aprūpindavo deficitiniais maisto produktais, o tuo metu, kai susitikau – tai buvo 2000-ieji – tarnavo 60 vietų kavinukėje, viena, nuo 7 ryto iki 22 valandos vakaro ir uždirbo 700 litų. Ir dar kęsdavo šeimininkės nuolatinius grasinimus atleisti. O abu jos vaikai, sūnus ir duktė, išvažiavo į užsienį.
Tuo tarpu prakutę biurokratai ir naujai iškeptas lietuvių elitas dalinosi turtą, sklypus, fotografavosi žurnalams, tobulinosi ir integravosi į Europą, o savo vaikus siuntė į Vasario 16-tosios gimnaziją ir oksfordus.
Vyravo ciniška nuomonė – kai „lūzeriai“, „bomžai“ ir „runkeliai“ išmirs, tautai bus geriau, nes suklestės stiprieji. Kai kurie taip ir padarė – išmirė, prasigėrė, nusižudė.
Tautos nevykėliai buvo apgaudinėjami, padeginėjami, grūdami į visaginus, lūšnas, šiukšlynus. Gyveno, vedami nenugalimo gyvenimo instinkto, vegetavo, degradavo. Kartu su jais degradavo ir jų vaikai.
Kiti, pasiskolinę pinigų, ėmė masiškai bet kokia kaina sprukti į užsienį.
„Kodėl lietuviai teršia Lietuvos vardą užsienyje? Kodėl tiek daug lietuvių nusikaltėlių?“ – kraipydamas galvą dabar piktinasi minkštoje kėdėje drybsantis putlus biurokratas, buvęs mokyklos komjaunimo sekretorius.
Nusivylę, palaužti, nesugebantys išlaikyti šeimos, geriantys ir iš nevilties siautėjantys namuose tėvai, per tris darbus lakstančios, bet vos galą su galu suduriančios ir dėl to bet kokią kantrybę praradusios motinos – kokius vaikus gali auginti tokie tėvai? O visiškai prasigėrę, degradavę, landynėse gyvenantys, žmogišką pavidalą praradę bedarbiai?
Ar gali sugniuždyti, palaužti, be jokios vilties palikti žmonės turėti nesuluošintų vaikų? Gali, bet tik pasakose ar Ch..Dickenso romanuose, tik ne tikrovėje. Nelaimingas žmogus augina tokį pat nelaimingą, užguitą, kompleksuotą, įniršusį žmogų. Būtent tie nelaimingųjų vaikai dabar užsienyje ir „garsina“ Lietuvą.
Pamirškime Lietuvos kaimuose likusius ir iš ten neištrūkusius, nuskurdusius žmones. Galvojame, kad tiems, kurie išvažiavo į užsienį, pasisekė – bent jie savo vaikams duos geresnį gyvenimą.
Vertėjaudama lietuviams nusikaltėliams teismuose, labai dažnai sužinau, kad aštuoniolikmečiai dvidešimtmečiai, iš Lietuvos atvažiavę ir užsienyje žiauriausius nusikaltimus padarę jaunuoliai, užaugo be tėvų. Jų tėvai važinėjo ir dirbo užsienyje, stovėjo Gariūnuose, o vaikai augo vieni.
Kodėl tėvų palikti vaikai pasuka nusikaltimų keliu, geriausiai gali atsakyti psichologai, tačiau ir man peršasi tam tikros mintys šia tema.
Nuo pirmųjų metų tėvai yra svarbiausi žmonės vaiko gyvenime. Jie moko ne tik užsirišti batukus, valytis dantis, ruošti pamokas, jie taip pat moko ir bendrauti su žmonėmis, pažinti aplinkinį pasaulį, jį suvokti ir vertinti, atskirti gėrį ir blogį. Vaiko asmenybė formuojama ne tik pamokymais per telefoną, bet buvimu šalia, matant ką tėvai kiekvieną vakarą veikia, klausantis jų pasakojimų apie darbą, apie tai, kas jiems nutiko per dieną, bendraujant su jų draugais ir kolegomis.
Kai gyvena kartu, vaikai perima tėvų gyvenimo ritmą, tradicijas, jų gestus ir posakius, mato, kaip jie elgiasi įvairiomis gyvenimo situacijomis – ir džiaugsmingomis, ir liūdnomis, kaip apie tai kalba, kaip su jomis susidoroja – ir iš to mokosi. Juk šitų dalykų neišmoksi per savaitę, per mėnesį, per atostogas. Tai vaikystės, paauglystės patirtis, nuo kurios priklauso vaiko sugebėjimas gyventi, nepalūžti.
Jei tėvų šalia nėra, mažasis žmogutis paliekamas gyventi tarsi vakuume, su jam nesuvokiamu ir nepakeliamu skausmu. Tai kas, kad jis avi gražiausius mokykloje sportinius batelius, vilki puošnia striuke ir visada turi pinigų. Jis vistiek jaučiasi atstumtas, paliktas, pamestas, apleistas pasaulyje, kurio pats dar nepajėgia vertinti.
Atskyrimas nuo tėvų – baisiausias dalykas, koks vaikui gali atsitikti. Skriaudą vaikas jaučia visą gyvenimą, nors bando didžiuotis, kad tėvai užsienyje, kad siunčia daiktų, kapstytis, kaip išmano, dažnai – žemindamas kitus, kurių tėvai ne užsienyje, kurie neturtingi, vargšai. Ubagų vaikai reaguoja veidrodiniu principu – neapykanta piniguočiui.
Vaikas, dažnai nežinantis, kaip jo tėvai užsienyje uždirba pinigų, suvokia tik viena – užsienyje pinigų yra. Todėl suaugęs irgi veržiasi ten, kur pinigai, kur, jo manymu, – tikroji laimė. Būdami neatsparūs gyvenimui ir neturėdami perduotos tėvų gyvenimo patirties, lengvai tampa sukčių, viliojančių jaunuolius į nusikalstamas gaujas ar prostitucijos tinklus, aukomis.
Jaunos merginos išteka už užsieniečių, dažnai tokių pat imigrantų į vakarų valstybes iš trečiųjų pasaulio šalių, apsukančių joms galvas meilumu ir pažadais, kurie greitai išgaruoja.
Nepasakosiu toliau, koks gyvenimas laukia šių suluošintų Lietuvos vaikų užsienyje.
O pratęsus mintį kyla klausimas – kokius vaikus gimdys jie? Ir kiek tęsis nenutrūkstama Lietuvos nelaimėlių produkcija?