Žvejybos verslo brigados prie Skirvytės kiekviena savo atkarpoje susitelkė kaip arkliaganiai – su naktigonėms būdingomis stovyklavietėmis, ugniakurais, kilnojamais nameliais ir, žinoma, valtimis, traktorinėmis gervėmis, dėžėmis, svarstyklėmis, duona , druska ir arbata.
„Prasidėjo mūsų rugiapjūtė, - iki devinto prakaito, iki paryčių“, - sako rusniškė Aldona Gustienė, šią naktį į žūklę atsivežusi keliolika vyrų. Kai kurie jų yra iš Šilutės, jiems teko įveikti ir potvynio užlietą gylį ant plento.
„Negaliu priprasti prie šių nepatogumų – tai užtvindo, tai atslūgsta, tai vėl skandina“, - pyko žvejo žmona, iš Jurbarko į Rusnę jaunystėje atsikėlusi, tris dukras čia su vyru užauginusi ir ką nors keisti gyvenime jau nenorinti.
Vienas valtininkas išplaukė į upės gilumą ir pasroviui paleido tinklą su svarmenimis. Kiti du vyrai krantu prieš srovę nuėjo aukštyn, kur valtininkas baigė užmetimą. Iš jo perėmė tinklo lyną ir pėsčiomis patraukė atgal. Ant pečių tempė puslankiu srovę košiantį tinklą. Į jį turėjo pakliūti stintos.
Bet jų pakliuvo gal tik pora kilogramų. Ir keli karšiai, kuojos. Juos sugriebė iš tinklo ir išmetė atgal į upę – kol nepriduso. „Tokia tvarka, leidimą turim gaudyti tik stintas“, - paaiškino.
Prasidėjo sniegdriba, sustiprėjo šiaurės vakarų vėjas. „Tokiu oru stintos beveik nemigruos, jos telkiasi ir lūkuriuoja duburiuose“, - sako A.Gustienė. Bet vis tiek iki ryto žvejos. Gal kitu užmetimu pagaus daugiau. Nes ir kitos brigados kruta – visi atabradai išsidalinti iš anksto. Dabar už kilogramą žuvų supirkėjai moka po 5-6 litus.
Atsisveikinu. Traukiu į kitą žūklavietę, tamsoje atidžiai sekdama upės kranto liniją, kad mašina neįklimptų. Ant kalnelio sustoju, prisistato pasieniečių patrulis. Turiu pasiaiškinti, ko baldausi pasienio su Rusijos Kaliningrado sritimi zonoje naktį. Girdžiu, kaip žvejo žmona ima šūkčioti savo samdiniams, kurie vėl išplaukė į Skirvytę, „ar visi turit asmens dokumentus“? Šia upe eina valstybės siena, pareigūnai kontroliuoja visų žmonių ir transporto judėjimą.
Arčiau prie gyvenvietės – daugėja automobilių ir žmonių. Jauni ir pagyvenę vyrai traukia iš bagažinių graibštus, juos mauna ant ilgų baslių ir meta į srovę. Ištraukia po kelias stintas, ne daugiau. Bet vis tiek laimingi. „Mes taip laukėme, kada iš Baltijos per Kuršių marias iki Rusnės stintos atplauks, dabar smaginamės. Nesvarbu, kad nepagauname. Paryčiais jos tuntais eis, patykosime“, - linksmi sako Jonas, Antanas ir Motiejus.
Pernai per sezoną iš viso Vakarų Lietuvoje buvo sužvejota 280 tonų stintų, - daugiausia nuo 1974 metų. Tada žvejai pagavo 300 tonų. Vėliau laimikiai mažėjo, o pernai vėl gausa grįžo.