Tačiau neturiu pagrindo kaltinti Vyriausybės ar politinių partijų lyderių už priešiškumą žydų kilmės lietuviams. Mat šen bei ten pasigirsta ir tokios mintys. Atvirkščiai, Vyriausybė vienareikšmiškai deklaruoja norą pradėti restituciją. Net žinant, kad kritinis gyventojų kiekis nėra palankus žydų kilmės lietuviams. Pakartosiu, kad nematau jokių ženklų, kad Vyriausybė arba politinių partijų lyderiai į tai atsižvelgtų.
Atsižvelgiama į ką kitą: į žydų nuosavybės restitucijos projekto skaidrumo ir ir nesusikalbėjimo tarp žydų, stoką. Mat istorinis teisingumas turi būti vykdomas skaidriai, gerbiant Lietuvos įstatymus. Nieko nebelieka, kaip tik dar kartą savikritiškai pažvelgti į pačius save ir savo veiksmus.
Taigi jau keli metai žydų visuomenei ir jų atstovams Lietuvoje siūlau sėsti prie bendro stalo atviram pokalbiui. Be jokių išankstinių nuostatų, kaip pavyzdžiui, noru remtis daugumos galios principu. Mat dauguma nevisuomet garantuoja teisingumą ir teisėtumą.
Ką ir patvirtina Lietuvos žydų bendruomenės išsiuntinėtas laiškas, prašantis „Išsakyti savo komentarus ir nuomonę dėl žydų turto restitucijos įstatymo projekto, taip pat išreikšti savo konstruktyvius siūlymus ir ketinimus, susijusius su dalyvavimu Lietuvos žydų paveldo fondo veikloje bei derybose su LR Vyriausybe dėl religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo projekto. Ir atsakyti raštu iki vasario 20 dienos“.
Tačiau LŽB vadovybė puikiai žino, kad minimo Lietuvos žydų paveldo fondo kūrime slaptai dalyvavo tik jie patys ir niekam nežinomi Izraelio bei keli žinomi JAV žydų organizacijų atstovai. Lietuvos žydų visuomenė nedalyvavo viešoje diskusijoje apie restitucijos projektą, neformavo minimo fondo. Šis laiškas yra niekas kita, kaip bandymas parodyti Lietuvos Vyriausybei ir visuomenei apie neva vykstantį žydų visuomenėje viešą aptarimą bei išankstinį pritarimą kažkokiam fondui.
Kam tokia – eilinį kartą – demokratijos profanacija? Ir kodėl atsakyti raštu?
Kodėl bijoma sėsti prie vieno stalo? Kodėl bijoma plačios, rimtos ir atviros diskusijos?
Kodėl bijoma paviešinti Fondo įstatus?
Gal todėl, kad Fondo įstatai remiasi fiktyviais faktais: neva LŽB yra visų prieškarinių Lietuvos žydų nuosavybės teisių perėmėja. Reikalaujama Fondui perduoti religinę nuosavybę arba kompensaciją už ją. Reikalaujama Fondui perduoti net esamų savininkų teises į nuosavybę. Neatsižvelgta į tikrųjų savininkų – litvakų žydų ortodoksų – tiesioginių religinės nuosavybės paveldėtojų teises. Jie net nebuvo informuoti apie vykstanti restitucijos procesą. Todėl savo laiške praeitų metų birželio mėnesį Vyriausybei jie kategoriškai paneigė LŽB ir Lietuvos žydų paveldoFondo bandymus jiems atstovauti. Projekte nurodoma, kad Fondo sprendimų nebus galima kvestionuoti teisme. O kiek pinigų bus išvežta iš Lietuvos?
Vienu žodžiu, Fondo įstatai rodo kūrėjų nesiskaitymą su teise, demokratiškomis sprendimo priėmimo procedūromis. Matyt, LŽB vadovai mano, kad Lietuva yra kažkokia bananų respublika, kurioje vyrauja visiškas teisinis nihilizmas. Dėl šių priežasčių Vyriausybė neturėtų remti Fondo keičiant religinės nuosavybės restitucijos įstatymą šio Fondo naudai. Vyriausybė, remdamasi pateiktais argumentais, atsisakė ir atsisako pripažinti Fondo teises į restituciją teikiant Seimui Religinės nuosavybės restitucijos įstatymo pakeitimo projektą.
Žinoma, Vyriausybei tenka atsispirti užsienio žydų organizacijų ir JAV vyriausybės spaudimui. Čia LŽB vadovybė neturėtų piktnaudžiauti tokia parama. Nes ji pati neatliko namų darbų. Tačiau kartoju: Lietuva, spręsdama žydų nuosavybės restitucijos klausimą, vykdant istorinį teisingumą, turi jį užbaigti aukštai pakelta, o ne iš gėdos nuleista galva.
Konstruktyvus sprendimas yra visai šalia: pirmiausia atviras pokalbis lygiateisiškumo principu. Vienas žydas negali būti geresnis už kitą žydą. Antraip ir aš galiu pareikšti, kad tikrų litvakų žydų Lietuvoje yra mažuma, turinti daug daugiau teisių nei sovietų laikais atvažiavę rusakalbiai žydai, kuriems Lietuvoje niekas nepriklauso. Mano šeima čia gyveno šimtus metų, prisidėjo prie religinės ir visuomeninės nuosavybės kūrimo. Ir tėvo šeima guli Lietuvos žemėje išžudyta, ir senelio turtas užgrobtas.
Antra – Fondo įstatų performavimas atsižvelgiant į religinės nuosavybės ypatumus, tikrųjų paveldėtojų teises. Trečia – skaidrumas, teisingumas, sveikas protas ir pagarba įstatymams.
Lietuvos žydų bendruomenės vadovybė remia savo sprendimus tipišku sovietinio žydelio kioskininko mentalitetu. „Mes čia maždaug apsuksime, tyliai, kad niekas nesužinotų švogeriškai susitarsime, apsimesime, sukursime vaizdelį, pažaisime demokratija. Gal niekas nesužinos ir nepastebės, o pastebėję patylės. Mes gi vienas kitam lojalūs žydai“. Rezultate turime ką turime. Restitucija nepajudėjo iš vietos. Tiesiog esminiai trūkumai bado akis. Ir, kol nebus tikros nuoširdžios diskusijos prie vieno stalo, kol nebus atsižvelgta į teisingumą ir įstatymus, o ne į mažos grupelės savanaudiškus interesus, kol nebus susitaikyta su mintimi, kad mes visų pirma esame Lietuvos piliečiai, tol restitucija neturi būti pradėta.