Šis kūrinys įtrauktas į „The New York Times“ geriausių 2007 metų knygų dešimtuką. Lrytas.lt siūlo paskaityti ispanų dienraščio „La Vanguardia“ interviu su rašytoju jo darbo kabinete Kolumbijos universitete.
***
- Su šeima išvykote iš Rusijos būdamas septynerių...
- Visi bėgo, kas galėjo. Mama iš pradžių spyriojosi, tačiau tuomet prisiminė vienas mūsų atostogas Jaltoje. Tada sutikome verkiančią moterį, kurios sūnus neteko vieno inksto, nes kariuomenėje buvo stipriai sumuštas. Toks vaizdinys privertė ją apsispręsti.
- Ar greit prisitaikėte Niujorke?
- Prireikė daug laiko ir pastangų. Pirmiausia mėgau gimtuosius namus: basomis žaisti slėpynių aplink V.Lenino statulą, lankytis Laivyno istorijos muziejuje ir Ermitaže. Antra, Rusijoje gyvenome izoliuoti, namuose kalbėjome tik rusiškai, bibliotekose galėjai gauti tik rusų rašytojų knygų. Viskas kardinaliai pasikeitė, kai pirmąkart namuose atsirado televizorius.
- Jums rūpi gimtoji šalis dabar?
- Kam Rusija rūpi? Ji yra gigantiška dujų ir benzino tiekėja, tačiau jau mirusi šalis. Tai rodo vien žemi gimstamumo rodikliai.
Žinoma, ji turi puikiausią XIX amžiaus prozą, be kurios negalėtume suprasti moderniosios literatūros. Iš tikrųjų rašytojai pradedant I.Turgenevu ir bagiant V.Nabokovu turėjo įtakos tam, ką dabar rašome angliškai.
- Savo pirmuoju romanu „Ruso debiutanto vadovėlis“ užpildėte rusų imigrantų literatūros tuštumą JAV.
- Kai išleidau šitą romaną, mano kartos imigrantų knygos buvo rašomos įvairiausių tautinių mažumų bendruomenių, išskyrus pačių rusų. Tačiau romanas buvo išpeiktas, nes aš sarkastiškai išdžiausčiau mūsų purvinus apatinius.
- Kaip atsirado „Absurdistano respublika“?
- Ji kilo iš mano dviejų kelionių patirties.
Grįžęs į Gruzijos kurortą, kuris kažkada buvo tarsi sovietinė Florida, radau vien griuvėsius. Kitoje kelionėje po Baku man pasiūlė būti pagrobtam, o paskui išlaisvintam, kad suminkštinčiau leidėjo širdį. Paskui norėjo man parduoti mergaitę ir pasiūlė tuoktis su keliomis moterimis.
Taigi daug kas „Absurdistane“ yra gryniausia žurnalistika.
- Tiek JAV, tiek Rusija tinka Absurdistano vaidmeniui?
- Yra kaip yra. Kai „Absurdistanas“ pasirodė Rusijoje, mane keikė, kad esu šalies išdavikas ir jankių pakalikas. Tačiau daugelis kritikų JAV vieningai tvirtino: „Mes gyvename Absurdistane“. Jis atsirado kartu su George'o W.Busho valdžia.
Vidurinioji klasė išnyksta, o mažytis elitas viską laiko savo rankose. Tie, kurie nieko neturėjo, staiga praturtėjo.
Geriausias pavyzdys - Dicko Cheney vizitas Kazachstane. Jis rimtu veidu pasakojo Kazachstano prezidentui, kaip žavisi jo politine ir ekonomine sistema, užgniaužtomis žmonių teisėmis, naftos oligarchija ir nefunkcionuojančia visuomene. Kraupstu nuo minties, kad šių laikų tikslas - atsikratyti demokratijos.
- Satyra yra geriausias politinis ginklas?
- Taip visuomet buvo. Pradedant Jonathanu Swiftu, o vėliau ir Nikolajumi Gogoliu, mano Dievu. Rusijoje toks pavyzdys yra Vladimiras Sorokinas, JAV - George'as Saundersas ir daugelis kitų, atsiradusių iš vyresniojo ir jaunėlio Bushų kvailumo.
- Pagrindinis romano veikėjas, absurdiškasis Miša yra patetiškas, bet kartu ir simpatiškas.
- Sukūriau superstorulį, sekdamas tradicine linija, kuri prasidėjo nuo Rabelais ir ėjo iki Ignatiuso Reilly’io.
Mišos dydis yra būdingas daugeliui vartotojų, nes jį valdo maistas, moterys, politika. Bet mane domino dviejų tradicinių supergalių metafora, kurios būdamos didžiausios pasaulio vartotojos, mano galinčios nuspręsti už visus kitus.
- Mėgstate polemiką?
- Jei rašai romaną, turi ką nors įžeisti. Kitaip būsi paleidęs šūvį į orą.
- Ar Barackas Obama bus naujasis JAV prezidentas?
- Tikiuosi, nes priešingu atveju J.McCainas tikrai nugalės H.Clinton. Prašome tik, kad naujasis Baltųjų rūmų gyventojas nuveiktų ką nors daugiau nei prieš tai buvusieji.