Įre­gist­ra­vo bi­čių ūkį ir su­kū­rė in­ter­ne­to sve­tai­nę

Iš Nau­jo­sios Ak­me­nės ki­lęs Ro­ber­tas ir prie­niš­kė Li­na do­mi­si ša­lies pa­žan­gių, jau­nų bi­ti­nin­kų pa­tir­ti­mi, stu­di­juo­ja api­te­ra­pi­ją, rin­ko­da­ros sub­ti­ly­bes. Vie­ša­jai erd­vei skir­ta bi­čiu­lių Klė­ge­rių su­kur­ta in­ter­ne­to sve­tai­nė „Birš­to­no bi­tė“.

- Bi­ti­nin­kau­ti pra­dė­jo­me Nau­jo­jo­je Ak­me­nė­je, - pa­sa­ko­ja R. Klė­ge­ris. Pa­sak bi­čiu­lio, ta­me kraš­te gy­ve­na la­bai daug kva­li­fi­kuo­tų, ini­cia­ty­vių, nau­jo­vėms im­lių bi­ti­nin­kų. Jei­gu Skuo­do, Pa­kruo­jo, Ak­me­nės ra­jo­nų bi­čiu­liai tu­rė­tų vie­šą­ją in­for­ma­ci­jos pri­ei­gą, ne­rei­kė­tų klau­sy­ti pa­vė­pu­sių „moks­li­nin­kų“ iš Dot­nu­vos sa­pa­lio­ji­mų.

Va­lis Jon­kus, Vir­gi­ni­jus Plius­kys, Ar­vy­das Kom­paus­kas, Ri­mon­tas Bu­kaus­kas ir ki­ti bi­ti­nin­kai – tik­ra bi­ti­nin­kys­tės ver­slo en­cik­lo­pe­di­ja. Šian­dien jie tu­ri Eu­ro­pos Są­jun­gos stan­dar­tus ati­tin­kan­čius bi­čių ūkius. Tai ne mė­gė­jiš­ki, kaip vi­so­je Lie­tu­vo­je, o tik­ri ver­sli­niai ūkiai. Šio kraš­to bi­čiu­liai su­kū­rę stip­rias drau­gi­jas, jo­se da­li­ja­si iš už­sie­nio par­si­vež­ta bei nau­jau­sia iš ša­lies gau­ta ma­te­ria­li­ą­ja ir in­te­lek­ti­ne pa­tir­ti­mi.

Ypač svar­bi bi­ti­nin­kų gre­tų vie­ny­bė, ne­ra­šy­tas, bet gar­bės žo­džiu pa­rem­tas ver­slo eti­kos ko­dek­sas. Bi­čiu­liai daug nu­vei­kė ug­dy­da­mi me­daus ir ki­tų bi­čių pro­duk­tų var­to­to­jus. Pa­vyz­džiui, bi­ti­nin­kas, su­py­lęs me­dų į stik­lai­nį su po­mi­do­rų pa­da­žo dang­te­liu, pir­kė­jų bū­tų iš­vy­tas iš tur­gaus.

- At­va­žia­vo­me į Prie­nus tar­si į ki­tą pa­sau­lį, - pri­si­pa­žįs­ta R. Klė­ge­ris. Tur­gu­je – jo­kių pa­pil­do­mų rei­ka­la­vi­mų bi­ti­nin­kams, drau­gi­ja tar­si eg­zis­tuo­ja, tar­si ne. Pa­čiam bi­ti­nin­kui te­ko at­lik­ti „au­di­tą“, sie­kiant iš­si­aiš­kin­ti, kie­no bi­tės pa­lik­tos vie­na­me ar ki­ta­me gi­rios pa­kraš­ty­je, Ne­mu­no kil­pų re­gio­ni­nio par­ko te­ri­to­ri­jo­je.

Įsi­kū­rę Prie­nų kraš­te Klė­ge­riai ne­tru­ko su­si­ras­ti ben­dra­min­čių, bi­ti­nin­kys­tės sklai­dai at­vi­rų bi­čiu­lių. Kas­met kin­tan­čių rin­kos są­ly­gų pa­dik­tuo­ta at­si­ra­do R. Klė­ge­rio in­ter­ne­to sve­tai­nė „Birš­to­no bi­tė“. Pa­sak L. Klė­ge­rie­nės, to­kiu bū­du bi­čiu­liai in­for­muo­ja ko­le­gas, ug­do pir­kė­jus, tau­po sa­vo ir ki­tų lai­ką.

Bi­čių pro­duk­tais, su­ve­ny­rais Klė­ge­riai pre­kiau­ja ma­žo­se ir svei­ko mais­to par­duo­tu­vė­se, tur­guo­se, mu­gė­se, šven­tė­se, da­ly­vau­ja pa­ro­do­se įvai­riuo­se ša­lies mies­tuo­se. Ke­lio­nių marš­ru­tai nu­ma­to­mi iš anks­to, iš­ti­ria­ma pa­klau­sa. Pa­vyz­džiui, jo­kia ša­lies vals­ty­bi­nė ins­ti­tu­ci­ja ne­at­li­ko bi­čių pro­duk­tų rin­kos ana­li­zės.

Tik iš nuo­gir­dų spren­džia­ma, kiek kai­nuo­ja in­de­lis lie­tu­viš­ko, kiek – įvež­ti­nio me­daus, ku­riuo­se mies­tų tur­guo­se me­dus bran­ges­nis, ku­riuo­se - pi­ges­nis. Be to, dar pa­si­tai­ko, kad bi­čių pro­duk­tus siū­lo pre­kei­viai, ne­tu­rin­tys ne tik bi­ty­no pa­so, bet ir me­daus ko­ky­bės pa­žy­mė­ji­mo, ką jau kal­bė­ti apie in­for­ma­ty­vią eti­ke­tę.

Klė­ge­rių bi­ty­no sky­riai yra Prie­nų ir Birš­to­no apy­lin­kė­se, prie Kau­no ma­rių, Ne­mu­no kil­pų. - Šil­tė­jan­tis kli­ma­tas dik­tuo­ja nau­jas bi­ti­nin­ka­vi­mo są­ly­gas, - kal­ba R. Klė­ge­ris. Ruoš­da­mas bi­čių šei­mas žie­mo­ti, jis su­jun­gia į vie­ną dau­gia­aukš­tį avi­lį dvi tris šei­mas. Apa­ti­nis kor­pu­sas pa­lie­ka­mas tuš­čias, tik su tin­kliu­ku ant dug­no.

Žie­mą bi­tės tu­ri dau­giau erd­vės, avi­lys ne­su­drėks­ta. Per se­zo­ną bi­čiu­liai me­dų ima du kar­tus: anks­ti pa­va­sa­rį ir bai­gian­tis va­sa­rai. Pir­ma­sis bū­na švie­sus, grei­tai su­si­kris­ta­li­zuo­jan­tis, ant­ra­sis tam­ses­nis, ta­čiau la­bai ge­ro sko­nio. Pir­kė­jai va­sa­ros pa­bai­gos me­dų va­di­na „se­no­viš­ku“, pri­me­nan­čiu vai­kys­tė­je ra­gau­tą.

Klė­ge­riai me­dų fa­suo­ja į stik­li­nius pu­sės lit­ro in­de­lius ir pa­na­šios tal­pos plast­ma­si­nius ki­bi­rė­lius.

Kai pra­si­de­da med­ko­pis, bi­čiu­liai sten­gia­si kuo grei­čiau iš­suk­ti ir iš­pils­ty­ti me­dų. Jei­gu va­sa­ros karš­tos, jis grei­tai su­kie­tė­ja. Lie­tu­viai pir­kė­jai ver­ti­na kie­tą, „kris­ta­li­nį“ me­dų. R. Klė­ge­riui te­ko lan­ky­tis Suo­mi­jo­je, Šve­di­jo­je.

To­se ša­ly­se po­pu­lia­rus kre­mi­nis (minkš­tas) me­dus, pa­ga­min­tas pa­gal tam tik­rą tech­no­lo­gi­ją. Pa­vyz­džiui, šve­dai net ne­ži­no, jog me­dus yra ne tik mais­tas, bet ir vais­tas. To­dėl jie per me­tus su­val­go ke­le­tą ki­log­ra­mų me­daus, o lie­tu­viai jį var­to­ja tik kaip vais­tą – gra­mais.

Pre­kiau­da­mi me­du­mi, Klė­ge­riai pir­kė­jams do­va­no­ja iš­mo­nin­gai pa­reng­tas at­min­ti­nes apie bi­čių pro­duk­tus ir jų nau­dą svei­ka­tai. Pa­si­nau­do­da­mi moks­li­nin­kų api­te­ra­peu­tų ir me­di­kų re­ko­men­da­ci­jo­mis bi­čiu­liai po­pu­lia­ri­na ne tik me­dų, bet ir žie­da­dul­kes, bi­čių duo­ne­lę, bi­čių pie­ne­lį, pi­kį.

Klė­ge­riai fa­suo­ja me­dų ir ki­tus bi­čių pro­duk­tus į su­ve­ny­ri­nę ori­gi­na­lią ta­rą. Bi­čiu­liai taip pat ga­mi­na na­tū­ra­laus vaš­ko žva­kes iš su­suk­tų dirb­ti­nių ko­rių, be­veik šim­to for­mų su­ve­ny­ri­nes lie­tas žva­ke­les, tin­kan­čias įvai­rioms šei­mos, ka­len­do­ri­nėms šven­tėms, do­va­noms.

Be­je, ge­ro, kve­pian­čio vaš­ko plokš­te­lių bi­čiu­liai va­žiuo­ja į Aly­tų, bi­ti­nin­ka­vi­mo įran­gos – į Kau­ną ar­ba Vil­nių.

Klė­ge­rių na­mai kve­pia vaš­ku. Bi­tėms – dar ne se­zo­no me­tas, ta­čiau bi­čiu­liams – pats dar­by­me­tis. Lau­kia pa­va­sa­rio pa­ro­dų, mu­gių marš­ru­tai, in­for­ma­ci­ją at­nau­jin­ti rei­kia ir in­ter­ne­to sve­tai­nė­je.