Net jei mokytojų profsąjungos JAV nėra tokios stiprios, kaip, sakykime, automobilių gamintojų, jos, viliodamos naujus narius, turi šį tą jiems pasiūlyti. Nuo sveikatos draudimų, palankių sąlygų gauti paskolą būstui pirkti iki specialių kreditinių kortelių, nuolaidų lankantis muziejuose, automobilių nuomos ir nemokamų finansinių patarėjų – tokias paslaugas siūlo didžiausia JAV mokytojus vienijanti profsąjunga American Federation of Teachers (AFT).
Priklausomai nuo vietinių profsąjungos skyrių, vieniems amerikiečių pedagogams sekasi geriau derėtis su valdžia, kitiems – blogiau. Bet pagrindinį tikslą – apginti savo profesijos atstovų teises ir iškovoti geresnes darbo sąlygas – jie dažniausiai pasieka.
Tarkime, Niujorko mokytojai 2002-2008 metų laikotarpiu išsikovojo 43 proc. algų padidinimą. O koks ažiotažas kilo, kai buvo mėginama iš darbo atleisti net ir nekvalifikuotus profsąjungos narius. Gerai tai ar blogai, tačiau net ir juos sąžiningai gynė profsąjungos parengtos ir abiejų šalių pasirašytos sutartys.
Apie JAV mokytojų profsąjungos veiklą, kaip ir kitas darbuotojų teises ginančias organizacijas, per žiniasklaidą išgirsti nuolat, o ne kartą-du per metus, kai jų atstovai susiruošia streikuoti. Jų interneto puslapiuose yra daug informacijos apie tai, kur kreiptis, jeigu tave išnaudoja darbdavys, kur gauti nemokamą teisininko konsultaciją vienu ar kitu klausimus, ir kas vyksta įvairiose bendruomenėse.
Ką galima rasti Lietuvos mokytojų profesinės sąjungos tinklalapyje? Čia rašoma, kad viena svarbiausių jos veiklos sričių – daryti įtaką mokytojų ir dėstytojų kvalifikacijos kėlimui ir tobulinimui. Sąjunga giriasi, kad ji, be kita ko, skatina mokytojus dirbti mokslinį-eksperimentinį darbą, įgyvendinti naujoves, organizuoja kursus, seminarus, vadybines mokyklas įvairiuose Lietuvos regionuose ir skatina savo narius mokytis užsienio kalbų.
Skambiais šūkiais neatsilieka ir Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga. Pastaroji savo tinklalapyje būsimiems organizacijos nariams žada: 1. nuolatinį atstovavimą tavo interesams aukščiausiose valstybinės valdžios struktūrose; 2. tavo asmeninių darbinių interesų gynimą darbo vietoje; 3. galimybę dalyvauti profsąjungos veikloje; 4. informaciją apie tai, kas vyksta profsąjungoje; 5. bendrumo jausmą.
Įdomu, ar daug mokytojų, iš tų, kurie vis dėlto pasiryžo stoti į tokias organizacijas, įdėmiai perskaitė tai, kas jiems žadama? O jei perskaitė, kažin ar galima kaltinti tuos, kurie, kaip telefonu sakė viena kalbinta pedagogė, streikus kai kuriose Lietuvos mokyklose pasitiko su „olimpine ramybe“? Streikuose nedalyvaujantys mokytojai tikina, kad jie seniai nusivylę tiek šalies valdžia, tiek profsąjungų galimybėmis kaip nors pakeisti esamą situaciją.
Jeigu taip pat prastai būtų reklamuojamas koks nors produktas, kaip narystė minėtose profsąjungose, jo dienos ant parduotuvių lentynų būtų seniai suskaičiuotos. Profesinė sąjunga nepriklausomybę ne taip jau seniai atgavusioje valstybėje savaime yra blogesnėje pozicijoje nei šiaip koks nors produktas.
Tam tikrų produktų žmogui reikia gyvybiškai, tuo tarpu butaforinių sovietmečio profsąjungų dar nepamiršusiam Lietuvos piliečiui tokios organizacijos reikia kaip šuniui penktos kojos. Nebent, jis mato, kad priklausymas tokiam sambūriui duos kokios nors apčiuopiamos naudos.
Prieš organizuodamos masinius streikus profsąjungos turėtų gerokai padirbėti paruošdamos rimtos organizacijos vertą veiksmų ir paslaugų paketą, o ne prekiauti oru ir tikėtis, kad juos parems pedagogai, ir su jais skaitysis valdžios atstovai. Lietuvos mokytojų profesinė sąjunga tikina darysianti įtaką mokytojų ir dėstytojų kvalifikacijos kėlimui ir tobulinimui. Nuostabu, tačiau ar to pakanka, kad pedagogas rimtai susidomėtų tokia organizacija, o gal jam užteks perskaityti ir išsianalizuoti keletą autoritetingų savo srities knygų ir taip pakelti kvalifikaciją?
Dar juokingiau skamba tokie organizacijos „pliusai”, kaip savo narių skatinimas mokytis užsienio kalbų. Būtų tikras paradoksas, jeigu kokia nors mokytojus ginanti organizacija to neskatintų, tačiau ar tam tikslui būtina profsąjunga, o gal žmogus gali ir pats save „pasiskatinti”?
Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga oro pardavinėjimu turbūt pralenkia savo varžovę. Organizacijos tinklalapyje teigiama, kad profsąjungos narys gaus informaciją apie tai, kas vyksta sąjungoje, galimybę dalyvauti jos veikloje ir – kaip priedą – nepakartojamą „bendrumo jausmą”.
Turėjau kelis kartus išeiti ir vėl sugrįžti į LŠDPS internetinį puslapį, kad patikėčiau, jog čia ne kažkoks pokštas, bet save rimta laikanti profesinė sąjunga, prisiimanti atsakomybę atstovauti narių interesams ir juos ginti visose situacijose.
Vienintelis pateisinimas, kaip minėtos organizacijos puslapyje atsidūrė tokie teiginiai, gali būti tai, kad jos vadovai tiesiog neturėjo, ką ten parašyti. Maždaug: „Įkūrėme organizaciją, reikia turėti savo tinklalapį“, bet štai – viena problema – ten reikia kažką įrašyti. Taigi taip susėdus prie kavos puodelio įrašoma bet kas, kas tik šauna į galvą. Tikrai nenorėčiau tikėti, kad profsąjungos galvos prieš pateikdamos tą informaciją dar ir ją apgalvojo.
Tik štai – ramybės neduodantis klausimas. Ar lygiai tokiu pačiu principu planuojami streikai, lygiai taip pat neatsakingai deramasi su valdžia, iš kurios tikimasi gauti naudos savo atstovaujamiems žmonėms?
Dabar ir vėl persikelkime į JAV. Čia pedagogai taip pat gyvena kukliai, tačiau nebadauja. Vidutinis metinis mokytojų atlyginimas, 2004 m. duomenimis, buvo 46 tūkst. 597 doleriai.
Tačiau negalima pamiršti, kad amerikiečių mokytojai ne tik gauna mėnesinę piniginę kompensaciją, bet ir įvairius priedus prie atlyginimo, gausybę lengvatų ir neįkainojamą atlygį – visuomenės pagarbą.
Su minėtosios AFT atstovais skaitėsi ir tebesiskaito didžiausio JAV miesto vadovai – buvęs Niujorko meras Rudolphas Giulianis ir dabartinė miesto galva Michaelas Bloombergas. Kartu su kitomis profesinėmis organizacijomis mokytojai turi nemažą įtaką formuodami visuomenės nuomonę, kas taptų geriausiu JAV prezidentu. Todėl dėl profsąjungų paramos kandidatai į JAV prezidentus kovoja nuo pirmųjų rinkimų maratono dienų.
Be abejo, verta pasakyti, kad stiprios profsąjungos yra nemažai pakenkusios JAV ekonomikai. Didiesiems Amerikos automobilių gamintojams dažnai labiau apsimoka toliau išlaikyti nuostolingą gamyklą ir be paliovos gaminti naujus automobilius, kurių niekas neperka, negu ją uždaryti. Mat tokiu atveju kompensacijos darbuotojams viršytų nuostolius, patiriamus dėl nepelningos gamyklos.
Pernai, vykstant masiniams pedagogų streikams Niujorke, į viešumą iškilo faktai, kad kai kuriose valstybinėse mokyklose atleisti visiškai pareigų neatliekantį mokytoją gali kainuoti tiek, kad mokykla tiesiog bankrutuotų. Tai neigiamos profsąjungų buvimo pusės. Tačiau ir vėl – tai rodo, kokią įtaką valdžiai gali padaryti „paprasti” žmonės.
Stebint streikuojančius Lietuvos mokytojus ir tarpusavyje besipešančius profsąjungų vadovus akivaizdžiai matyti, kad darna ir įtakos perteklius Lietuvos pedagogams dar negresia. Tad lietuvių mokytojams būtų pats laikas parodyti pilietiškumo pavyzdį ir, užuot padrikai ir nevieningai streikavus, susikurti savo teises rimtai ginančias organizacijas. Su tuo neabejotinai ateis pagarba iš valdžios, tėvų ir moksleivių pusės.