Jei to padaryti artimiausiu metu nepavyks, dar viena išeitis - fabrikams restruktūrizuotis ir iš ES už tai gauti kompensaciją. Paskutinis terminas paraiškoms dėl restruktūrizacijos teikti – kovo 31 d.
Žemdirbiai įsitikinę, kad fabrikai specialiai vilkina derybas, mat jie visais atvejais nieko nepraranda, o atvirkščiai – „pratempę“ dar pora metelių, įgytų oficialią teisę perdirbti iš trečiųjų šalių įsivežtą pigią žaliavą. „Tuomet Lietuvos žemdirbiai ir jų cukriniai runkeliai fabrikams gali tapti visiškai nereikalingi“, - tikino žemės ūkio kooperatyvo „Suvalkijos cukriniai runkeliai“ vadovai.
Kooperatyvo valdybos nariai nusprendė viešai prabilti spaudoje apie susidariusią situaciją. Surengtoje spaudos konferencijoje buvo atvirai kalbama apie komplikuotus žemdirbių ir perdirbėjų santykius, apie sąmoningą derybų ignoravimą, vienapusiškus ir visiškai žemdirbiams nepriimtinus sprendimus.
„Kol kas iš UAB „Arvi cukrus“ raštu nesame gavę jokių siūlymų nei garantijų. Prie derybų stalo pirmą kartą susėdome, kai to iš perdirbėjų pareikalavo žemės ūkio ministrė. Taigi derybos, kurios turėjo būti dar sausio pabaigoje, įvyko tik kovo 5 d. Marijampolės cukraus fabrike.
Mums žodžiu buvo pasiūlyta už cukrinių runkelių toną mokėti 105 Lt, iš tos sumos atimant 2,69 Lt gamybos mokestį ir pridedant 3 Lt už išspaudas. Taigi 1 t cukrinių runkelių supirkimo kaina - 105,31 Lt, kai savikaina siekia 110 Lt/t. Prie savo siūlomos sumos fabrikas dar užsiminė, jog pridėtų 30 proc. cukraus referencinės ir pardavimo kainų skirtumo, tai turėtų būti lyg ir ateities garantas augintojui. Tačiau apie visa tai tik kalbama, bet raštu niekur neužfiksuota.
Ar vien tik žodžiu galima pasitikėti, kai ne kartą pažadų buvo nesilaikoma?“ – piktinosi Kazlų Rūdos sav. ūkininkas Raimundas Valuckas.
„Mes siūlome fabrikui kainą sudaryti iš kintamos ir nekintamos dalies. Prašome, kad 2008 m. už toną cukrinių runkelių būtų mokama bazinė kaina - 150 Lt, o nuo 2009 m. prie šios kainos būtų pridedamas infliacijos priedas, atsižvelgiant į tų metų infliacijos lygį Lietuvoje.
Kadangi cukrinių runkelių augintojai, nuspręsdami toliau auginti cukrinius runkelius, praranda galimybę gauti restruktūrizavimo bei įvairinimo paramą iš ES, siūlome, kad perdirbėjai tai kompensuotų, prie supirkimo kainos pridėdami 28,25 Lt/t – ši suma apskaičiuojama pagal atitinkamą formulę.
Kompensaciją nereikalautume sumokėti per porą metų, tai galėtų būti sumokėta per 7-10 metų, šiam laikotarpiui sudarant ar pratęsiant tarpprofesinį susitarimą. Šiuo metu perdirbėjų pasiūlyta kaina visiškai neatitinka tikrovės. Už toną cukrinių runkelių ne taip seniai gaudavome 164 Lt, kai trąšų tona kainavo apie 300 Lt, o kuro 1 l – 1 Lt.
Dabar siūloma mokėti 105,31 Lt/t, kai trąšų tona kainuoja 2500 Lt, o kuras – 2,40 Lt/l. Pernai mano ūkyje runkelių savikaina siekė 112 Lt/t. Būčiau nesveiko proto, jei sutikčiau auginti cukrinius runkelius už dabar jų siūlomą kainą“, - tikino šakietis, kooperatyvo valdybos narys Aleksandras Stonkus, kasmet fabrikams parduodantis apie 10 tūkst. t saldžiųjų šaknų.
Jo manymu, už šiuo metu fabriko siūlomą kainą cukrinių runkelių nebeaugintų apie 85 proc. žemdirbių. Su siūlomomis sąlygomis sutinka tik apie 5 proc. augintojų, o kiti dar nėra tiksliai apsisprendę.
„Privalome su perdirbėjais susitarti dėl abiem pusėms palankios kainos, juk esame ne priešai, o partneriai. Apmaudu, kad jie galvoja tik apie savus interesus ir vėl mėgina žemdirbius apmulkinti. Mes nesiekiame, kad būtų uždaryti fabrikai.
Jei tinkamai susitartume ir būtų garantijos dėl ateities, augintume runkelius ir toliau. Tačiau turi būti aišku, ar verta mums investuoti milžiniškas sumas į šią šaką, ar verčiau pasiimti kompensaciją, pasitraukti ir investicijas nukreipti labiau perspektyvių žemės ūkio šakų linkme“, - sakė kooperatyvo vadovė Vida Svotienė.
Ji pademonstravo akcijas, kurias kažkada paaukojo fabrikui gelbėti. Už 22 tūkst. akcijų tuomet galėjo gauti beveik 70 tūkst. Lt. Tačiau jų nepardavė. Daug kas tuomet buvo daroma iš idėjos, vardan fabriko išsaugojimo. Deja, fabriko savininkai dabar apie tai nelinkę prisiminti.
„Tuomet fabriko labui, kad nebūtų skelbiamas jam bankrotas, žemdirbiai paaukojo savo turimas akcijas. Jis išliko, buvo modernizuotas ir tikrai dirba nenuostolingai. Šis fabrikas turi gilias tradicijas, tad būtų apmaudu, jei jį tektų uždaryti. Būtina rasti kompromisą, kad abi pusės – tiek žemdirbiai, tiek perdirbėjai – būtų patenkinti“, - tikino Marijampolės apskrities viršininkas Albinas Mitrulevičius.
Anot A.Stonkaus, jei nepavyks derybos, būtų gaila sukauptos patirties ir nėra lengva susitaikyti su mintimi, kad viena pelningiausių šakų tampa nuostolinga bei ją reikia keisti kita. „ES siūloma restruktūrizacijos kompensacija atitinka pelną, gautą 20 metų auginant cukrinius runkelius. Šiuos pinigus gautume neaugindami cukrinių runkelių ir galėtume investuoti kitur.
Tačiau žemdirbiai gali likti visiškai be nieko, jei derybos bus nesėkmingos ir bus sulaukta galutinio paraiškų teikimo restruktūrizacijai termino, t.y. kovo 31 d. Tie, kas esamomis sąlygomis augins cukrinius runkelius, tai darys nuostolingai, o galimybė gauti kompensaciją visiems laikams bus prarasta“, - įsitikinęs A.Stonkus, kurio praradimo kaštai sudarytų apie 1.5 mln. Lt.
Suvalkijos cukrinių runkelių augintojai sieks, kad iki kovo vidurio būtų pasiekta konkrečių susitarimų, kurie lems tolesnius apsisprendimus. Anot kooperatyvo valdybos narių, visos Lietuvos cukrinių runkelių augintojai pastaruoju metu yra vieningi ir vieni kitus palaiko.
UAB „Arvi cukrus“ generalinis direktorius Gintaras Vaitkūnas tikino, kad žemdirbiai neįsigilino į jų siūlymus, kurie yra sąžiningi ir, vertinant pagal pasaulinę situaciją cukraus sektoriuje, tikrai geri. Jis teigė, kad siūlomos sąlygos taip pat yra geros.
Tačiau žemdirbių nuomonė kiek kitokia. Jie piktinasi, kad įmonė situaciją stengiasi nušviesti šviesiomis spalvomis, nors nėra viskas taip gražu. Antai jau keletą metų įmonė nesugeba su žemdirbiais laiku atsiskaityti, tad nenuostabu, jog pastarųjų pasitikėjimas fabriku gerokai susvyravęs ir vien žodinio patikinimo, kad viskas bus gerai, – tikrai nepakanka.