„Ateities“ nariai manęs paprašė padėti jiems gilintis į jų tikėjimą. Pasiūliau kartu studijuoti šventojo Augustino raštus. Tačiau jie jau buvo pasirinkę jų norimus „raštus“ - Katalikų Bažnyčios Katekizmą (KBK).
Šis pasirinkimas paremtas labai aiškia paskata – nusivylę ikišioliniu katalikiškuoju ugdymu ar saviugda, jauni žmonės nori pažinti savo tikėjimą. Ar tai reikštų, kad ateitininkai prastai ugdosi? Gausa stovyklų, seminarų, susitikimų ir panašiai!
Taigi susitikome. Pasitikrinome, ką suvokiame apie tikėjimą. Lietuvos ateitis gan išraiškingai kalbėjo „apie Jėzų“: kaip reikia pažinti Jėzų, kaip reikia suprasti Jėzų, kaip reikia draugauti su Jėzumi. „Jaunatviškai žavu“, pagalvojau. Ir iškėliau klausimą: „O kaip reiktų tikėti į Jėzų?“. Klausimas pasirodė nelengvas. Štai į šį klausimą atsakyti ir prašo manęs padėti.
Tačiau aš nesu kompetetingas „dvasios tėvas“, ar koks nors dvasingumu persmelktas, ar itin pamaldus, kad imčiausi tokios atsakingos misijos. Atvirkščiai, esu arogantiškas, padauža, „chamas“ - ir šiaip vienas iš daugelio „tradicinių“ katalikų. Juk tiek aplinkui šaunių „dvasios tėvų“, ypač, jaunatviškais kunigais turtingame Vilniuje.
Aišku, ateitininkai neblogai gaudosi „jaunatviškame“ Vilniuje, Kaune ir kituose Lietuvos miestuose. Juk jie nuo mokyklos laikų klausėsi ne vieno gero pamokslininko ar šiaip kalbėtojo. Tad koks galėtų būti mano pranašumas?
Jie puikiai žino, kad aš nesu iš tarpo gerbiamų „dvasingų“ žmonių. Jie tik žino, kad aš nuosekliai domiuosi apaštaline Katalikų Bažnyčios tikėjimo doktrina, nuolat pertariamu Magisteriumo mokymu. Šie jauni žmonėms nori nuosekliai pažinti savo tikėjimą TIKSLIAI taip, kaip moko apaštalų
Tradicijos kraitį puoselėjanti Bažnyčia; ir ne taip, kaip tą mokymą dažnai kūrybiškai ar nemokšiškai savaip interpretuoja ne kurie „dvasingieji“ ir „jaunatviški“ šaunuoliai. Todėl jie, pagaliau, ir ėmėsi Jono Pauliaus II patvirtinto Katalikų Bažnyčios Katekizmo ir Benedikto XVI – šio Katekizmo santraukos. Tai yra tai, ko reikia nuosekliam tikėjimo supratimo ugdymui.
Jauni žmonės alkani. Jie ilgai sotinosi „dvasingųjų“ šnekalais. Dabar nori pažinti savo tikėjimą, būtent, įgyti apaštalinės Bažnyčios tikėjimo supratimą, Tradicijos kraitį, perduotą Bažnyčios mokyme ir šventojoje liturgijoje.
Bėda Bažnyčioje yra tušti ir gausūs šnekalai, kurie žlugdo tikėjimą. Atrodo, kad tikėjimo malonė – tai nepertraukiamas informacijos srautas, pvz., „apie Jėzų“, gyvenimą su Juo, „kaip jis mokė“. Lyg Evangelija būtų praeityje paskelbta etikos doktrina.
Tačiau tikėjimas yra malonės dovana, įgalinanti santykio su Dievu dabartį ir patirtį. Tikėjimas pirmiausiai yra praktikuojamas kaip malonės dovana, kaip Dievo dabarties dovana atsiskleidžianti per Bažnyčios sakramentų praktiką.
Taip, tikėjimas atveda ir į supratimą. Tačiau supratimas nėra tikėjimo malonės praktikos esmė, o tik šios praktikos išdava. Žinia, pamokslas, dažnai besaikis laike ir „turtingas“ doktrinos neišmanymu, nėra pagrindinė šv.Mišių dalis.
Tikėjimas per sąmoningą dalyvavimą sakramentuose pirmiausiai atveria Dievo Meilės tikrovę. Štai šioje tikrovėje ir vyksta „actuosa participatio“ (aktyvusis dalyvavimas) liturgijos metu kaip tikėjimo, taigi, sakramentinė malonės praktika. Plačiau apie aktyvųjį arba veiklųjį (manau, netinkamas vertimas) derėtų pastudijuoti Benedikto XVI posinodinį apaštalinį paraginimą „Sacramentum caritatis“.
„Basta!“, šaukiasi sakramentų malonės, o ne šnekalų srauto ištroškusios jaunų katalikų širdys. Apie šią širdžių kartą kalba ir Popiežius Benediktas XVI Motu proprio „Summorum Pontificum“ palydinčiame laiške vyskupams.
Štai vis girdi, kad „ekstraordinarinė“ nedalomo Romos ritualo lex orandi išraiška Popiežiaus yra patvirtinta, kad prie „senų“ ar Tridentinių mišių prisirišusios bendruomenės nenukeliautų pas lefebristus ar panašiai; o šiaip liturgijos reforma užbaigta ir Bažnyčia „seno“ kraičio nebegrąžins.
Sustokite ir įsiskaitykite, pasidomėkita Magisteriumo senove ir kasdienybe! „Summorum Pontificum“ ir palydinčio Laiško vyskupams dvasia, t.y. būtent Dvasia, skelbia jaunų širdžių ilgesio dabartį:
„Iškart po Vatikano II Susirinkimo buvo galima manyti, kad naudojimosi 1962 m. Mišiolu poreikis apsiribojąs su juo užaugusių vyresnio amžiaus žmonių karta, tačiau dabar aiškiai pasirodė, jog šią liturgijos formą atranda, potraukį jai jaučia ir joje jiems ypač tinkamą susitikimo su švenčiausiąja Eucharistija pavidalą įžvelgia jauni žmonės“ (Benediktas XVI).
Popiežius kalba apie Dievo ilgesį, kuris žadinamas Šventosios Dvasios. Tokia yra lex orandi ir iš čia kylančios lex credendi prigimtis. Šis Motu proprio „Summorum Pontificum“ visa savo esme yra pastoracinis dokumentas, tvirtinantis Dievo ilgesio tikrovę.
Štai šios tikrovės niekas neįveiks, ir tenebando. Kaip kad ledas nutirps ir vandenėlis išgaruos ant amžinai žaliuojančios Petro uolos, taip šnekalų tikrovė liausis Bažnyčioje. Tik labai svarbu toliau nebešaldyti jaunų katalikų širdžių dvasingais šnekalų dūmais apie nieką.
Todėl nuoširdžiai ir tvirtai kviečiu katalikiškasias „Artumos“ ir bernardinai.lt redakcijas neskelbti Katalikų Bažnyčios tikėjimo doktrinai akivaizdžiai prieštaraujančių pažiūrų, kurių yra kun. A.Saulaičio straipsnyje „Kai būdavau uolus krikščionis“.
Šiame straipsnyje pateiktas Bažnyčios liturgijos ir „veiklaus dalyvavimo“ supratimas neatitinka Bažnyčios mokymo.
Esu iš prigimties tinginys. Mėgstu neiti iš namų. Bet tenka, nes va kunigėlis (beje, tikrai labai mielas žmogus) ir panašūs mieli žmonės ištikimai neskelbia apaštalinio katalikų tikėjimo kaip mums yra perduota Bažnyčios, bet dar ir klaidina. Tad tenka keltis, eiti ir mokyti. Nes antraip tikinčios Lietuvos ateities neliks.
„Prašome, visagali Dieve: gailestingai pažvelk į savąją šeimą, kad, tau dosniai dovanojant, būtų suvaldytas jos kūnas, ir, tau palaikant, būtų saugoma jos siela. Per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, tavąjį Sūnų, kuris su Tavimi gyvena ir viešpatauja vienybėje su Dievu Šventąja Dvasia per amžių amžius. Amen“ (Kančios I sekmadienio kolekta).
Šiame straipsnyje komentuojami skaitiniai ir maldos yra paiimti iš šventojo Pijaus V 1570m. paskelbto ir palaimintojo Jono XXIII 1962m. atnaujinto Mišiolo.
Vilniuje Šv. Mišios pagal Romos ritualo ypatingąją (tradicinę) formą yra aukojamos sekmadieniais 10 valandą šv.Kryžiaus bažnyčioje (prie Prezidentūros).