Todėl gal ir nenuostabu, jog nemaža dalis apžvalgininkų iš pradžių komentavo, kad prezidento rinkimus laimėjęs D.Medvedevas suskubo pademonstruoti turįs „kietą ranką“.
Pasirodžius pranešimams, kad dujos Ukrainai vėl tiekiamos be apribojimų, imta kalbėti, jog taip D.Medvedevas tarsi duoda ženklą Vakarams – jis linkęs bendradarbiauti.
Tuo tarpu dalis Rusijos žiniasklaidos prabilo, kad „Gazprom“ neva pirmą kartą priverstas atsitraukti pralaimėjęs. Mat apie dujų tiekimą be apribojimų pranešta nepasiekus jokių aiškesnių naujų susitarimų su Ukraina.
Tokį pralaimėjimą tarsi lėmė ypač griežta Ukrainos pozicija. Kijevas nedarė jokių nuolaidų, o dėl sumažinto dujų tiekimo grasino imti naudoti eksportui į Vakarų Europą skirtas dujas. O tai galbūt grėsė „Gazprom“, kaip patikimo dujų tiekėjo, reputacijai.
Bet ar tikrai galima džiaugtis, jog agresyvūs „Gazprom“ veiksmai bent kartą buvo sutramdyti? Arba ar yra pagrindo manyti, jog V.Putinas su D.Medvedevu parodė gerą valią konflikto vėl išgąsdintiems Vakarams?
Norint atsakyti į šį klausimą, Ukrainos ir Rusijos dujų karą reikėtų panagrinėti kiek plačiau. O tuomet net atspėti, kokių gi tikslų Kremlius siekė, sukeldamas šios savaitės konfliktą, yra labai sudėtinga.
Oficialiai teigiama, kad dujų tiekimą Ukrainai „Gazprom“ apribojo dėl nesumokėtų skolų ir Kijevo nenoro aiškiomis sutartimis įteisinti tolesnio bendradarbiavimo.
Tačiau tikėti vien šiais pareiškimais būtų naivu. Juo labiau kad yra manančiųjų, jog nėra iki galo aišku, kas kam ir kiek skolingas: Ukraina – Rusijos dujų monopolininkei, ar ši – Kijevui. „Gazprom“ neva už dujų tranzitą yra nesumokėjęs ne mažiau nei Kijevas – už patiektas dujas.
Be to, būtent ukrainiečiai viešai siūlo „Gazprom“ pasirašyti ilgalaikes sutartis, kuriomis būtų išspręsti visi nesutarimai ir atsisakyta nemažą konfliktų dalį bent jau iki šiol lėmusių tarpininkų.
Todėl kai kurie apžvalgininkai šį konfliktą yra linkę sieti su Ukrainos premjerės J.Tymošenko užsispyrimu atsisakyti bet kokių tarpininkų „Gazprom“ tiekiant dujas Ukrainai.
Tačiau, pažvelgus atidžiau, matyti, jog bent jau šį kartą Rusija vienu metu žaidė net kelis tiek ekonominius, tiek politinius žaidimus. Ir visų jų sėkmei dujų tiekimo apribojimo vėzdas buvo tiesiog būtinas.
Be garsiai skambančių nesutarimų dėl dujų tiekimo tarpininkų, Maskva taip pat akivaizdžiai pradėjo dvilypį žaidimą kiršindama J.Tymošenko su Ukrainos prezidentu V.Juščenka.
Žinant, kad Ukrainos vadovas lyg ir labiau linkęs „Gazprom“ tarpininkus dujų tiekimo schemose palikti, Kremliaus veiksmai gal ir gali atrodyti grindžiami vien pragmatiniaiskorupciniais interesais.
Tačiau neverta pamiršti, jog J.Tymošenko šiuo metu laikoma bene labiausiai Rusijai priešiška politike Ukrainoje. Be to, jos, kaip vyriausybės vadovės, pozicijos taip pat netvirtos.
Todėl, jei pavyktų J.Tymošenko dar kartą supjudyti su V.Juščenka, galbūt net atsirastų galimybė į premjero postą sugrąžinti Regionų partijos lyderį V.Janukovyčių. Juk kalbos apie tai, kad V.Juščenkos rėmėjų ir V.Janukovyčiaus vyriausybinė koalicija taip pat įmanoma, Ukrainoje sklando jau senokai.
Ar ne todėl „dujų karas“ buvo baigtas būtent po V.Putino ir V.Juščenkos pokalbio telefonu?
Beje, svarbu pažymėti, jog prieš tai Ukrainos prezidentui taip pat nedviprasmiškai parodyta, kad derėtis jis gali tik su Maskva. Nuvykęs į Kazachstaną, V.Juščenka išgirdo, jog jokios pagalbos iš šios šalies Ukraina nesulauks be Kremliaus pritarimo.
Rusijos sprendimas apriboti dujų tiekimą galėjo būti skirtas net ne kokiems nors Kremliaus uždaviniams Ukrainoje spręsti. Šis naujas dujų karas pradėtas kaip tik tuo metu, kai vis garsiau sklando kalbos, kad su finansavimo problemomis susiduria Rusijos taip trokštamas „Šiaurės srovės“ dujotiekio Baltijos jūros dugnu projektas.
Kaip tik šią savaitę pranešta, jog iškilo grėsmė 5 milijardų eurų paskolai, kurią ketino suteikti Europos investicijų bankas. Mat šiam projektui turėtų pritarti visos 27 ES narės, o prieštaraujančiųjų „Šiaurės srovės“ dujotiekiui tik daugėja.
Todėl ar dabar – ne pats tinkamiausias laikas pagąsdinti Europą dėl dujų tiekimo problemų? Juk „Šiaurės srovė“ neva suteiktų dujų tiekimo saugumą, dėl kurio taip nerimauja Senasis žemynas.
Aiškinantis šio naujo dujų karo priežastis, dar galima būtų pridurti seną Maskvos norą apskritai perimti Ukrainos dujotiekių kontrolę.
Kad ir kaip ten būtų, teigti, kad Kremlius tikrai atsitraukė tik pamojavęs energetiniu vėzdu ir nieko nelaimėjęs, būtų per anksti. Atvirkščiai, Rusija savo svarbiausiu ginklu tarptautinėje arenoje naudojasi vis sumaniau ir veiksmingiau.
O Europa gintis ir toliau pasiryžusi nebent pavienėmis pastangomis arba tik kalbomis. Ir tai ne visuomet.