Politikai laimės nesieja su santuoka

Gyventi su mylimu žmogumi nesusisaisčius santuokos įsipareigojimais – jau ne naujiena mūsų visuomenėje.

Tačiau garsūs žmonės, ypač visuomenei rodantys pavyzdį politikai paprastai nebūna linkę pernelyg ignoruoti nusistovėjusių visuomenės normų ir tuo duoti peno apkalboms. Nes kur nestandartinės situacijos – ten ir neišvengiamai iš paskos nutįstantys apkalbų šleifai.

Panevėžio apskrityje yra tik du žinomi politikai, kurie nusprendė savo šeimyninio gyvenimo nepainioti jokiomis ceremonijomis, meilės bei ištikimybės įžadais.

Panevėžio vicemeras, „Tvarkos ir teisingumo“ partijos atstovas Kastytis Vainauskas po skyrybų su Kaune likusia žmona Panevėžyje jau 15 metų gyvena su kita moterimi, tačiau savo santykių dar ir dabar nesirengia oficialiai įforminti.

Kupiškio meras Jonas Jarutis taip pat ne pirmi metai dalijasi šiluma su moterimi, dabar esančia ir jo pavaldine. Tačiau į santuokų rūmus ši pora irgi neskuba. Tiek meras, tiek ir jo mylimoji jau yra nukentėję nuo nenusisekusios pirmosios santuokos griūties.

Tai, kad šie du politikai nėra vedę, liudija ir jų turto bei pajamų deklaracijos.

Paprastai šalia politiko pavardės eina eilutė, skirta jo antrajai pusei. Skaitydami deklaraciją smalsuoliai sudeda šių dviejų eilučių skaičius ir taip sužino, kokius gi turtus valdo politikų šeima.

K.Vainausko ir J.Jaručio deklaracijose – tik viena eilutė, todėl sudėti nieko nereikia.

Vicemeras K.Vainauskas niekada nuo nieko neslėpė, kad gyvena su moterimi, tačiau visuomenėje su ja bemaž nesirodo. Vicemeras nuolat lankosi įvairiuose renginiuose, bet paprastai visur – vienas. Garsesnėse aukštuomenės puotose K.Vainausko apskritai nematyti.

Todėl nedaug kas mieste ir žino, kad ta paslaptingoji vicemero moteris – tai pataisos namų, pas mus įprastų vadinti moterų kalėjimu, psichologė Rasa Stočkutė.

Tačiau tie, kurie dalyvavo R.Stočkutės artimųjų laidotuvėse, matė prie karsto šalia moters stovintį ir K.Vainauską. Tuomet vicemeras netgi oficialiai spaudai paaiškino nedirbantis dėl dalyvavimo savo žmonos artimojo laidotuvėse.

Vicemero namuose dažnai telefonu atsiliepia vaikiškas balsas. Tai – K.Vainausko sūnus iš pirmosios santuokos. Buvę sutuoktiniai yra pasidaliję vaikus – vienas gyveno su motina Kaune, dabar jau pilnametis, o kitas – su tėvu Panevėžyje.

Mūsų šalyje dar įprasta, kad po skyrybų vaikai paprastai lieka pas motiną. K.Vainauskas nepanoro atskleisti, kodėl jie su žmona pasidalijo vaikus, tik paaiškino, kad tai normalu. Su buvusia žmona vicemeras sakė bendraujantis ir nesipykstantis.

K.Vainauskas anksčiau bendraudamas su žurnaliste nevengdavo šeimyninės temos, tačiau kalbėdamas apie tai neištardavo žodžio „žmona“. Paprastai politikas sakydavo „mano moteris“ arba „antroji pusė“.

Prieš pusmetį K.Vainauskas buvo užsiauginęs barzdą. Klausiamas, kaip reagavo namiškiai į pasikeitusią jo išvaizdą, politikas pasakė, kad jo moteris nereagavo niekaip – jai esą tokie dalykai nesvarbūs.

Dabar, žurnalistės paprašytas atverti savo namų duris „Panevėžio rytui“, vicemeras pirmą kartą pavartojo žodį „žmona“. Tačiau tai, pasirodo, buvo tik slaptažodis. Vėliau K.Vainauskas prisipažino, kad jis dar vis nevedęs. O jei kada ir ves, tai tikrai ne taip pompastiškai, kaip socialliberalas Vidas Balakauskas, ir spaudos atstovų į iškilmes nekvies.

Kartu politikas pareiškė, kad į savo namus žiniasklaidos atstovų nepriims ir asmeninio gyvenimo tema nekalbės.

K.Vainauskas leido suprasti, kad jam tai nebūtų labai nemalonu, bet to esą nepageidaujanti jo gyvenimo draugė. Jis dar prieš 15 metų, kai jie suėjo į krūvą, pažadėjęs savo draugei, kad jos privatumą išsaugos.

R.Stočkutė taip pat nebuvo linkusi atvirauti. Moteris mandagiai atsisakė kalbėti apie savo nesantuokinį gyvenimą.

„Aš esu individualistė, nemėgstu demonstruotis, neturiu vadinamosios demonstravimosi elgsenos, todėl ir nenoriu“, – aiškino psichologė.

Moteris teigė, kad jie su K.Vainausku yra šiuolaikiniai žmonės, viešumos nebijo, tačiau nemato reikalo eiti į ją.

„Kam man reikia? Aš savo gyvenimą gyvenu, pati tokį pasirinkau“, – ramiu, švelniu balsu aiškino R.Stočkutė.

Pašnekovė sakė mananti, kad gyvenimas nesusituokus šiais laikais nereiškia nieko blogo ir visuomenė jų su vicemeru tikrai nepasmerks, nes į tai „žiūri normaliai“.

Paklausta, ar K.Vainauskas per tuos ilgus bendro gyvenimo metus nė karto jai nepasipiršo, moteris išsisuko nuo tiesaus atsakymo.

„Ne tai dabar svarbiausia“, – pareiškė pašnekovė ir paaiškino, kad mintis apie tai jai pastaruoju metu buvo ir tebėra užgožusios artimųjų netektys.

Santūrus, mažakalbis, nerodantis emocijų, net kiek rūstokas.

Toks išorinis Kupiškio rajono mero Jono Jaručio įvaizdis. 44 metų atkilėlis nuo Žemaitijos, Viekšnių miestelio, vadovauti Kupiškio rajono savivaldybei buvo išrinktas beveik prieš metus.

Kupiškėnai puikiai žino, kad J.Jarutis gyvena su savivaldybės darbuotoja Virginija Vanagiene. Šios moters pirmasis vyras dabar yra vedęs rokiškėno sūrių magnato Antano Trumpos dukterį.

Politikas nebijo žmonių akių – kartais kartu su savo moterimi eina į darbą ar iš jo, kartu vyksta asmeniniais reikalais ar į keliones. Žmonėms ši simpatiška ir daili pora patinka – dažnai juos visi nulydi besižavinčiu žvilgsniu.

Tačiau savivaldybėje per pastarąsias mero vaišes Naujųjų metų proga J.Jarutis buvo vienas.

Kupiškio meras neatsisakė priimti žurnalistės ir savo namuose, o juose viešnios jis laukė kartu su savo gyvenimo drauge. Tik pernelyg atvirauti ši pora irgi nebuvo linkusi.

Vėlyvą vakarą, jaukiai spragsint židinyje malkoms, nebaigtame rekonstruoti mero bute L.Stuokos-Gucevičiaus aikštėje Kupiškyje kalbėjomės ne tik apie valdžią, politiką, lyderystę, bet ir apie namus, jausmus, vertybes.

Šalia mero sėdėjo ir jo mylimoji Virginija. Ji dirba savivaldybės Socialinės paramos skyriuje vyresniąja specialiste.

Moteris mažai kalbėjo, daugiau tylėjo. Šypsojosi, pylė arbatą. Prabildavo, kad pritartų ar papildytų namų šeimininką.

Atmosferą kaitino ne tik drebulinės malkos, bet ir įtampos kibirkštėlės.

Galbūt dėl to, kad meras J.Jarutis žurnalistams pirmą kartą ryžosi atverti savo namų duris.

Pašnekovas patikino, kad yra konkretus, tikslus žmogus. Pedagogas iš pašaukimo kitoks esą ir negali būti.

Netiki horoskopais, mistika, magija, iš anksto nulemtu likimu.

Tik ir pačiam keista, kodėl jo gyvenimo didžiausi pokyčiai suskirstyti penkmečiais. Visi jo gyvenimo pasikeitimai vyko kas penkmetį.

Šiaulių pedagoginiame institute baigęs pradinių klasių ir kūno kultūros mokytojo specialybės studijas, nuo 1985-ųjų dirbo Skapiškio vidurinėje mokykloje, o po penkerių metų tapo Skapiškio viršaičiu.

Dar po penkerių pasuko į verslą. Irgi dirbo penkerius metus, turėjo Skapiškyje kavinę, parduotuvių.

„Nesisekė, nesmagu prisiminti tą laikotarpį. Po bankroto trumpai dirbau „Preventos“ draudimo bendrovėje, Rokiškyje dirbau“, – pabaigė trumpą biografiją meras.

- Ar ne ten ir prasidėjo asmeninio gyvenimo permainos?

- Sunku kalbėti apie nesėkmes. Neišsaugota santuoka nėra ko didžiuotis. Taip atsitiko, išsiskyriau su pirmąja žmona. Ji – pedagogė. Dabar jau penkeri metai esam su Virginija. Ji dvejais metais už mane jaunesnė.

- Kokia buvo jūsų pažintis?

- Tai prisiminti skausminga. Ir ne tiek mums, kiek kitiems žmonėms. Nesinori jų skaudinti.

Ar tu norėtum apie tai kalbėti? (Čia meras kreipiasi į šalia sėdinčią Virginiją. Ji tik šypsosi ir papurto galvą.) Gal kada nors vėliau. Dabar esam kartu, nė vienas nesigailime dėl savo sprendimo.

- Bet nesusituokę?

- Ne. Antspaudas šeimos nesutvirtina. Kai surasim daugiau laisvo laiko, gal tai ir padarysim.

- Valdžios postas neretai ištraukia žmogų iš namų ir šeimos. Ar merui J.Jaručiui pavyksta išlaikyti pusiausvyrą, netapti darboholiku, neužkrauti buities ant namiškių pečių?

- Tikrai ne, nesu tipiškas humanitaras, nemokantis vinies į sieną įkalti. Pats buto grindų lenteles išklojau, dalį židinio mūrijau, dabar koridorių remontuoju.

- Pirtelę rengiesi apačioje, – nuopelnus savajam primena ponia Virginija.

- Tai čia dar ateities darbas. Namuose kuistis man patinka. Bet dabar mero pareigos beveik visai atėmė savaitgalius. Žmonės kviečia į įvairius renginius, laukia, negalima jų nuvilti. Taip visi namuose suplanuoti darbai ir stumiasi tolyn į ateitį.

- Kol jūsų nėra namuose, ką veikia savieji?

- Virginija dažnai važiuoja kartu su manimi. Man kartais dar tenka dalyvauti medžioklėse, ten ypatingos sėkmės nepatiriu, trofėjų gražių neturiu. Dar dalyvauju „Rotary“ klubo veikloje. Bet jeigu visa tai trukdo iš anksto suplanuotiems susitikimams su vaikais, nugali šeimos interesai.

- Jūsų vaikai jau suaugę. Ar dažnai bendraujate?

Čia į pokalbį įsiterpia ponia Virginija:

- Mus visus vienija sporto pomėgis. Per vasaros ar žiemos atostogas stengiamės visi kartu kur nors ištrūkti. Tai baidarėmis Merkiu plaukiam, tai Ignalinoje slidinėjam, tai po užsienį pavažinėjam.

Mano vyresnysis sūnus jau antrakursis studentas, mažasis Mindaugas – pirmokas gimnazistas.

Jono vaikai irgi dideli. Dukra Andrė po žurnalistikos studijų dirba, jaunylis Justinas – dvyliktokas, Vilniuje mokosi, muzikuoja, kuria dainas. Su bendraamžiais įkūrė roko grupę.

Abu pašnekovai pastebimai atsipalaiduoja, prakalbus apie pomėgius ir sportą.

J.Jarutį kupiškėnai žino žaidžiant krepšinį, tinklinį, lietuviškąjį ritinį. Ponia Virginija, pasirodo, taip pat aistringa aktyvaus gyvenimo būdo mėgėja.

Nors sako, kad nesibaido ir mezgimo, ir neseniai išmokto nėrimo šakute, bet šiems dalykams dažniau pritrūksta laiko.

O štai tinkliniui, paplūdimio tinkliniui neatsispiria. Žaidžia Rokiškio rajono „Lašų“ moterų tinklinio komandoje, dalyvauja „Žalgiriadoje“, varžosi su rotariečiais paplūdimio tinklinio varžybose. Ir neblogai varžosi.

Rokiškis V.Vanagienės gyvenime – neatsitiktinis, ten ji anksčiau dirbo banke, vienoje draudimo bendrovėje.

Merui dažnai tenka kalbėti. Ir dažnai pats prisipažįsta to nemėgstantis. Ir netradicinių dalykų, pavyzdžiui, meditacijos, nes už tai yra daug vertingesnių dalykų.

„Manau, kad pomėgis kalbėti yra žmogaus būdo bruožas. Esu žemaitis, todėl linkęs pasverti tai, ką sakau“, – paaiškina.

Mero nuomone, savivaldos politikai yra kitokie nei, tarkim, Seimo. Savivaldoje esą reikia dirbti konkretų darbą. Jis mano, kad pirma reikia tą darbą padaryti, o paskui apie jį kalbėti.

Merui patinka posakis: nepasakytas žodis – auksas. Jis labai dažnai įsitikinąs, koks jis taiklus. Tad kartais prisipažįsta ką nors pasakęs visai be reikalo.