Filmo „Šokanti ant stogų“ pagrindinė herojė, anot režisierės, „yra žmogus, stovintis ant stogo krašto – tam tikros gyvenimo ribos, kurios ji geriau neperžengtų“.
Tačiau J.Lapinskaitė nenurodo šios moters vardo, nepaaiškina nieko konkretaus, nors filmas – dokumentinis.
Su režisiere kalbėjomės apie tai, kaip randasi dokumentika, kaip bendraujama su herojumi ir kas yra moteriškas kinas.
Įžengia su to meto būsena
- Kodėl pristatydama savo naują filmą lyg ir vengiate išsamiau kalbėti apie filmo heroję, įvardyti jos profesiją, pavadinti tikruoju vardu?
- Jau vaidybinio mano filmo „Stiklo šalis“ pagal Vandos Juknaitės apysaką herojai buvo įvardyti kaip tiesiog moteris, vyras, vaikas. Tai nereiškia, kad žmonės bevardžiai. Tai reiškia, kad svarbiau yra jų esmė.
Ir naujame filme man nėra svarbu, koks konkrečiai herojės vardas. Ji yra moteris, ir tai svarbiausia.
Filmo „Šokanti ant stogų“ herojė daugeliui žmonių yra matyta televizijos ekrane – Rūta dažnai demonstruodavo plastinių operacijų, kurioms ne vieną kartą ryžosi, padarinius. Dar šoko nuoga su virve nuo televizijos bokšto.
- Prie moters kūno ir sielos disharmonijos temos artėjote lydima ir nelabai malonių kūrybinių nuotykių. Prieš tai sumanytas jūsų filmas „Raumenų karalienė“, kurio heroje turėjo tapti garsi kultūristė Natalija Murnikovienė, taip ir nebuvo sukurtas. Kodėl?
- Apie žmones, kurie galėtų tapti mano filmų herojais, pirmiausia daug sužinau, daug jais domiuosi. Turiu jausti, kad pavyks prie jų priartėti.
Tik tuomet teikiu paraišką filmui finansuoti. Ir tik žinodama, kad turėsiu galimybę sukurti filmą, kalbu su žmogumi apie brovimąsi į jo gyvenimą.
Be to, ir žmogui turi rūpėti būtent mano sumanyto filmo tema.
O kriminalinė situacija, į kurią pateko N.Murnikovienė, kai turėjome pradėti dirbti, pasiglemžė visas jos mintis, visą gyvenimą.
Dokumentinis filmas yra tokia kūrybos forma, kai filmo herojus į filmą įžengia su tuomete savo būsena, mintimis. Teko nuo šios herojės pasitraukti.
Bet kūno ir sielos tema mane ir toliau persekiojo, ir aš galų gale sukūriau filmą su kita heroje.
Kūno tobulinimas kuria fantazijos pasaulį. Man atrodo, kad tuomet, kai peržengiamos tam tikros ribos, atsiranda skaudi disharmonija.
Prieš šios temos, tik kitaip, jau buvau prisilietusi filme „Venera su katinu“. Prisipažinsiu, jaunystėje mane persekiojo stereotipas – baimė, kad senatvė ateina kartu su baisiu, suglebusiu kūnu.
O „Veneros su katinu“ herojės – pagyvenusios pozuotojos – suteikė džiaugsmingą supratimą, kad harmonija įmanoma bet kuriuo gyvenimo tarpsniu.
Režisierės suvyriškėja
- Kaip reaguojate į apibūdinimą „moteriškas kinas“, kuris pabrėžia lytį ir tarsi žymi takoskyrą tarp vyriškumo ir moteriškumo kine?
- Manęs visai netrikdo, kad esu moteris. Gal labiau gąsdina kitas dalykas: tarptautiniuose festivaliuose sutinku daug savo kolegių, dokumentinio kino režisierių, ir pastebiu, kad jos labai suvyriškėjusios.
Tai suprantama. Tai darbo, vadovavimo visai kūrybinei grupei, kuri dažniausiai yra vyriška, specifika.
Bet manyje lyg kirba baimė – neduokdie, pradėsiu vyriškėti. Šito tikrai man nereikia.
Į moterų filmų festivalius žiūriu tarsi į žaidimą. Dažnai galvoju, ko žiūrovas, ateinantis į moterų filmų festivalį, laukia. Ašaringo požiūrio?
Kodėl siejami televizijos serialai ir moterys? Juk juos, ašaras spaudžiančius, dažniausiai kuria vyrai.
Neagresyviai – apie kūrybą
- Neseniai Romoje dalyvavote tarptautiniame seminare „Įvairiapusis moters vaidmuo Europoje“, skaitėte pranešimą apie kūrybą. Jūsų pranešimas taip pat vadinosi „Šokanti ant stogų“. Tokie susitikimai vertinami kaip feminisčių sambūriai.
Ar jums artimos feminizmo idėjos?
- Ryškią feministinę kryptį pirmą kartą pajutau Prancūzijoje, garsiame Kretelio filmų festivalyje. Man jame, prisipažinsiu, buvo nejauku. Apskritai nejaukiai jaučiuosi tose vietose, kur daug moterų ir nėra vyrų.
O štai tokios kuklios, nepretenzingos konferencijos kaip Romoje manęs neglumina. Joje eseistine forma, neagresyviai buvo daugiausia kalbama apie kūrybą.
Bet būtent Romos konferencijoje labai aiškiai supratau, kad vyrai vis dėlto turi vieną žaislą, kurio niekaip negali ir nenori paleisti iš rankų visoje Europoje.
- Ką turite omenyje?
- Tas pats brangiausias jiems žaislas yra politika. Moteris gali kėsintis į viską – kūrybą, verslą, bet tik ne į politiką. Ką gi – tegu žaidžia. Kad tik neverktų, ar ne?
Sunku įsibrauti į procesą
- Porą dešimtmečių esate savo vyro režisieriaus A.Puipos vaidybinių filmų antroji režisierė, taigi, suprantama, darote įtaką jo kūrybai. O ar A.Puipa turi progų įsikišti į jūsų filmus?
- Kad mano charakteris bjaurus – kas mano, tai jau mano.
Tai tinka ne tik kūrybai, bet ir gyvenimui. Niekada – nei jaunystėje, nei dabar – neturėjau draugių, su kuriomis liežuvaučiau apie gerus ar blogus dalykus savo gyvenime. O kodėl turėčiau tai daryti?
Dokumentinis kinas kuriamas ne popieriuje, kaip vaidybinis kinas.
Dokumentika atsiranda bendraujant su herojais, galvoje. Ir Algimantui labai sunku prie to proceso prisibrauti, sunku įeiti į mano pasaulį.
Štai filmą „Šokanti ant stogų“ jis pamatė jau sumontuotą. Algimantui mano filmai visuomet yra intriga. Žinau, kad jis labai nori, jog man sektųsi.
Ir tik mano vyro akys, būsena išduoda man, ar jam filmas patiko, ar ne. Tiems žodžiams, kuriuos sako vyrai, teikiu nedaug reikšmės.
* * *
Juokiasi kartu su savo herojais
Audrius Stonys,
kino režisierius, Nacionalinės premijos laureatas
„Janina Lapinskaitė į lietuvišką dokumentinį kiną įnešė žmogiškos šilumos ir jautrumo, jo taip trūksta mūsų kine, dažnai sklandančiame tobulų kompozicijų ir šaltų vizualinių metaforų erdvėse.
Grožis, besiskleidžiantis jos filmuose, neatskiriamas nuo užuojautos ar meilės savo personažui.
Jeigu savo kine Janina juokiasi, tai juokiasi kartu su herojumi, o ne iš jo. Jei verkia, tai verkia kartu su juo“.