Prie jo plikės priglaustas prabangus mobilusis telefonas, o apvalus alaus pilvukas aptemptas prabangiu kostiumu.
Tokių spektaklių matome ir gatvėse, ir televizijos ekranuose. Rodos, pasaulis sukasi tik dėl grožio ir pinigų. Biologas Kastytis Beitas pasakytų paprasčiau – į priekį mus varo noras sėkmingai pratęsti giminę. Homo sapiens labai panašūs į kitus gyvūnus.
Kodėl prabangus automobilis vyrui – lyg povui uodega? Kodėl vyrai dažniau už moteris traukia „į kairę“? Kodėl egzistuoja keistos grožio mados? Kaip vorai apgaudinėja pateles, norinčias sekso metu nukąsti jiems galvą?
Pikantiškas įdomybes iš gyvūnų ir žmonių gyvenimo atskleidžia biologas Kastytis Beitas.
* * *
– Sakome, kad dvasinis grožis svarbesnis, bet vis tiek lyg pakvaišę rūpinamės savo išvaizda. Kodėl kūno grožis toks svarbus?
– Išvaizdą pamatome pirmiausia. Ištirta, kad gražesni žmonės turi daugiau galimybių ir gauti trokštamą darbą, ir susirasti draugų. Žinoma, grožis pirmiausia susijęs su mūsų biologiniu gyvenimo tikslu – pratęsti giminę. Mums gražu tai, kas padeda sėkmingai išgyventi. Skaisčios akys, blizgantys plaukai, kūno simetrija rodo, kad žmogus yra sveikas.
– Ilgakojės gražuolės ne taip jau retai sueina į porą su turtingais nejaunais apvaliapilviais. Ar tai reiškia, kad moteriai vyro išvaizda – ne tokia jau ir svarbi?
– Moteriai svarbu ir susilaukti stiprių palikuonių, ir jais tinkamai pasirūpinti. Vyro išvaizda atspindi ne tik jo gerus genus. Jaunystė ir jėga – ženklas, kad jis galės šeimai uždirbti pinigų.
Tačiau tie vos vos brazdantys seniai nė kiek nepralošia. Senatvė vyrui – ne tokia jau bėda, kartais net septyniasdešimtmetis gali realizuoti savo galimybę pasidauginti.
O geras kostiumas, automobilis, mobilusis telefonas atlieka tą pačią funkciją kaip spalvinga povo uodega. Švaistydami išteklius gyvybiškai nebūtiniems dalykams, vyrai parodo savo galią.
– O tai kuo povai primena mūsiškius vyrus? Juk paukščiai tik demonstruoja nepatogią uodegą, bet neturi sąskaitos banke?
– Povo uodega tikrai nepatogi, tačiau tai dar ne pats blogiausias variantas. Ledynmečiu gyveno tokie didžiaragiai elniai. Didžiuliai, gal kokių trijų metrų aukščio. Ragų plotis – iki 3,5 metro. Tokia puošmena svėrė tikrai nemažai. Tie elniai gyveno tundroje, mat miške net nebūtų praėję tarp medžių. Kam tokį nepatogumą nešiotis ant galvos? Juk apsiginti galima nedideliais aštriais smaigais. O čia – lyg kažkoks buldozeris.
Tačiau patelėms tokie papuošalai patinka. Egzistuoja įdomi hipotezė: jeigu tas elnias gyvena su tokiais nepatogiais ragais ir dar turi jėgų užsiimti seksu, vadinasi, jis labai gerai prisitaikęs prie aplinkos. Jo genai labai geri.
Australijoje gyvena tokie nedideli paukščiukai palapinukai, kurie pateles vilioja statydami keistas pašiūres. Paukščiukas sulig kuosa, tačiau kartais surenčia net dviejų metrų aukščio statinius. Sunarplioja juos iš šakų, papuošia visokiomis gėlėmis, blizgučiais.
Jei lizdą suregztų ir gundytų – štai, koks patogus plotas siūlomas, viskas būtų aišku. Tačiau tos pavėsinės – lyg reklaminė iškaba. Apvaisintos patelės skrenda suktis lizdo ir vaikus augina vienos. Patinėlis toliau vilioja pateles, rodydamas, kaip jis geba išgyventi absurdiškai švaistydamas jėgas. O mūsų vyrai taip švaisto pinigus visokiems prabangiems daikčiukams.
– Tačiau tai – apgavystė. Patelės susivilioja patinų turtais, bet po sekso tais turtais su jomis niekas nesidalija.
- Apgavystė egzistuoja ir tarp žmonių, ir tarp gyvūnų. Girdėjote, kad vorų patelės sekso metu nukanda patinams galvą? Sakoma, kad taip seksas tampa geresnis, ir apvaisinimo galimybė padidėja. Vyriškos lyties vorai žino, kad jų gyvenimas labai pavojingas.
Jie bijo tapti „moterų“ patiekalu, tačiau daugintis nori. Tad, eidami pas vores, vorai dažnai neša dovanų. Pagauna kokią musę, suvynioja į voratinklį, ir tą paketą įteikia patelei. Kol patelė musę tvarko, voras skubiai atlieka savo vyriškąją funkciją ir pabėga. Žinoma, ne visada pasiseka – kartais baigusi užkandžiauti musę vorė imasi „vyro“.
Būna tokių sukčių, kurie tą vabzdį pirmiausia patys išsiurbia, ir lieka tik jo „kailiukas“, kuris gražiai suvyniojamas. Kol patelė vynioja tos dovanos sluoksnius, kai kurie spėja ir apvaisinti, ir pabėgti. Žmonių pasaulyje irgi panašiai būna – demonstruoja naują gražų automobilį, o banko sąskaita – tuščia.
– Vorėms vyrai nereikalingi. O moterys patinkančius vyrus stengiasi išlaikyti prie savęs kuo ilgiau. Kodėl?
– Visi nori sėkmingai pratęsti giminę, tačiau vyrų ir moterų strategijos labai skiriasi. Ir jos nelabai sutampa su žmonijos moralės kodeksais. Vyriška strategija – apvaisinti kuo daugiau moterų. Sakoma, kad vienam Persijos šachui visos oficialios ir neoficialios žmonos pagimdė apie tūkstantį vaikų.
Ir dabar, kai vyrai eina į kairę, visi tik kalba, kad negerai, bet išties ne taip jau ir smerkiami tokie pasivaikščiojimai.
Moterys tiek daug palikuonių susilaukti negali. Be to, jos turi ne tik pagimdyti, bet ir užauginti vaikus. Urvinių žmonių laikais moterys nebuvo stiprios ir dantingos, tad vyro pagalbos joms labai reikėjo. Ir dabar tai svarbu. Tad moteriška dauginimosi strategija – susirasti vieną gerą vyrą ir pririšti jį visais įmanomais būdais. Vienas iš „pririšimo“ būdų – nuolatinis seksas.
Žmonės – ypatingi gyvūnai. Jiems sekso reikia nuolat. Pasakymas „gyvuliškas seksas“ yra nelabai teisingas. Gamtoje taip sutvarkyta, kad ateina sezonas, ir tada visi užsiima tuo reikalu, o likusį metų laiką jokio sekso nebūna.
– Jei daugintis taip svarbu, kodėl egzistuoja keistos mados? Juk minėjote, kad tai, kas gražu, turėtų būti sveika, tačiau šių laikų gražuolės ne visada trykšta sveikata.
– Visokios nuolat besikeičiančios mados yra tas pats jau minėtas išteklių švaistymas, rodantis, kad esi galingas. Tarkime, viduramžių karalių rūmuose taip pat egzistavo visokios egzotiškos mados, pavyzdžiui, vyrai dėvėjo šarvus, kurių tam tikroje vietoje buvo toks plieninis kyšulys. Tą madingą detalę bažnyčia draudė, nes atrodė nepadoru. Ir vis tiek ta mada egzistavo.
Avėdavo žmonės nepatogius batus, kurių nosys būdavo taip išriestos į viršų, kad galėdavo prisirišti prie kelių. Arba plokščius batus, panašius į meškos leteną. Nepatogu, bet prestižas. Dėl to paties prestižo kinai dukroms kojas verždavo. Mažomis sužalotomis pėdomis tos moterys negalėdavo net normaliai vaikščioti – tik kambaryje sienas ramstydavo, o kur nors toliau jas nešdavo neštuvais. Turėti šeimoje moterį, kuri
negali dirbti buities darbų, reiškė, kad šeima turtingai gyvena.
Tai vyko tarp tų, kurie buvo arba norėjo būti aukštuomenė. Valstiečiai grožį suprato visai kitaip – graži moteris buvo ta, kuri gali nudirbti visus darbus, jei vyras kur nors išvykęs. Ir drabužių mados dažnai nesikeitė – tą patį daiktą naudodavo kelios kartos.
Dabar valstietiška kultūra stipriai nyksta. Kai atsirado žiniasklaida, visi užsinorėjo būti aukštuomenės nariais. Rinkodaros specialistai naudojasi mūsų siekiu patikti kitiems. Tačiau kentėti dėl grožio nėra gerai. Gamtoje egzistuoja toks principas – tai, kas sveika ir reikalinga išgyvenimui, turi būti pakankamai malonu.
– Visąlaik kalbėjome apie tuos, kurie gali susilaukti palikuonių. O kokia pagyvenusių žmonių gyvenimo prasmė? Ypač moterims artėjanti senatvė atrodo lyg katastrofa.
– Kadaise moterys gyveno trumpiau už vyrus. Dabar yra atvirkščiai. Tačiau keista: kodėl joms gamta leidžia ilgiau gyventi, bet neleidžia išlaikyti patrauklumo. Daugumą vyrų traukia jaunesnės moterys. O štai šimpanzių bendruomenėje atvirkščiai – senos patyrusios patelės patinams patrauklesnės nei jauniklės.
Ką daryti? Juk visi gyvi padarai gyvena tam, kad pratęstų giminę. Tačiau giminę pratęsti galima ne tik pačiam „gaminant“ vaikus. Galima auginti savo artimų giminaičių vaikus.
Toks reiškinys pastebimas ir tarp gyvūnų – kai prasti metai ir sąlygos daugintis nepalankios, prie jauniklius auginančios poros dažnai prisišlieja „šeimos draugas“, kuris padeda jiems tvarkytis.
Mokslininkai samprotauja, kad žmonių pasaulyje taip atsirado anūkėlius auginančios senelės. Tai nėra altruizmas – anūkėliuose slypi ir jų pačių genai. Visai neprasta kompensacija, kai negali susilaukti savų vaikų.
Pagyvenę vyrai taip pat naudojasi šia taktika. Jie irgi „netiesiogiai“ platina savo genus, mokydami anūkėlius. Antropologai ir etnografai pastebėjo, kad vyrai dažnai tėviškai prisiriša ir prie savo seserų vaikų. Iš pirmo žvilgsnio kiek keista – kodėl daugiau meilės nusipelno ne brolio, o sesers vaikai? Galbūt dėl to, kad brolio vaikai gali biologiškai būti ne jo, o brolienės ir kito vyriškio.