Kas galėjo pagalvoti, kad straipsnis – „Kultūra mirė! Tegyvuoja chaltūra!” – taps būtent tokiu reiškiniu. Niekas negalvojo, nesitikėjo ir nemanė.
Stebuklas įvyko: reakcija į straipsnį tai patvirtino kartą ir dar keliems mėnesiams į priekį, vadinasi, kultūra nemirė. Kultūra prisikėlė! Nealegorizuosiu ir nežaisiu su Biblija. Lozorius, be abejo, buvo puikus personažas, bet aš ne Jėzus Kristus, todėl ir stebuklai mažesni.
Kultūros mylėtojai vienbalsiai patvirtino: Lietuvoje dominuoja chaltūra. Bet nė vienas iš jų – didelių ir mažų – neatsisakė minties ir toliau kovoti už kultūrą. Priešingai – surėmę ginklus kultūros gynėjai ir toliau nežada pasiduoti.
Visai nesvarbu, kokiais kiekiais bus pumpuojama chaltūra. Visai nesvarbu, kokio dydžio kapitalas kovos prieš pavienius kultūrininkus, – chaltūra nelaimės.
Paaiškinsiu, kodėl. Pirmiausia, ji trumpalaikė, kaip sezoninė mada. Ateina su visa šūsnimi reklamos ir grandioziniais paradais, bet pasimiršta, išblunka, jos nelieka. Lieka kultūra.
Taigi, kad ir kaip norėtų visi parsidavėliai, veidmainiai, cinikai ir kiti jokios pagarbos nenusipelnantys kultūros priešai, jie pasmerkti pralaimėti. Pasmerkti išnykti.
Kaip trumpai užsidegusios realybės šou žvaigždutės, kaip visa, kas skirta vienadieniam vartojimui, – visa tai dingsta be pėdsakų.
Bet gana apie tai, kam nereikėtų skirti nė vieno žodžio. Geriau pereiti prie kultūros prisikėlimo ir pirmųjų ryškių ženklų, kad Lietuvoje niekuomet neužges svarbiausioji žvaigždė – Lietuvos kultūra. Neužges. Neužgesinsit jos jokiais komentarais, jokiais masiniais masalais, jokiomis priemonėmis.
Lietuva gyva! Na ir kas, kad menininkai skurdžiai, – tai jiems tik akstinas kurti, na ir kas, kad didžioji dalis žmonių bijo tiesos, – tai tik akstinas ją sakyti, na ir kas dar? Dar daug visokio blogio tūno mūsų šventoje Marijos žemėje, bet taip pat joje gausu šviesių protų. Šviesių asmenybių. Blaiviai ir tvirtai stovinčių ant žemės kovotojų. Jų yra!
Be abejo, jie dar labai nedrąsūs. Išgąsdinti to siaubo, kurį mato aplink. Neapsisprendę galutinai nukirsti visų juos raizgančių komercijos ir vartojimo pinklių.
Tačiau tegul nesidžiaugia drąsuoliai šlamšto gamintojai. Lietuviai ne ta tauta, kurią galima užspringdyti pigiu jovalu. Ne ta tauta, kuri visiškai pasiduotų užvaldoma vienos ideologijos. Ne ta tauta, kurioje klestėtų vien tik produktai, o ne kūriniai. Ne ta.
Todėl apsidžiaugęs ir beveik laimingas, kad kultūra švenčia pergalę prieš chaltūrą, aš dar pridėsiu tai, ko nepridėjau pirmajame savo rašinyje.
Pridėsiu, kad labiausiai Lietuvą niokojantys reiškiniai kyla iš tų didelio kapitalo turėtojų, kurie suinteresuoti vien tik komercine sėkme. Taikau plačiai publikai – nuo parsidavusių politiką valdančių grupių iki parsidavusių menininkų, klonuojančių savo produktus.
Pridėsiu, kad Lietuvos švietimo sistema iš principo yra nevykusi ir neugdo jokių kultūrinių šaknų jaunuose protuose, kuriuos turėtų auklėti ir šviesti amžinai negęstančia kultūros šviesa.
Čia galėčiau ilgai vardinti pavyzdžius, bet pavyzdžiai nėra įrodymas. Tikras įrodymas yra faktas, kad Lietuvoje bijoma reikšti savo nuomonę, nesutampančią su masės trimitų garsais.
Bet kuriame universitete, kuriame iš principo turėtų būti diegiamas savarankiško mąstymo modelis, stengiamasi įdiegti tik paklusnumą ir buką informacijos atkartojimą.
Tą sugeba ir papūgos, todėl tie, kas drįsta reikšti savo nuomonę, dažniausiai nukenčia ir toliau nekovoja už demokratinėje valstybėje prigimtine turinčią gyvuoti žodžio laisvę.
Pridėsiu, kad Lietuvos politikams visiškai nerūpi nei menas, nei kultūra. Pačia savo esme, savo elgesiu ir dirbtina regimybe, jie aiškiai simuliuoja chaltūrą.
Ir dar pridėsiu ranką ant Naujojo Testamento ir lauksiu dieviško atsakymo: ar tai, ką rašau, – tiesa ar melas? Laukiu ir nė kiek nebijau. Tegul įvyksta kas tik nori: sugenda kompiuteris, sustoja mano širdis ir t.t. Jeigu meluoju, – tegul Dievas duoda ženklą, juk ir man kartais reikia patikrinti savo sąžinę.
Bet Dievas leidžia man rašyti. Toliau naikinti kenkėjus. Su filosofo vėliava ir ramia sąžine. Kultūra nepasidavė. Kultūra, net ir labai stipriai suluošinta, vis dėlto prisikėlė.
Daugiau neturiu, ką pasakyti šia tema – esu visiškai patenkintas tuo, kad pavyko išprovokuoti pačią svarbiausią diskusiją, kurią bandoma apeiti. Kurios nenorima net matyti, nes ji bado akis.
O dabar, vietoje pabaigos, dar pridėsiu tai, kas netelpa į įprasto straipsnio rėmus. Tai padarysiu ne dėl to, kad būčiau maištininkas, taisyklių griovėjas ar norėčiau tiesiog sulaužyti stereotipą. Ne. Pridėsiu tai, ką diktuoja mano intuicija, nes būtent ji yra vienintelė kelrodė žvaigždė bet kuriam tiesos sakytojui, kodėl Lietuvoje kultūra nemirė, o prisikėlė, sujudinta kad ir lengvo, bet vis tik – taiklaus šoko.
Lietuvoje kultūra nemirs tol, kol bus gyvas žmogiškumas. Kaip tai susiję? Tai ne tik susiję, tai – neatsiejama. Būtent žmogiškumas gimto kultūrą. Nepasiduoda pavergiamas vartojimo ir iš paskutiniųjų kovoja prieš nužmogėjimą.
Visai teisingai turėtumėte paklausti, kas yra žmogiškumas. Ir jeigu jums, gerbiami skaitytojai, tikrai įdomu, aš nedvejodamas ir nebijodamas atsakysiu, kad žmogiškumas pirmiausia nėra tai, ką įprastai vadina „žmogiškumu“ – nesikeiksiu, bet kenkiantys – kultūrologai ir visokie proamerikietiški filosofiūkščiai.
Tas paklusnumas ir susitaikymas su esamybe, tas veidmainiškas optimizmas, už kurio slepiasi neapykanta, tas bailus prisitaikymas ir padlaižiavimas – tai nieko bendro su žmogiškumu neturintis vaidinimas.
Žmogiškumas nesuvaidinamas. Gyvenimas neišmokstamas. Kultūra negamina.
Taigi, pasitikrinkime kiekvienas savo sąžinės sąskaitą, išrašytą nesuklastojamo patyrimo ir toliau būkime tais, kuo esame, o ne tais, kuo mus norėtų paversti chaltūrščikai.
Juk kalba apie kultūrą yra kalba apie visą žmogaus esmę. Tad tiems, kurie vis dar turi šiokių tokių, kad ir pasakiškų svajonių, aš nieko daugiau negaliu patarti, tik ir toliau jomis eiti į priekį. Svajonėmis, kurios gimsta ne iš naudos ar komercijos siekio, bet iš to prigimtinio žmogiškumo, kuriam jokios sienos nėra aklinos. Kuriam jokie kalnai nėra per aukšti. Kuris gyvas savimi. Kuriam meilė yra gyvenimo tikslas.
Jis visada šalia. Visada šalia vaikystės svajonė. Mes visi ją turime. Mes visi mylime taip pat stipriai ir negailestingai.
Ir net jeigu protas tampa stipresnis už širdį, lieka nenuneigiama viltis, kad vieną dieną visas gyvenimas virs pasaka, kurios pabaigoje išsipildys mūsų slapčiausi norai.
Su tuo jus visus ir skatinu reikšti savo nuomones: pyktį ir neapykantą, meilę ir gėrį, savigraužą ir dar velniai žino ką.
Aš už tai, kad būtų išklausytos visos nuomonės. Už tai, kad būtų toleruojamas pyktis ir neapykanta. Už tai, kad pasaulis turėtų visas spalvas. Už tai, kad mes būtume savimi.
Liekite savo mintis – galbūt kas nors išgirs tą patį sielos aidą jūsų raudose, galbūt išgirs tą patį juoką jūsų kvatojime.
Būkime savimi.
Kiekvienas sau ir kiekvienas visiems – Lietuvai ir kultūrai.