Problema pasiekė tokį mastą, kai reikia ir Seimo, ir visų partijų, ir visų žmonių paramos.
Galima daug kalbėti, kokioje dviprasmiškoje padėtyje atsidūrė mokytojai.
Kaip prastas finansavimas nuvertino profesiją ir galiausiai sukūrė
negatyvų požiūrį į mokytoją.
Galima kalbėti ir apie tai, jog anaiptol ne visi mokytojai verti
pagarbos, todėl jos ir nesulaukia.
Tačiau neverta diskutuoti, kaip ardyti šį uždarą blogos sistemos ratą.
Požiūrio niekas per dieną nepakeis. Idealių pedagogų desantas iš
niekur nenusileis.
Tėra vienas būdas - paversti labdarą normaliai apmokamu darbu ir laukti kol kiekybiniai pokyčiai pavirs nauja švietimo kokybe.
Artėjant rinkimams streiko į kampą įsprausta Vyriausybė siūlo 4
tūkstančių litų atlyginimą po ketverių metų. Net ir palaipsniui
mokytojo rankose atsidūrę šie pinigai reiškia kosmiškai didėjančias
biudžeto išlaidas.
Daugiau nei du milijardai - tiek litų reikia ilgalaikei programai.
Jeigu ši suma būtų įvardyta prieš septynerius ar bent penkerius metus,
labai didelio vargo nebūtų. Nei infliacijos, nei diskusijų, kokiu būdu
- minkštu ar dūžtančiu - leisis šalies ekonomika.
Dabar toks išlaidų, o tuo pačiu ir biudžeto deficito bei valstybės
skolos didinimas, būtų ne tik rizikingas, bet gal net pražūtingas.
To galima išvengti peržiūrint valstybės išlaidas ir teikiamas lengvatas.
Turbūt sutiksite, kad nei ministrams, nei kokių valstybės įmonių
vadovams nebūtina uždirbti daugiau nei uždirba prezidentas.
Dėl mokyklų, kuriose auga arba neauga rytojaus pilietinė visuomenė, būtų
galima atsisakyti ir kai kurių valdiškų dangoraičių ar ratuotos
prabangos.
Tačiau kiltų prarandančiųjų maištas, galintis nutelbti net ir mokytojų
balsą.
Siūlomas dar vienas variantas - didinti mokesčius. Tai irgi pavojinga:
vajus nurims, o papilnėjęs biudžetas ir vėl suras kitų prioritetų. Be
to, dėl mokytojų padidinti tarifai supriešintų pedagogus su likusia
visuomenės dalimi.
Pasirinkti vis dėlto teks. Bet koks tas pasirinkimas bebūtų, jis nieko
vertas, jeigu tebus vien Vyriausybės tikra valia ar bandymas prieš
rinkimus nuleisti garą. Šios Vyriausybės greitai nebebus, o kita gali ir
persigalvoti.
Mokytojų išgyvenimo problema paliečia gyvybiškai valstybei svarbius
klodus. Ji nacionalinė. Todėl net ir Seimo paramos nepakanka.
Įsipareigojimų tęstinumą po Seimo rinkimų garantuotų partijų
susitarimas.
Partijos dar turi laiko. Visi kiti - progą prisiminti, kad mokytojams,
eiliniams dėstytojams, gydytojams ar bibliotekų darbuotojams pinigų
stinga ne tik todėl, kad laiku neįvyko šių sričių reformos.
Viena priežasčių - maža į biudžetą patenkanti bendrojo vidaus produkto
dalis. Lietuvoje ji nesiekia nė trečdalio. Europos Sąjungos šalių
vidurkis viršija 40 procentų.
Tai - ne tik mokesčių dydžio, bet ir šešėlinės ekonomikos klausimas.
Perki Gariūnuose nelegalius batus - esi jos dalyvis. Rūkai pusvelčiui
gautas kontrabandines cigaretes ar imi antrą algą vokelyje - vagi iš
biudžeto, o tuo pačiu ir mokytojų.
Keturi iš dešimties šalies žmonių pateisina kontrabandą. Dar daugiau -
kontrabandinių prekių vartojimą. Todėl šešėlinė ekonomika, kraunanti
sukčiams neteisėtą pelną ir vagianti iš visuomenės, vertinama
milijardais.
Mokytojų streikus organizuojantis ir finansinėmis machinacijomis
įtariamas ponas Aleksas Bružas galėtų prisidėti ir kitaip - tausodamas
profesinių sąjungų turtą mokytojų poilsiui ar sveikatai.
Mokytojams 10 tūkst. paaukojęs V.Uspaskichas jau geriau
uždraustų savo verslo imperijos bendrovėms mokėti nelegalias algas.
Ką bekalbėti apie partijų šešėlines buhalterijas, į kurias, pasirodo,
jau plaukia ir kyšių pareigūnams dalis.
Padėti mokytojams kiekvienas gali ne tik atsisakydamas dalyvauti
šešėlinėje ekonomikoje.
Du procentus pajamų mokesčio galima pervesti kur nori. Daugelis
mokyklų turi Paramos ir labadaros fondus.
Kita vertus, keldami reikalavimus mokytojai taip pat neturėtų prarasti
orumo ir saiko jausmo. Bandymai atmesti pasiūlytą ilgalaikę algų
didinimo programą mainais į 50 procentų didesnę algą šįmet, trenkia
politikavimu ir populizmu.
Iš tos pačios serijos - ir kalbos, esą mokytojas turi uždirbti
tiek pat, kiek ir jo mokytas Seimo narys. O kodėl ne tiek pat, kiek jo
mokytas milijonierius verslininkas ar kokio aukšto teismo teisėjas?
Suvargusių mokytojų bėdų nebegalima atidėlioti. Bet valstybėje jie - ne
vieni. Praradę saiką, praras ir pagarbos likučius.
***
Šis “Lietuvos ryto” apžvalgininkės R.Sotvarienės komentaras buvo perskaitytas per Lietuvos radiją.