Streikuojantys mokytojai, palaidota universitetų reforma, vidaus karas dėl energetikos.
Pasitikėjimo likučius žarstanti politika ir neviltį žyminti emigracija. Išskydusios vertybės ir jau amžina atrodanti priešų ar kaltųjų paieška.
Taip laisvės pilnametystės išvakarėse atrodo Lietuva.
Bet pasitaikė ir blizgančių sprinto distancijų. NATO, Europos Sąjunga, bevizis judėjimas Šengeno erdvėje. Tai – ne tik pasiryžimo, darbo, bet ir puikus palankiai susiklosčiusių aplinkybių rezultatas.
Ko būta daugiau: klaidų ar teisingų pasirinkimų? Pasverti nelengva.
Formaliai Lietuva turi viską, kas būtina demokratinei valstybei. Veikia galias pasiskirsčiusi valdžios ir jos institucijų sistema.
Galimybė ginti savo teises, kritikuoti ką tik nori, laisvai reikšti mintis, rinktis samdomą darbą ar kurti verslą.
Daugybė dalykų tapo savaime suprantami. Tiesiog kasdienybė, kuriai nesuteikiame ypatingos reikšmės ir nelaikome jokia ypatinga vertybe.
Atostogos Maljorkoje. Savaitgalis Paryžiuje. Studijos Dubline ar Londone. Buvo neįsivaizduojama, o tapo norma. Bet ne visiems. Daugybė žmonių neslepia nuoskaudos: „Ne tokios laisvės tikėjomės“.
Ilgą laiką jiems buvo kalama į galvą viena: galimybės yra ir niekas nekaltas, jeigu nesugebi konkuruoti laisvojoje rinkoje. Mažai uždirbi – ieškok kito darbo. Maža pensija? Prisidurk pardavęs didelį butą.
Laisvė atmeta lygiavą. Prisitaikyti ir su tuo susitaikyti nebuvo ir vis dar nėra lengva. Bet būtų didelis melas sakyti, kad galimybės kurti savo, o kartu ir valstybės gyvenimą buvo visiems vienodos.
Pirminis valstybės turto privatizavimas už čekius, užtęstas ir daug kartų „patobulintas“, leido perimti gamyklas ir pastatus sovietinės nomenklatūros ar sukčių grupėms.
Jo pagrindu suklestėjo apsukruolių montuotos finansinės piramidės, nusinešusios ne tik žmonių čekius, bet ir santaupas. Pralaimėjo ne kvailesnis ir tingesnis, o padoresnis.
Žemės reforma – ištisa klaidų virtinė. Iš pradžių – trijų hektarų kaimo žmonėms dalybos, susikirtusios su žemės grąžinimu savininkams. Po to – leidimas perkelti šį nekilnojamąjį turtą iš vienos vietos į patogesnę.
Grąžindama sovietmečiu konfiskuotą, tremties skausmu ir krauju aplaistytą šį žmonių turtą, valstybė ėmėsi jai svetimų tarpininko funkcijų.
Istorinis teisingumo aktas pavirto valdiškų tarpininkų, jų viršininkų nauda ir iki šiol skaudina daugelį žmonių.
Žvelgiant atgal atrodo, kad labiausiai pristigta tiesiog solidarumo. Jį pakeitė protekcionizmas, valdžios galių siekimas ne visuomenės, o savo gerovei.
Ar ne todėl išgyvename policijos moralinę krizę, neturime užauginę naujos mokytojų kartos. Belieka stebėtis, kad į ligonines vis dar skuba už pašalpą dirbantys slaugės ir chirurgai, o bibliotekose vis dar galima gauti knygą.
Kovose dėl politinės įtakos jie daug kartų liko pamiršti. Baltijos tigro vardą pelnęs ilgalaikis ekonomikos augimas nuo 2000-ųjų nepavirto jautrių, labai svarbių, bet savarankiškai savo egzistencijos reikalų spręsti negalinčių socialinių ir profesinių grupių gerove.
Galima vardyti toliau. Tačiau visos šios ir kitos bėdos, kad ir kokios didelės jos būtų, nenustelbia vieno fakto.
Lietuva prieš du dešimtmečius ir šiandienos Lietuva – nepalyginamos. Pokyčiai tokie dideli, kad juos net sunku suvokti prabėgus 18 metų.
Tai buvo tikros lenktynės su laiku, prarastu per 50 okupacijos metų. Neretai ir su savimi – savo pasaulio, teisingumo, laisvės supratimu.