Minų medžiotojai karo kvapą užuodžia ir taikos metu

„Ir dar - su barzda ir pypke?“ - tarsi skaitydamas mano mintis šyptelėjo Giedrius. „Taip, taip. Iš kur žinote?“

„Per daug animacinių filmų žiūrėjote. Nors taip, beje, atrodo ne tik jums. Daugelis laivo kapitoną įsivaizduoja storą, su barzda. Bet matote pati - taip nėra“.

„Ar galėčiau apžiūrėti kapitono kajutę?“ - klausinėjau toliau.

„Žinoma. O gal ir laivo variklių skyrių parodyti?“ - gudriai žvelgdamas į akis juokėsi kapitonas, nes puikiai suprato, kad laivo varikliai - sritis, kurioje nusimanau mažiausiai. Tiksliau - nenusimanau ničnieko.

„Nereikia. Ačiū“, - maloniai padėkojau.

Jie vadinami minų medžiotojais. Sprogmenų specialistais. Vadinami jūros vaikais. Gyvenimas ant bangų ir toli nuo namų „Sūduvio“ laivo įgulai yra toks pat įprastas kaip rytinis dušas ar puodelis arbatos.

Atstumą jie įpratę skaičiuoti jūrmylėmis, greitį - jūriniais mazgais, o laiką - mėnesiais. Tiek, kiek bus jūroje.

Vertybes ir gyvenimo prasmę jie lyg dėlionę dėlioja savaip. Darbui atiduoda tiek laiko, kiek jo prireikia. Dažnai jo nepasilieka net sau. Į krantą grįžta, kad vėl išplauktų. Netiki jokiais jūreivių prietarais, pasitiki savo žiniomis.

Jie - ne apkūnūs ir be barzdos. Puikios fizinės formos. Neseniai grįžę po pusketvirto mėnesio trukusios tarnybos NATO nuolatinės parengties priešmininių laivų junginyje.

Pernai rudenį „Sūduvis“ kartu su kitais NATO junginio laivais aplankė Vokietijos, Belgijos, Prancūzijos, Škotijos, Norvegijos uostus, dalyvavo išminavimo operacijoje prie Prancūzijos krantų, jūros kontrolės pratybose Norvegijos fjorduose.

„Tarnyba NATO išminavimo laivų junginyje nėra vien minų ar kitokių sprogmenų paieška. Tarnyba šiame junginyje reiškia ir tai, kad bet kurią akimirką bet kurioje konfliktinėje pasaulio šalyje kilus neramumams, šio junginio laivai būtų pirmieji siunčiami į tą šalį“, - pasakojo G.Auksorius.

Išminuotojai jūroje. Ką veikia kariniai išminavimo laivai? Gal tai - tik suaugusių vyrų kariniai žaidimai? „Ne, kalbu ne apie teoriją, ne apie tai „kas būtų, jeigu būtų“. „Sūduvio“ įgula ieško minų ir naikina jas“, - kalbėjo G.Auksorius.

Nuo Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų laikų tiek Baltijos jūra, tiek kitų šalių vandenys buvo nusėti minomis. Tiesa, jų daugiau randama ne Lietuvos pakrantėse, o kaimynių Latvijos ir Estijos vandenyse.

Visa informacija apie minas renkama pagal istorinius duomenis. „Yra jūros dugno duomenų bazė, kurioje kaupiami duomenys apie jau išžvalgytus Lietuvos vandenų dugno plotus. Čia kaupiama informacija apie rastus objektus, dugno sąlygas ir panašiai“, - aiškino Lietuvos karinių jūrų pajėgų vado padėjėjas, kapitonas leitenantas Ramūnas Kažerskas.

Atskirus plotus žvalgančių karinių išminavimo laivų įgulos savo apžiūrimą teritoriją pažįsta kone atmintinai. Tiksliau - ne teritoriją, o to jūros ploto dugną.

„Kur guli koks baslys, kur - akmuo, kur - nuskendusio laivo liekanos“, - vardijo G.Auksorius. Manoma, kad Baltijos jūroje per Antrąjį pasaulinį karą padėta apie 150 tūkstančių minų. Didžiausia jų koncentracija - Estijoje ir Latvijoje. Anot kariškių, tai susiję ir su geografiniais ypatumais.

„Minų niekada niekas nedėjo šiaip sau ir bet kur. Jos visada buvo paliekamos ten, kur buvo tikimybė padaryti daugiausia žalos. Būdavo minuojami sąsiauriai, prekybos keliai. Ypač parankūs minuoti vandenys buvo daug salų turinčioje Estijoje, itin daug minų buvo tarp Suomijos ir Estijos krantų.

Lietuvoje svarbiausias vandens kelias buvo įplauka į Klaipėdos uostą“, - pasakojo R.Kažerskas.

Jei laivo įgulos nariams kas nors užrištų akis, jie ir tada, regis, galėtų atskirti, kokių vandenų dugną apčiuopia. Ar tai - Baltijos jūra? O gal - Norvegijos fjordai?

„Taip, kiekvienos jūros dugnas yra savitas. Čia, Baltijos jūroje, dugnas minoms medžioti yra idealus - smėlėtas, be jokių didesnių akmenų, kitokių objektų. Tuo tarpu kiti Baltijos jūros krantai yra visai kitokie. Tarkime, Švedijos krantai uolėti, su nelygumais, ten medžioti minas sunku“, - pripažino G.Auksorius.

Medžioti minas. Ši frazė iš kariškių lūpų nuskambėjo ne kartą. Mat taip jie vadina savo darbą. Naivų mano mirksėjimą akimis kariškiai kantriai atrėmė pasakojimu, kaip randamos minos.

Naudojama viena modernesnių technologijų - minų paieška sonaru. Tai - prietaisas, siunčiantis akustines bangas į jūros dugną. Tos akustinės bangos, atsimušusios nuo dugne esančio objekto, siunčia atspindį į laivo viduje esančius prietaisus. Tačiau laivo įgula mato tik mažą taškelį ekrane.

Tai gali būti ir mina, ir į jūrą išmestas senas šaldytuvas, ir akmuo. Todėl pirma radinį reikia identifikuoti.

Tai daro narai išminuotojai, jie neria į jūros dugną. Dar vienas būdas - siųsti povandeninį robotą. Jis turi įmontuotą vaizdo kamerą arba jame gali būti įmontuotas mažas sonaras. Tada jau galima nustatyti, kas tai per radinys.

Šiuo metodu minų ieško ir moderniausi kitų šalių laivai, tai - viena naujausių technologijų. Anot kariškių, yra dar vienas metodas. Jis taikomas rečiau. Tai - mechaninis tralas. Jo veikimo principas gana paprastas - įtaisas šukuoja vandenį.

„Smagu rasti miną ar kitokį nuo senų laikų užsilikusį sprogmenį“, - šyptelėjo G.Auksorius.

„Smagu rasti miną?“ - netikėdama tuo, ką girdžiu, pasitikslinau.

„Taip. Didžiulis džiaugsmas. Tai - paskata dirbti toliau. Tarsi padėka už darbą. Kai randi miną, žinai, kad šioje vietoje jūra bus saugesnė. Kad ant minos neužplauks žvejybos ar prekybos laivas, kad neįvyks nelaimė“, - aiškino „Sūduvio“ kapitonas.

Radę miną kariškiai į jūros dugną robotą leidžia antrą kartą. Šįsyk jis parengtas ne minai atpažinti, o jai sunaikinti. Kitaip tariant, prie jo prikabinamas kovinis sprogmuo.

Visas procesas nuo minos radimo iki jos sunaikinimo užtrunka apie valandą.

„Jums nepasakosiu, kaip tai vyksta. Tai vaizdas, kurį reikia pamatyti. Kai sprogsta jūros dugne esanti mina, virš vandens iškyla 20-30 metrų aukščio vandens stulpas. Neparastas reginys“, - pasakojo G.Auksorius.

Tuo metu laivas nuo sprogimo vietos būna nutolęs saugiu atstumu - apie 250 metrų. Prieš sprogstant minai „Sūduvis“ turi būti tokiu atstumu, kad įtaisas, kuris siunčia sprogdinimo signalą, galėtų pasiekti sprogmenį.

Tačiau kariškiai pasakojo, kad įgulos nariai mėgina atsistoti kuo arčiau ir pamatyti kino filmų specialiuosius efektus primenantį reginį.

Povandeninio smūgio bangą pajunta visi, esantys ne tik ant denio, bet ir laivo viduje. Nuo smūgio vibruoja visas laivas, o nuo stalo kajutėse gali nukristi ir kavos puodeliai.

„Ir ką darote tada? Gal iššaunate šampano?“ - paklausiau. „Tada pildome įvairius minos sunaikinimo dokumentus“, - šyptelėjo G.Auksorius. „Jokios romantikos?“ - „Jokios romantikos. Tik labai įdomu“, - kantriai aiškino kapitonas.

Kam gali kelti pavojų minos, gulinčios jūros dugne? - paklausiau G.Auksoriaus.

- Pirmiausia - kitiems laivams ir žvejams. Pernai rudenį prie Lietuvos krantų aptikome dvi rusų torpedas.

Prieš kelerius metus sprogimas nuaidėjo netoli žvejybos laivo. Tiriant paaiškėjo, kad į jo tralą papuolė mina ir sprogo. Tą kartą pavyko išvengti nelaimės. Maždaug prieš penkerius metus kur kas skaudesnė nelaimė įvyko Olandijoje - sprogus minai žuvo trys žmonės.

Pavojus kyla ir tiems, kurie dirba jūros dugne. Tarkime, kai tiesiami povandeniai kabeliai. Daug diskusijų tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse sukėlė ketinimai Baltijos jūra tiesti dujotiekį. Vienas klausimų - ar tai bus saugu, ar nebus sprogmenų.

- Įrengiant Būtingės terminalą jūros dugnas buvo itin kruopščiai ištirtas. Nes jei, pavyzdžiui, tanklaivis užplauktų ant minos, grėsmė kiltų visai Lietuvai, - kolegai antrino R.Kažerskas.

- Taip. Rizika yra bet kuriam laivui. Jis, mesdamas inkarą, gali pataikyti ant minos. Žinoma, tokia tikimybė nedidelė. Geriausiu atveju įgula atsipirks mažais nuostoliais, blogiausiu - laivas nuskęs. Ne vienas pavyzdys parodė, kad Antrojo pasaulinio karo minos nėra nepavojingi žaislai. Jos gali sprogti.

- Vien tik tai, kad patekome į šį junginį, yra didelis laimėjimas, mūsų darbo įvertinimas. „Sūduvis“ buvo tikrinamas pagal bendruosius NATO, bendruosius laivybos standartus. Laivas buvo „išrengtas“ iki minimumo, kelias savaites įgula beveik nemiegojo. Tikrinamas ne tik laivas, bet ir įgulos nariai. Kaip jie elgiasi jūroje? Ar kapitonas išmano savo darbą? Tai - visa testų grandinė, po kurios sprendžiama, priimti šį laivą į junginį ar ne. Pasirengimas užtruko kelerius metus.

- Taip. Net neįsivaizduojate, koks jūros dugnas. Akmenys, šiukšlės, įvairios nežinia iš kur atsiradusios konstrukcijos. Kartais net juokais pagalvoji - gal čia lankėsi kokie ufonautai?

- Visi nuskendę laivai, jų liekanos registruojami jūrlapiuose. Todėl plaukiodamas žinai, kad, tarkime, šioje vietoje yra nuskendęs laivas. Tačiau vieno laivo liekanų radome ir mes. Tai buvo nedidelis žvejybos laivelis. Apie tokius radinius privalome pranešti, kad juos specialistai pažymėtų jūrlapiuose. Mat jei koks nors laivas skenduolio vietoje nori mesti inkarą, to inkaro gali ir nebepakelti - užsikabins už laivo liekanų. Todėl ieškodami laivų skenduolių irgi prisidedame prie saugios laivybos.

- Taip, privalome įsitikinti, ar sprogimas bus saugus. Jei greta plaukia kiti laivai, jie įspėjami. Vieną kartą turėjome rūpesčių Lietuvoje. Toje vietoje, kur rengėmės sprogdinti miną, tuo metu buvo žvejų. Jie pasitraukti į šalį net neketino, mat ši vieta buvo žuvinga. Iš karto juos informavome, paskui - nurodėme pasitraukti. Tačiau jie nereagavo. Pagaliau davėme įsakymą. Tada pakluso.

- Nežinau. Gal ir per jaunas. Bet ne amžius svarbu, o karininko žinios, jo asmeninės savybės. Kai ėmiau vadovauti laivui, man buvo 24 metai. Esu jauniausias laivyno karininkas, tapęs laivo vadu. Tačiau ir mūsų laivynas yra jaunas. Mes - naujosios kartos karininkai. Kitų šalių kapitonai yra maždaug 35-40 metų. Bet jie irgi be barzdos ir be didelio pilvo.

- Apie juos reikėtų klausti mūsų bocmano. Jis - vienas seniausių įgulos narių. Tarkime, vienas jo prietarų - nesiskusti prieš išplaukiant į jūrą, nes tada užklups audra. Bet aš į tuos ritualus nekreipiu dėmesio. Man jie neįdomūs. Mūsų įgula prietarais irgi netiki. Pamenu, kartą su mumis plaukė filmavimo komanda. Tada prieš išplaukiant bocmanas nusiskuto barzdą, kad parodytų žurnalistams, kas būna, kai kyla audra. Tačiau nieko panašaus nenutiko. Oras buvo ramus, o bocmanas nuliūdo.

Priešmininių laivų divizionas Lietuvoje įkurtas 1999 m. pavasarį. Jį sudarė minų medžiotojai „Kuršis“ (M51) ir „Sūduvis“ (M52), taip pat vadovavimo-aprūpinimo laivas „Jotvingis“ (N 41).

Iš Vokietijos į Lietuvą tais metais buvo perduotas „Lindau“ klasės pirmasis minų medžiotojas. Jis buvo pavadintas „Sūduviu“.

Karinių jūrų pajėgų tradicija, kad naujiems laivams pavadinimas suteikiamas pagal Lietuvos regionus. „Sūduvio“ įgula iki šiol palaiko labai draugiškus santykius su savo krikštatėviu - Vilkaviškio miestu.

2001 m. balandžio 27 d. įvyko kito „Lindau“ klasės minų medžiotojo - „Kuršio“ inauguracija. Šiuo metu priešmininių laivų divizioną ir sudaro du minų medžiotojai bei aprūpinimo laivas „Jotvingis“ (N42).

Minų paieškos ir neutralizavimo laivo „Sūduvis“ įgula dalyvauja ne tik įvairiose vietos ir tarptautinėse pratybose, NATO priešmininių laivų junginyje.

Laivo įgulai kartu su kitais flotilės laivais ir karinių oro pajėgų gelbėjimo sraigtasparniu tenka ieškoti ir jūroje dingusių žvejų.