Norėčiau nuoširdžiai padėkoti Seimui ir jums, pone Pirmininke, asmeniškai už tai, jog pageidavote, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas per savo Pirmininką kartu su jumis dalyvautų jūsų šalies Nepriklausomybės atkūrimo minėjime. Tai didelė garbė ir svarbus teisės viršenybės jūsų šalyje ženklas. Tai taip atrodo, kad žmogaus teisės jums labai svarbios.
Eidamas pareigas stengiuosi skatinti dialogą tarp nacionalinių teisėjų. Todėl rytoj susitiksiu su mane į jūsų šalį pakvietusiais Lietuvos Konstitucinių Teismo atstovais bei jo Pirmininku Egidijumi Kūriu. Mūsų ryšiai su šiuo Teismu glaudūs. Esu tikras, kad šis susitikimas padės juos dar labiau sustiprinti.
Taip pat norėčiau pabrėžti, kad Lietuvai atstovaujanti teisėja Danutė Jočienė taip pat dalyvauja šiame posėdyje, ir jos vaidmuo buvo labai svarbus šiam vizitui organizuoti. Kol kas vizitas vyksta puikiai, todėl norėčiau jai padėkoti.
Nedažnai susitinku su nacionalinių parlamentų nariais, nors gana dažnai mane priima vyriausybių vadovai. Rytoj turėsiu garbės susitikti su jūsų valstybės vadovu Valdu Adamkumi. Džiaugiuosi man suteikta galimybe į jus kreiptis.
Nacionaliniai teisėjai daugiausia taiko Europos Žmogaus Teisių Konvenciją, o parlamentų vaidmuo įgyvendinant Konvenciją, yra nepaprastai svarbus, ypač po to, kai mūsų teismas priima sprendimą, kurį reikia vykdyti.
Mūsų teismas neturi galios atšaukti įstatymų, panaikinti ar anuliuoti nacionaliniu lygiu priimtų sprendimų. Valstybė, kurios atžvilgiu priimtas nepalankus sprendimas, turi taikyti individualias ar bendro pobūdžio priemones, kurios galėtų ištaisyti neleistina pripažintą situaciją ir ateityje išvengti nepalankaus teismo sprendimo. Daugeliu atveju teismo nurodyta individuali priemonė yra sumokėti tam tikrą pinigų sumą, ir mes tai vadiname „teisingu atlyginimu nukentėjusiai šaliai”. Kartais to nepakanka ir nacionaliniai teismai, remdamiesi mūsų sprendimais, turi pakeisti savo jurisprudenciją. Tam tikrais atvejais, siekiant užtikrinti nacionalinės teisės atitikimą Europos žmogaus teisių konvencijai, turi įsikišti įstatymų leidėjas ir taip pakeisti įstatymą, kad jis atitiktų Teismo jurisprudenciją.
Taigi, parlamentarai turi būti geriau susipažinę su mūsų teismo sprendimais tam, kad galėtų prisiimti atsakomybę už jų pasekmes savo šalies viduje. Todėl aš taip pat pasisakau už Teismo ir nacionalinių parlamentų dialogą. Visada džiaugiuosi mūsų Teisme galėdamas priimti parlamentines delegacijas, kurios nori geriau susipažinti su mūsų institucija. Beje, palaikau glaudžius ir nuolatinius ryšius su Europos Tarybos Parlamentine Asamblėja, kurią sudaro visos mūsų valstybės narės. Tačiau šiandien pirmą kreipiuosi į nacionalinį parlamentą ir tai suvokiu kaip didžiulę garbę mano pirmininkaujamam teismui bei sau pačiam.
Šiandien minimas įvykis – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas 1990 metų kovo 11 dieną. Norėčiau pasakyti, kad jūsų per trumpą laiką nueitas kelias yra įspūdingas. Labai greitai buvo įkurtos demokratinės institucijos. Jūs įsteigėte demokratinę sistemą, kuri gali būti lyginama su Europos Tarybos „senųjų demokratijų“ sistemomis.
Taip pat manau, kad jūsų šalies institucijos daugeliu požiūriu artimos man geriausiai pažįstamoms Prancūzijos institucijoms. Kaip ir Prancūzijoje, jūsų Respublikos Prezidentas visuotinių tiesioginių rinkimų būdu renkamas penkeriems metams. Kaip ir Prancūzijoje, jis skiria Ministrą Pirmininką, kuris formuoja vyriausybę. Tiesa, jūsų parlamentas yra vienerių rūmų, be to, yra ir kitų skirtumų. Tačiau Lietuvoje, kaip ir Prancūzijoje, veikia kontrolieriaus institucija, ir vienoje, ir kitoje šalyje egzistuoja vaiko teisių gynimo institucija. Galiausiai, o tai akivaizdu, Lietuvoje garantuojama žodžio laisvė bei yra daug politinių partijų.
Norėčiau paminėti keletą datų, kurios liudija apie per trumpą laiką jūsų nueitą kelią. 1990 m. jūsų šalis susigrąžino nepriklausomybę. Nuo 1992 m. spalio 25 d. jūs turite Konstituciją ir, galima laikyti, kad 1994 metais buvo sukurta jūsų teisinė sistema.
1993 m. gegužės 14 d. Lietuva tapo dvidešimt aštuntąja Europos Tarybos šalimi, dabar jų yra keturiasdešimt septynios. 1995 m. birželio 20 d., t. y. praėjus dvejiems metams po jūsų įstojimo į Europos demokratijų klubą, ratifikavote Europos žmogaus teisių konvenciją.
Europos Taryboje jūsų vaidmuo toli gražu nemenkas – jūs jau pirmininkavote Ministrų komitetui. Nuo 2004 m. gegužės 1 d. jūs taip pat esate Europos Sąjungos narė. Tai buvo pasiekta praėjus mažiau nei penkiolikai metų po nepriklausomybės atkūrimo. Mums negali nedaryti įspūdžio tokia greita jūsų integracija į Europą.
Ko galima pasimokyti iš trylikos metų, kai Lietuvoje taikoma Europos žmogaus teisių konvencija?
Nuo pat pirmųjų mėnesių po Konvencijos ratifikavimo buvusiai Europos žmogaus teisių komisijai prieš Lietuvą buvo pateikta 16 skundų. 1996 m. buvo pateiktas 41 skundas, o 1997 – 61. Tuo galime tik džiaugtis. Per keletą metų bylų prieš jūsų šalį skaičiaus augimas stabilizavosi. Nuo O nuo 2002 m. pastebimas skundų skaičiaus augimo mažėjimas. Štai 2006 metais pateikta 233, o 2007 m. – 260 skundų.
Staigus skundų Strasbūro teismui antplūdis rodo, kad buvo poreikis turėti galimybę teikti individualius skundus tarptautinei jurisdikcijai dėl nacionaliniu mastu priimtų teisės aktų ir sprendimų. Be to, piliečiai greitai susipažino su Europos sistema, o tai labai svarbu ir daro Lietuvai garbę.
Kita vertus, neseniai užfiksuotas skundų mažėjimas taip pat yra geras ženklas – tai rodo pasiektą pažangą.
Nuo Lietuvos prisijungimo prie šios sistemos pradžios buvo priimta mažiau nei 40 Lietuvai nepalankių sprendimų (užfiksuota maždaug 30 pažeidimų) – toks skaičius gali būti laikomas visiškai pateisinamu. Jeigu taip būtų visose Europos Tarybos šalyse narėse, tai Europos žmogaus teisių teismas nebūtų užverstas skundų lavina. Šiuo metu tai ir yra didžiausia Teismo problema.
Kalbėjau apie skundų skaičių. O kaip dėl bylų turinio?
Trumpai tariant, pirmieji skundai prieš Lietuvą buvo gana paprasti, o savo pobūdžiu galėtų būti palyginti su skundais, pateiktais prieš kitas šalis.
Vėliau skundai tapo sudėtingesni ir labiau specifiniai, susiję su jūsų šalies situacija. Pavyzdžiui, 2004 m. Sidabro ir Džiauto byla bei kitos, naujesnės bylos – tai yra susiję su nesena Lietuvos istorija.
Šias bylas pateikė lietuviai, kurie sovietmečiu dirbo KGB Lietuvos skyriui. Po nepriklausomybės atkūrimo jiems buvo uždrausta dirbti valstybės tarnyboje ir kai kuriose privataus sektoriaus srityse. Teismas nustatė, kad valstybės taikomi apribojimai darbui dėl nepakankamo lojalumo valstybei negali būti pateisinami, nes šias teises garantuoja Konvencija.
Mūsų teismas tikisi, kad nacionaliniai valstybės įstatymai, kuriais remiantis galioja toks sprendimas, bus pakeisti ir, esu tikras, kad jūsų parlamentas šioje situacijoje tinkamai atliks savo vaidmenį.
Po 2007 m. spalio mėn. L. prieš Lietuvą byloje priimto Teismo sprendimo, laukiama, kol bus imtasi teisėkūros priemonių. Šioje byloje pareiškėjas transseksualas skundėsi, kad nėra teisės aktų, kurie jam leistų atlikti jo lyties pakeitimo procesą baigsiančias chirurgines operacijas ir suteiktų galimybę gyventi, kaip vyriškos lyties asmeniui. Jis rėmėsi tuo, kad valstybė nepriima minėtų teisės aktų, nes didžioji visuomenės dalis neigiamai žiūri į transseksualų mažumas.
Teismas mano, kad siekiant pareiškėjui atlyginti materialinę žalą, Lietuva turi priimti atitinkamus teisės aktus, Lietuva turi priimti atitinkamus teisės aktus, kuriais remiantis galima būtų taikyti su lyties pakeitimu susijusį civilinio kodekso straipsnį.
Kaip matote, mūsų teismo darbas ir jūsų įstatymų leidybos procesas yra daug labiau susiję nei galima įsivaizduoti. Savaime aišku, kad tokie parlamentai kaip jūsiškis gali ir turi būti pagrindiniai dalyviai nacionalinių įstatymų suderinimo su Europos žmogaus teisių konvencija ir mūsų jurisprudencija procese.
Norėčiau dar kartą pasakyti, kad nepaprastai džiaugiuosi man suteikta proga šiandien čia pasisakyti, taip pat labai džiaugiuosi besimezgančiu mūsų teismo ir Seimo dialogu.
Jūsų parlamentui linkiu visokeriopos sėkmės! Taip pat visokeriopos sėkmės linkiu Lietuvos Respublikai.