Poetas M.Martinaitis: “Kovo 11-osios karta jau išeina iš valdžios ir iš gyvenimo”

Lrytas.lt su M.Martinaičiu kalbėjosi apie “sovietmečio sugadintuosius”, kurie atvedė valstybę į nepriklausomybę, ir suvaldytą laisvės lėktuvą.

* * *

- Visaip dabar laikraščiuose rašo, kad ji tokia ir anokia. Bet aš palankiai žiūriu, kadangi daug metų dėsčiau universitete, man gerai pažįstamos jų nuotaikos. Pats turiu daug anūkų, žinau, ką jie galvojai.

Tai, žinoma, kitokia karta negu mes. Man atrodo, ji apsukresnė, drąsesnė, mato daug atsivėrusio pasaulio. Į kokią kraštą tik nuvažiuoji, būtinai sutiksi jaunų žmonių. Kartais dabar labai peikia, kad bėga iš Lietuvos. Bet juk labai gerai pamatyti pasaulį, kažką iš jo išmokti. Rimti žmonės studijuoja, parsiveža žinių.

O šiaip visada yra tautos dalis, maždaug trečdalis, kuri nesieja savęs su Lietuva ir pasitaikius galimybei neria iš jos. Taip buvo ir praėjusio amžiaus pradžioje, kai labai daug žmonių išplaukė į Ameriką.

Man atrodė, kad jauni žmonės yra apolitiški, jiems niekas nerūpi, jie nesiburia į organizacijas, draugijas, kaip Vakarų Europoje. Bet šiomis dienomis mane labai nudžiugino, kai mokiniai ir studentai pirmą kartą išėjo į gatves. Nesvarbu, ko jie nori. Bet nuo telkimosi ir supratimo, kad reikia kažką daryti, prasideda suvokimas, jog galima paveikti valdžią ir valdininkus. Kai niekas nieko nedaro, valdžia žmones skriaudžia. Šis susitelkimas man atrodo yra geras ženklas.

Galvojau, kodėl jauni žmonės tokie abejingi, įmerkę akis į ekraną, internetą, bet jie turi ateiti, nes jiems reikės paimti valdžią į savo rankas. Kovo 11-osios karta jau išeina iš valdžios ir iš gyvenimo. Po kokių dešimties penkiolikos metų tie, kurie dabar balsuos pirmą kartą, paims valdžią į savo rankas.

Galbūt buvo pakrikimas, nesusikalbėjimas su vyresniaisiais. Vyresnieji buvo įtūžę, nuskriausti, o jauni žmonės gal ir nesuprato, ko seniai tokie įtūžę. Kartais to susikalbėjimo nėra, nes labai skirtingas patyrimas, jauni žmonės visai kitaip gyvena.

- Dėl to, kad šios jaunos kartos tėvai yra totalitarinio režimo vaikai?

- Per daug yra prikalbėta, kad tie žmonės jau sugadinti, paveikti. Tai yra tiesiog politikavimas. Tai tuščias kalbėjimas. Kurie sugadinti, tie sugadinti, nieko nepadarysi. Kokių M.Burokevičiaus partijos narių niekas nepakeis, nors jie dar kažkur lindi krūmuose.

Bet aš nežinau, ar sugadinta visa karta. Tarkim, jeigu jie visi būtų sugadinti, iš kur ta Kovo 11-oji būtų atsiradusi? Tie sugadintieji rizikavo ir sukūrė Sąjūdį. Toks užkalbėjimas, kad jie nieko neskaitė ir nežinojo.

Kaip tik bent jau paskutiniais sovietmečio metais mes skaitėme draudžiamą literatūrą, kuri visokiais būdais mus pasiekdavo, veikdavo Vakarų radijo stotys. Atrodo, kad visi buvome prispausti. Bet mokėjome gyventi ir išlikti, mokėjome telktis. Sąjūdis atsirado ne 1988-ųjų birželio 3-ąją, o gerokai anksčiau. Tų žmonių, kurie telkėsi, dalijosi literatūra, susirinkę kalbėjosi, nereikėjo raginti..

Todėl kalbėjimas apie sugadinimą yra tuščias. Praėjo dvidešimt metų, per juos daug kas nutinka. Tas, kas ir buvo sugadintas, gal pasitaisė.

- Pradėjo gyti. Kai kurie, žinoma, niekada neatsikratys. Pavyzdžiui, pagyvenę žmonės, kurie iškritę iš žaidimo, nežino, ką daryti.

Reikėjo turėti tam tikrų sugebėjimų gyventi. Tuomet, prie sovietų, buvo išvystyta visa gavimo ir apgavimo infrastruktūra. Buvo didelių jos specialistų, kurie mokėjo gauti, viską tvarkytis. Bet pasikeitė laikas ir dabar reikia pačiam rūpintis savimi, nieko taip negausi.

Tai yra nesugebėjimas prisitaikyti. Pasikeitė specialybės, pramonė, gamyba, viskas pasikeitė. Kai žmogus nesugeba prisitaikyti, jį vadina sugadintu sovietmečio. Bet jis neišmoks naujo darbo, specialybės. Ar jį vadinti sugadintu? Aš nelabai vadinčiau. Jis tiesiog nelaimingas žmogus.

Juo, žinoma, kai kurios partijos manipuliuoja per rinkimus. Taip staiga pasidaro reikalingi žmonės, kurie nieko nesugeba, yra nuskriausti. Jiems numeta ką nors, pažada, ir jie balsuoja. Kai kas gal juos ir vadina sugadintais. Bet kaip pavadinti tuos, kurie Sibire buvo? Irgi sugadintais, nes jie nemoka prisitaikyti, gyvena visai kitoje aplinkoje, nežino, ką daryti?

- Dabar sunku pasakyti, nes viskas suėjo į vieną vietą vienu metu. Buvo ryšiai su Lietuvos laisvės lyga, su pogrindžio spauda. Aš nemažai pažinojau tokių žmonių. Veikta labai skirtingai.

Sąjūdžio nuostata iš tikrųjų buvo teisinga, kad atsirado vienintelė galimybė teisiškai pasprukti iš imperijos. Turėjome labai mažai laiko, kol Rusija irgi buvo sutrikusi. Man atrodo, kad tai buvo teisingas ėjimas, nes kitaip būtų atsitikę tai, kas nutiko Jugoslavijoje. Metais vėliau viskas būtų kitaip baigęsi. Viskas vyko pačiu laiku, kol buvo sutrikusi Maskvos mašina.

- Buvo tokios baimės. Viskas buvo gerai iki Kovo 11-osios. Galima sakyti, kad kitą dieną prasidėjo partinės ambicijos, ginčai. Atgavus nepriklausomybę, galėjo būti keli variantai: arba į Baltarusijos panašus režimas, arba rekonstruotas smetoninis režimas. Tad reikėjo galvoti apie vidurį, susitarimą tarp partijų. Neaiškus laikotarpis buvo, neaiškios partijos, neaiškūs veikėjai, KGB veikė, sovietinė kariuomenė dar neišvesta.

Visokių buvo variantų, o į valdžią iš Sąjūdžio atėjo žmonės, nežinantys, kaip reikia valdyti valstybę. Šį tą išmanė tik nuo Maskvos komunistų partijos atskilę partiniai. Jie turėjo patyrimą. O mes buvome valstybės valdymo diletantai – filosofai, literatai, kurie jokio patyrimo neturėjome. Tad visko galėjo būti net paskelbus Kovo 11-ąją.

- Susitvarkys, žinoma. Valstybė yra toks organizmas, kuris visąlaik kuriasi.

Nuolatiniai konfliktai bus neišvengiami. Net Vokietijoje ar Prancūzijoje be paliovos kyla socialiniai konfliktai. Visą laiką taip bus. Tik yra tam tikros žaidimo taisyklės, kaip tai daryti. Nes žmogus dabar konkuruoja su valstybe,. To anksčiau nebuvo galima. Streikai, protestai, spauda – yra daugybė būdų, kaip tą konkurenciją išreikšti, o ne su šautuvu rankoje ar akmenimis daužyti langus.

Aš manau, kad tai daryti mes pramokome. Štai mokytojų savotiškas sukilimas yra labai geras ženklas, kad žmonės sugeba susitelkti ir pasakyti. Valdžia turi tartis ir ieškoti kompromiso. Kol kas matome pasišiaušusį premjerą, bet taip neturėtų būti. Konfliktinei situacijai reiktų rasti sprendimą.

- Taip, valstybė dar nemoka. Arba negirdi žmonių tiesiog. Šito neturėtų būti. Demokratijos sąlygomis surandami kompromisai.

Bet mes nežinojome, kas ta demokratija yra. Tuomet nebuvo supratimo, išvažiuodami į Vakarų valstybes pamatydavome tik išorinę demokratiją. Nebuvo demokratinės patirties, nes tarpukariu jos taip pat nebuvo.

- Kiekvienas kūrė savo Lietuvos viziją, o valstybės kūrimo programos juk nebuvo. Visokių pažiūrų ir amžiaus žmones pirmiausia vienijo supratimas, kad reikia kaip nors pasprukti iš imperijos. Režimas, išpurtę veikėjai buvo įsiėdęs iki kaulų. Žmonės norėjo permainos ir pajuto, kad permaina galima, o M.Gorbačiovo liberalizmas niekur neveda. Vienintelis būdas - atgauti nepriklausomybę ir patiems tvarkytis.

Tai buvo romantinis laikas, labai gražu prisiminti, o tada visko buvo. Prisimename, kaip mes Baltijos kelyje stovėjome, o dabar buvę sąjūdininkai susirinkę svarsto vėl kviesti žmones į Baltijos kelią, bet nesupranta, kad tokiame kelyje jau būtų kilometriniai tušti tarpai.

Nesupratome, kas yra demokratija. O jos sąlygomis žmonės grupuojasi pagal interesus, skaidosi į grupuotes, partijas, bendruomenes, konkuruoja vieni su kitais. O konkurencijos taip pat nežinojome. Atsirado kokurencija su valstybe, tarpusavyje, partinės pjautynės, kurios būtinos. Partijos tam ir yra, kad pjautųsi ir smagintų visus. Tai yra politinis teatras.

- Kartais ir skambiai pasakoma, kad Atgimimo metais tautą vedė Poetas, t.y. kultūros veikėjai aktyviai dalyvavo viešajame gyvenime.

- Daug kas kilo iš literatūros. Literatūra buvo gal laisviausia sritis okupacijos metais. Vyko tam tikra komunikacija per literatūrą. Per ją galėjai kažką pasakyti. Kai kurie dalykai buvo labai gudriai rašomi. Dabar tie tekstai nieko nereiškia, bet tuomet žmonės skaitė žinodami, ką autorius nori pasakyti.

- Žmonės jausdavo. Būdavo įvairūs ženklai, žodeliai. Dabar jau nieko nereiškia žodis Tėvynė. Jaunas žmogus jau nerašo žodžio “Tėvynė”. O tuomet tas žodis turėjo savo turinį, todėl užtekdavo jį tik įrašyti į tekstą. Tame žodyje buvo daugybė reikšmių, todėl skaitytojas išplėsdavo viso teksto prasmę.

Taip vyko tam tikra komunikacija per literatūrą, teatrą, meną. Buvo atsiradę ryšiai, kurių nelabai pavykdavo kontroliuoti. Cenzoriai buvo per kvaili.

- Jau 1990 metų pabaigoje rašėte, kad “pranašas” užleidžia vietą “ateinantiems įstatymais ir pilietine teise”. Bet vėlesniuose tekstuose apgailestaujate, kad kūrėjo nebėra viešajame gyvenime ir jį išstūmė savimi patenkinto politiko veidas.

- Tai natūralu. Su Sąjūdžiu kilo inteligentija, bet paskui ji perdavė valdžią į rankas žmonėms, kurie sugeba valdyti. Tai labai skirtingi dalykai. Kaip kare – pirmoji linija pralaužia frontą, o paskui kiti ateina valdyti. Visai skirtingi dalykai – kurti meną ir valdyti. Į valdžią nuėję menininkai patys suprato, kad reikia dingti. Politikos negalima suderinti su kūryba. Nelabai žinau gerų rašytojų, kurie būtų labai žinomi politikai.

Tad įvyko, kaip turėjo įvykti. Pranašai pasitraukia arba juos pakaria, sušaudo, uždaro į kalėjimą.

- Taip iš tikrųjų yra. Valdžia nelabai nori konkuruoti su kūrėjais. Dėl to turbūt buvo atsiradusi kūrėjų apatija, kad jeigu mūsų nereikia valdžiai, mes ir nelįsime. Bet kiek ilgai taip galima gyventi? Vis tiek reikia kalbėti. Buvo toks sutrikimas, pavadinčiau, depresijos laikotarpiu.

- Kad jo jau nėra Lietuvoje. Jis kažkur kitose šalyse, daugybę kalbų moka.

- Nežinau, galvojau, kad gal reiktų iš naujo išleisti. Bet naujų tekstų nebus, Kukutis - tai ano laikotarpio veikėjas. Dabar kitas mano veikėjas “K.B.” galėtų veikti. Bet kartais net aš pavydžiu, kad prisimena ne mane, o Kukutį. Jis dabar ir be teksto savarankiškai gyvena, aš jam netrukdau.