Klausimas juokingas?
Tam, kuriam tautinis ir valstybės orumas šį tą reiškia, gal net piktinantis.
Ir smagiai, fantastiškai juokingas, jeigu dar neužmiršome, kad tik prieš 18 metų, likus dienai iki istorinio Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatų balsavimo dėl valstybės nepriklausomybės atkūrimo, net Vilniuje dažną lietuvį dar tardė rusiškai.
Savoje žemėje, o čia juk Didžioji Britanija: ką tiems britams daryti, jeigu lietuviai per 18 metų angliškai taip ir neišmoko?
Be abejo, gerai, kad lietuviai reikalauja vertėjo lietuvių kalba. Lietuvis, tegu ir chuliganas, bet jau suprato, kad laisvoje šalyje nesvarbu, ką būtum padaręs, iki tol, kol tavęs nenuteisė teismas, teisių iš tavęs niekas negali atimti. Laisvės alfa ir omega.
„Kažkokia nesąmonė. Lietuviai esame, lietuviškai norime ir šnekėti“, – kas nepasirašytų po šiais keltuvo vairuotojo Arūno iš Londono žodžiais?
Sąmoningo piliečio žodžiai. Kad taip visi Lietuvoje imtų mąstyti. Skriaudžiamųjų armijos išnyktų tarsi sniegas šią šiltą žiemą.
Bet pasvarstykime: ar visi Lietuvoje net šiandien nuoširdžiai piktintųsi, jeigu jį imtų tardyti rusiškai? Ar netardė taip jau nepriklausomoje Lietuvoje? O gal dar ir tardo? Ir niekas nesipiktina.
Mirsiu, bet neužmiršiu istorijos, kai vienai piliečio pažymėjimo laiku nepasiėmusiai lietuvei studentei tuomečio pasų stalo deržimorda rusiškai aiškino, jog ji privalės pristatyti ne tik tėvų, bet ir senelių dokumentus, įrodančius jos lietuvišką kilmę. Kitaip netaps piliete.
Net jeigu Lietuvoje jau rusiškai ir netardo, ar čia jau viskas gerai? O kaip mūsų policininkai šnekintų čeką, tą patį anglą? Ne rusiškai?
Štai ir rimtesnis klausimas Kovo 11-osios išvakarėse: ar prisirišimas prie rusų kalbos, rusiško popso nėra nepateisinamai didelis?
Kaip kažkada gražiai pasakė poetas V.Daunys – kalbant apie laisvę svarbiausias klausimas – prie ko mes prisirišame? Tai ar reikia atsidurti Londone, peržengti ten įstatymo ribas, kad nevykęs mūsų prisirišimas pagaliau susvyruotų?
Civilizuoti žmonės žino daug praktiškesnių būdų.
Pavyzdžiui, pasiekti, kad visi Lietuvos piliečiai laisvai išmoktų angliškai. Kas jau kas, o mokantis angliškai lietuvis kiekvienam anglų „bobiui“ be vargo paaiškins, kad jam priklauso lietuvis vertėjas.
Ką valstybė padarė, kad taip būtų? Nieko. Komerciniai televizijos kanalai tiekia ant lėkštelės rusiško kino ir televizijos šlamštą, kad tik lietuvis nepakeistų savo seno prisirišimo.
O jei filmas angliškas, vis tiek visos televizijos būtinai jį įgarsins, o ne paleis su subtitrais, kad tik mūsų žmogus nepramoktų tos kalbos, kuria jis visame pasaulyje su visais gali susišnekėti. Bet ar prašė valdžia kada nors televizijų, kad jos būtų tautiškai susipratusios?
Tik girdžiu ir kitą, nervingo drebulio kupiną balsą. Ką, jau nėra apie ką daugiau rašyti, kaip apie kažkokius mūsų „žulikų“ svaičiojimus?
Tuo metu, kai mokytojai streikuoja, kai universitetų reforma Vyriausybės ir senųjų pramonės šulų valia palaidota, kai vyksta „atominiai“ karai, o nesusišnekėjimas tarp valdžios ir visuomenės pasiekė tokias aukštumas, jog užstoja net gražiausias valstybės kolonas?
Kažkiek teisus tas balsas, žinoma. Ir vis dėlto. Amerikiečiai tokia laisvės nacija, o juk ir jie per kruviną pilietinį karą turėjo pereiti.
Tad mūsų ašarų pakalnė, kad ir nekaip atrodo, bet tai – ne pilietinis karas. Niekur nedingsime, pereisime tą skaistyklą kada nors. O Londono lietuvių pasipiktinimas – kaip tik laiku. Juk viską šioje žemėje reikia išsikovoti. O be teisingo prisirišimo kova – tuščia.