Mūsų naujausių laikų istorija – tai nuolatinė kova dėl Lietuvos vardo išsaugojimo pasaulio politiniame žemėlapyje.
Kova dėl laisvės ir nepriklausomos valstybės lietuvių tautai išugdė ir iškėlė visą eilę žymių asmenybių, vadų, kurių vardai tampa tos kovos simboliais.
Šiomis dienomis minime Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio prezidiumo pirmininko pirmojo pavaduotojo, LLKS gynybos pajėgų vado, generolo Adolfo Ramanausko-Vanago 90-ąsias gimimo metines. A.Ramanauskas-Vanagas buvo vienas iš tų dešimčių tūkstančių laisvės kovotojų, kuriems patriotizmas ir meilė Tėvynei nebuvo abstrakčios sąvokos. Jo ir bendražygių gyvenimai paženklinti sąmoningos aukos ir neišvengiamos žūties žyme. Kokie gi charakterio bruožai, likimo ženklai lėmė asmenybės išskirtinumą?
Keletas gyvenimo datų ir faktų.
Adolfas Ramanauskas gimė 1918 m. kovo 6 d., JAV. 1912 m. Būdamas trejų metų su tėvais grįžo į Lietuvą. 1934 m. sėkmingai baigęs Lazdijų „Žiburio“ gimnaziją, išvyko studijuoti į Klaipėdos pedagoginį institutą. Gavęs mokytojo diplomą, 1939 m. įstojo į Kauno karo mokyklą.
Sovietų Sąjungai be pasipriešinimo aneksavus Lietuvos valstybę, atsargos leitenantas A. Ramanauskas pradėjo dirbti mokytoju Druskininkų apylinkėse. Prasidėjus karui, jis buvo 1941 metų birželio mėn. sukilimo, siekusio atstatyti Lietuvos nepriklausomybę, dalyvis, vadovavo partizanų būriui.
Vokiečių okupacijos metais persikėlė gyventi į Alytų ir dirbo mokytojų seminarijoje. Mokytojo darbas jam suteikė įgūdžių, kurie vėliau pravertė jam kuriant, buriant apie save ir vadovaujant partizanams.
Lietuvą užgriuvusi nauja sovietinė okupacija ir ją lydėjusi brutalaus teroro banga nepaliko A. Ramanausko abejingu ar baikščių stebėtoju. Apie savo apsisprendimą jis tuomet rašė: „Dabar, kada tiesiogiai patyriau ką okupantas vykdo miestuose ir kaimuose, pamačiau liejamą nekaltų lietuvių kraują ir kančias (…) tapau mirtinu komunizmo priešu“ (cit. pab.).
1945 m. balandžio mėnesį jis visam laikui pasitraukė iš legalaus gyvenimo, pasirinkęs Vanago slapyvardį. Mokytojo kostiumą pakeitė Lietuvos kariuomenės uniforma. Tai buvo laisvo žmogaus, turinčio moralinių įsipareigojimų valstybei ir prisiimančio dalį atsakomybės už tautos likimą apsisprendimo aktas.
Pavojų kupiną kovotojo kelią Vanagas pradėjo vadovaudamas partizanų būriui Alovės apylinkėse. Dėl neabejotinų organizatoriaus sugebėjimų, gero karinio pasirengimo, energingo būdo jis buvo skiriamas į vis atsakingesnes pareigas.
1945 m. Dzūkijos partizanams vienijantis, Vanagas paskirtas Merkinės bataliono ir Merkio rinktinės vadu.
1947 m. rudenį išrenkamas Dainavos apygardos, apėmusios visą kovojančią Dzūkiją, vadu. Aktyviai vizitavo visus apygardos partizanų karinius vienetus, stengėsi susitikti ir atvirai pasikalbėti su visais kovotojais, darė pranešimus apie politinę padėtį, aiškino vadovybės įsakymus. Partizanai jį gerbė už kuklumą ir draugiškumą. Savo darbštumu ir principingumu rodė gerą pavyzdį kitiems kovotojams. Buvo tikras idealistas. Jo veikloje derėjo karininko ir pedagogo savybės.
A. Ramanauskas-Vanagas puikiai suprato, kad norint išlaikyti tautos sąmonėje valstybingumo atkūrimo siekius šalia karinio pasipriešinimo reikalinga ir politinis idėjinis veikimas. Šiuos uždavinius pirmiausia sprendė per pogrindžio spaudą. 1945 – 1952 m. Vanagas įvairiu metu organizavo 6 pogrindžio periodinių laikraščių leidybą. Pats redagavo juos bei rašė vedamuosius straipsnius.
1948 m. spalio mėnesį Vanagas buvo išrinktas Pietų Lietuvos partizanų vadu. Suvokdamas vieningos Lietuvos partizanų vadovybės sukūrimo svarbą, įdėjo ypač daug pastangų, kad šį tikslą pasiektų.
1949 metų spalio mėnesį Vanagas buvo išrinktas Pietų Lietuvos partizanų vadu. Suvokdamas vieningos Lietuvos partizanų vadovybės sukūrimo svarbą įdėjo daug pastangų, kad šis tikslas būtų pasiektas.
1949 m. vasario 10 d. Vanagas dalyvavo visos Lietuvos vyriausiųjų partizanų vadų suvažiavime Žemaitijoje, kur buvo įkurta partizanų vyriausioji vadovybė – Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Taryba ir Prezidiumas.
1949 m. vasario 16 d. LLKS Taryba paskelbė Deklaraciją, kad okupacijos metu ji vadovaus politinei ir karinei Lietuvos išlaisvinimo kovai. LLKS vadovybė Vanagą patvirtino LLKS Tarybos prezidiumo pirmininko generolo J. Žemaičio-Vytauto pirmuoju pavaduotoju, o 1949 m. rudenį paskyrė LLKS ginkluotųjų pajėgų vadu, suteikė partizanų generolo laipsnį.
A. Vanagas už dalyvavimą daugelyje kautynių, narsą ir uolumą, organizacinį darbą pasipriešinimo sąjūdyje bei sumanų vadovavimą buvo įvertintas aukščiausiais partizanų apdovanojimais.
Nuslopinus ginkluotą pasipriešinimą, nuo 1953 m. A.Ramanauskas su šeima – žmona ir maža dukrele slapstėsi pas patikimus žmones įvairiose Lietuvos vietose.
Norėdamas išsaugoti partizaninių kovų istoriją Nepriklausomai Lietuviai, skrupulingai tvarkė ir slėpė pogrindžio dokumentus, rašė atsiminimus apie praeitą kovų kelią. Juose rašė: „Iš istorijos žinome, kad kova ne visada laimima, nors ir kovojama už teisų reikalą. Taip šį kartą atsitiko ir su ginkluotąja Lietuvos partizanų jėga. Tauriausi Lietuvos sūnūs ir dukros žuvo vienas po kito kovodami su nepalyginamai gausesniu priešu, bet jam nepasidavė. Mūsų gretas priešas per dešimt metų išžudė, nes Vakari tik kalbėjo, bet nieko ryžtingo nenusprendė ir nepadarė.
Tačiau lietuvių tauta dar nežuvusi, mes tiek metų laikėmės kovoje tik jos sveikojo kamieno dvasiškai, medžiagiškai remiami, mes gyvenome ir kovojome vadovaudamiesi visos tautos kilniais idealais. Tie idealai nežuvo ir tautoje tebėra gyvi. Aš esu kalbėjęs su daugeliu eilinių partizanų ir jų vadais ir mūsų bendras pageidavimas buvo tas, kad tada, kai Lietuva atgaus laisvę, kiekviename miestelyje toje vietoje, kuri buvo skirta partizanų lavonų niekinimui, būtų pastatytas kryžius ir paminklas, kuriame būtų parašyti tokie žodžiai, kokių partizanai nusipelnė.“ Citatos pabaiga.
Ilgametės KGB pastangos rezgant milžinišką agentūros tinklą Vanagui sugauti davė savo vaisius. 1956 m. spalio 11 d. Kaune, Adolfas Ramanauskas buvo išduotas ir suimtas. Nugabentas į Vilniaus KGB kalėjimą, požemių kameroje buvo sadistiškai kankinamas. Po beveik metus trukusių tardymų, 1957 m. lapkričio 29 d., partizanų vado gyvybės siūlas nutrūko. Kur po sušaudymo budeliai paslėpė jo palaikus nežinoma.
Lietuvos partizanai buvo tarsi ta grandis, kuri sujungė 1918 metų savanorius su 1990 metų Lietuva. Juk pokaryje į mišką išėjo 1918 m. savanorių sūnūs atsinešdami geriausias tautos ir valstybės tradicijas, išpuoselėtas per nepriklausomybės dvidešimtmetį. Taip, partizanai neiškovojo laisvės, tačiau paliko ateities kartoms savo testamentą – 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaraciją, vieną svarbiausių Lietuvos teisės aktų, kuris sujungė tarpukario Lietuvos ir dabartinės Lietuvos istoriją į vieną audinį. Vieno iš deklaracijos signataro A.Ramanausko vardas įrašytas į Lietuvos laisvės kovų istoriją aukso raidėmis.