Iškilmingame Seimo posėdyje dalyvavo: ministras pirmininkas Gediminas Kirkilas, kiti Vyriausybės nariai, Algirdas Brazauskas, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininkas Nepriklausomybės Akto signataras, Europos Parlamento narys Vytautas Landsbergis, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputatai Nepriklausomybės Akto signatarai, Europos Žmogaus Teisių Teismo pirmininkas Jeanas-Paulis Costa), Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjai, Aukščiausiojo, Apeliacinio, Vyriausiojo administracinio teismų vadovai, A.Ramanausko-Vanago giminės ir artimieji, kiti garbingi svečiai.
Lrytas.lt pateikia Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininko Viktoro Muntiano kalbą, pasakytą iškilmingame Seimo posėdyje:
„1990 metų kovo 11-ąją pasaulį apskriejo mažos, prie Baltijos jūros ir Kuršių marių prigludusios šalies, vardu Lietuva, balsas: „Aš čia – gyva, aš čia – gyva“. Šiais Lietuvos suverenumo paraiškos žodžiais galėtume įvardyti Kovo 11-osios vėlų vakarą pasirašytą Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“. Jį pasirašė 124 signatarai. Daugelis jų šiandien yra čia su mumis. Deja, visas būrys signatarų, savo parašais patvirtinusių mūsų laisvę, jau pasitraukė anapilin. Tarp mūsų nėra Povilo Aksomaičio, Kazimiero Antanavičiaus, Antano Karoblio, Česlovo Kudabos, Jokūbo Minkevičiaus, Birutės Nedzinskienės, Vytauto Paliūno, Petro Poškaus, Algirdo Ražausko, Gintaro Ramono, Valerijono Šadreikos, Alfonso Žalio. Pagerbkime jų atminimą tylos minute. Pabūkime drauge su jais.
Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo aktas buvo tarsi atkuriamos valstybės gimimo šauksmas abejingame pasaulyje. Pasaulis pripažino šią savarankišką šalį anaiptol ne pirmąją jos gyvenimo dieną. O kaimyninė valstybė iš viso neigė jos būties prasmę. Ne tik neigė, bet ir mėgino ją nutildyti.
Tikėjimo ir stiprybės buvo kupini visi Lietuvos žmonės, sveikinę 1990 metų Kovo 11-ąją, o 1991 metų sausį jūromis susirinkę ginti Tėvynę. Ši kova parodė, kad pilietiškumo ir patriotizmo jausmai lietuviams yra įgimti nuo Pilėnų ginties laikų, o pokario laisvės kovos tuos jausmus tik sustiprino. Istorija viską sudėlioja į savo vietas. Ji įteisino ir įprasmino nepriklausomos Lietuvos egzistenciją, privertė pasaulį patikėti jos savastimi ir gyvybingumu, įsitikinti jos žmonių kuriamąja galia ir valdžios struktūrų solidarumu su civilizuotu pasauliu, sprendžiant jau ne vien Lietuvos, bet ir kitų kraštų problemas.
Šiandien Lietuva – aktyvi Europos Sąjungos ir NATO narė, ką tik sėkmingai baigusi savo pirmininkavimą viename reikšmingiausių Jungtinių Tautų organizacijos struktūrų – Ekonominėje ir Socialinėje taryboje, daugelio regioninio bendradarbiavimo projektų iniciatorė, į kurios balsą įsiklauso tarptautinė bendruomenė. Po trejų metų Lietuva pirmininkaus Europos Saugumo ir bendradarbiavimo organizacijai, o 2013-aisiais kartu su Graikija ir Airija – Europos Sąjungai.
2008-ieji – tai priešpaskutinis laiptelis Lietuvos vardo tūkstantmečio kelyje. Kitąmet švenčiamas jubiliejus – ypatinga proga pristatyti Lietuvą ir jos sostinę pasauliui, nes 2009-ieji – tai ir Vilniaus, Europos kultūros sostinės, metai. Tai proga pasauliui priminti Lietuvos ir Vilniaus reikšmę Europos civilizacijos raidai.
Nežiūrint šių tikrai reikšmingų pasiekimų iki galo nepavyksta atsikratyti buvusios okupacijos gniaužtų – po 18 metų nepriklausomybės vis dar esame energetiškai priklausomi nuo didžiosios kaimynės. Užtikrinti Lietuvos energetinį saugumą uždarius Ignalinos atominės elektrinės antrąjį bloką – tai pagrindinė mūsų užduotis šiandien.
Tikiu, kad Europos Sąjungos šalys narės supras mūsų problemą. Tikiu, kad ir šį kartą solidarumas, kurio reikšmė, pabrėžta naujojoje Lisabonos sutartyje, nugalės. Ir nauji elektros tiltai galiausiai sujungs Baltijos valstybes su likusia Europos Sąjungą, o Lietuva išliks branduolinės energetikos šalimi.
Minties, judėjimo laisvė, savarankiško verslo ir ūkininkavimo galimybės, nevaržoma kūrybinė iniciatyva, nepriklausoma žiniasklaida, savivalda, teisminės valdžios nepriklausomumas, paminėjau tik keletą reikšmingiausių veikiančios demokratijos principų.
Yra sudarytos visos teisinės prielaidos jiems pasireikšti. Bet ar turime šiandien tikrąją savivaldą, ar įstatymo viršenybė įsigalios visų piliečių atžvilgiu. akivaizdu, kad demokratijos vertybių, kaip ir aktyvių atsakingų piliečių kultūros, mums dar nepavyko įtvirtinti, Kaip ir užtikrinti demokratinio valdymo kokybės bei visuomenės pasitikėjimo ja. Tačiau šiandien Lietuvos tikrovę formuoja piliečių valia. Valstybės ateitis gali būti tokia, kokią kiekvieną norime matyti. Saugi valstybė, teisinga valstybė, graži valstybė ta valstybė, kurios norime ir kurioje gera gyventi. Teisė kurti savo valstybės ateitį – tai mūsų visų jau pasiektas laimėjimas, kurio vaisiais gali ir turi naudoti kiekvienas pilietis.
Atgimusiai Lietuvai – 18 metų. Labai simboliška, kad būsimuosiuose Seimo rinkimuose jau šių metų rudenį pirmą kartą dalyvaus Lietuvos žmonės, gimę po 1990 metų kovo 11-osios. Taigi tikrai laisvi Lietuvos piliečiai, nepatyrę okupuotos tėvynės lemties. Jų yra per 35 tūkstančius. Galima sakyti, kad ir pati Lietuva yra panaši į tokio amžiaus pilnametį žmogų, kuris turi gyvenimo perspektyvą, teises ir pareigas, plačią socialinės, ekonominės, kultūrinės veiklos erdvę.
18 metų – mūsų atkurtai valstybei, 18 metų – mūsų jaunajai kartai, į kurią dedame didžiausias viltis. Prisipažinkime, apie jaunus, kaip sakydavome, anos epochos nesugadintus žmones, mes kalbėjome iš karto po nepriklausomybės atkūrimo tikėdamiesi iš jų ko nors ypatingo: minčių, laisvės, neriboto kūrybiškumo, pilietinės iniciatyvos. Matydamas drąsesnį, turintį savo nuomonę ir gebantį ją apginti jaunimą, tikiu, kad kuriamu demokratinių vertybių apsuptyje auganti karta pateisins mūsų lūkesčius. Tačiau šiandien mūsų jaunimas regi ir kitką – regi ir korupciją ir žūtbūtinę interesų kovą, ir asmeninės, ir grupinės naudos siekimą visuomenės ir valstybės sąskaita, ir bėgimą nuo atsakomybės ir nebaudžiamumą. Dažniausiai to kaltininko įvardijama mūsų praeitis.
Kas tai yra? Didžiausias praeities palikimas ir esame mes patys – mūsų karta. Kiekvienas mūsų per 18 metų nesugebėję priimti ir įtvirtinti nepriklausomos demokratinės valstybės vertybių. Tik mes atsakingi už tai, kokią valstybę paliekame savo palikuonims.
Vardan valstybės ateities mums reikia padaryti visai nedaug – iššauti iš savęs savanaudiškumą, baimės skatinamą abejingumą, paaukoti tikro pelytės savęs, savo amoralią pusę, nes gyvybė jau paaukojo kiti. Suraskime savyje jėgų užgniaužti nepamatuotas ambicijas ir susitelkime bendro sutarimo paieškai. Susiskaldžiusi visuomenė yra pasmerkta nesėkmei. Tik turėdami bendrą tikslą, į kurį vieningai koja kojon žygiuosime, galime sukurti valstybę, kokios siekiame, kokioje norime gyventi.
Gerbiamieji, šiandien kartu su Nepriklausomybės atkūrimo diena mes minime žymaus partizano vado, Lietuvos laisvės kovos Sąjūdžio gynybos pajėgų vado generolo Adolfo Ramanausko Vanago 90-ąsias gimimo metines.
Jis tikėjo laisvosios Lietuvos ateitimi. Jis apgynė tėvynę, apgynė jos būsimą laiką, kuriame mes dabar gyvename. A.Ramanausko bendražygis, laisvės kovotojas, Sausio 13-osios gynėjas Medininkų aukas sujungė XX amžiaus Lietuvos istoriją ir amžiams įrašė Lietuvos laisvės žiburio statytojo eiles.
Kovo 11-osios Nepriklausomybė – tai niekada neužgniaužtos laisvės vilties paminklas. Pusamžį trūkęs Tautos kelias į laisvę buvo kupinas skaudžių praradimų, bet nė akimirkai neleido suabejoti jo prasmingumu. Teguldo jį darbai, pilietinė dvasia, ištikimybė valstybei lydi kiekvieną Lietuvos žmogų dabar ir visada.
Sveikinu su valstybės Nepriklausomybės diena, mielieji!“