Derybos dėl antrojo atominio bloko ar tik polka su portfeliu?

Vyriausybės derybininkas dėl Ignalinos elektrinės darbo pratęsimo Aleksandras Abišala skelbia, jog šių derybų sėkmės tikimybė - penki procentai. Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje vadovas Kęstutis Sadauskas ragina neturėti jokių vilčių.

Po tokių pareiškių neaišku, kodėl premjeras Gediminas Kirkilas pradėjo projektą, jau gavusį skambų „misteris Ignalina“ vardą?

Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą sutartyje, tiksliau ją lydinčiame protokole, yra numatyta galimybė laikinai nesilaikyti įsipareigojimų, jeigu iškyla naujos sunkios aplinkybės.

Tačiau “misteris Ignalina” nukerta, kad pagal tą pačią sutartį, tai galioja kam tik nori, bet ne antrajam atominės blokui.

Galbūt jis ir teisus. Bet buvęs euroderybininkas Petras Auštrevičius ne kartą yra viešai kalbėjęs kitaip. Jo nuomone, atidėjimas nėra neįmanomas, o teisės aktų negalima aiškinti pažodžiui.

Kitaip sakant, jeigu Lietuva tvirtintų, jog ji laikosi įsipareigojimo, bet dėl galimos krizės šalies energetikoje prašo laikinai atidėti vieno punkto vykdymą, ji gali sulaukti palaikymo.

Žinoma, tik tuo atveju, jeigu pateikiami argumentai „užkabins“ ne tik Lietuvos, bet Europos Sąjungos interesus.

Kas gali būti svarbu visai bendrijai? Europos Sąjunga lyg ir pradėjo kalbėti apie energetiką vienu balsu. Tuomet ar jai gali nerūpėti faktas, kad viena, tegu ir maža, jos dalis po dveju metų taps priklausoma nuo vienos valstybės energetikos resursų.

Kai ši valstybė yra Rusija, galima prognozuoti įvairius scenarijus, taip pat ir tiekimų trūkčiojimus ar kokius nors visai ne politinius remontus. Tokius kaip naftotiekio „Družba“.

Ar gali būti nesvarbu, pavyzdžiui, ir tai, jog iki 60 centų už kilovatvalandę padidėjus elektros kainoms, kils socialinių sprogimų ir nuolatinio politinio nestabilumo grėsmė? Tikriausiai negali. Kaip ir tai, jog tokia padėtis krautų politinį kapitalą radikalams ir populistams.

Aleksandras Abišala lyg ir ne iš tų, kurie veliasi į mūšį tik norėdami pamankštinti kumščius, iš anksto žinodami, jog pralaimės. Negalėčiau patikėti ir tuo, jog buvęs premjeras siekia tik adrenalino ir matomos jo asmenybę išryškinančios bei reklamuojančios veiklos.

Galbūt išankstinis pesimizmas tėra bandymas apsidrausti, jeigu vis dėlto nepavyktų? Arba - noras atkreipti dėmesį į šalies problemą bei siekius?

Tiesa, naujasis derybininkas užsimena, kad bloko uždarymo atidėjimas tėra būdas tikslui pasiekti. Tikslas - pigesnė ir stabili energetika. Ar tai reiškia, jog egzistuoja dar kiti variantai, išvaduojantys nuo vergystės rusiškoms dujoms? Neteko girdėti.

Nuskambėjo užuominų, jeigu nepavyktų pratęsti Ignalinos darbo, Briuselis galėtų paspausti Lenkiją dėl elektros tilto su Lietuva. Tik per dvejus metus jo nepastatysi.

Taip pat tikimasi gauti papildomų taršos leidimų, tuomet nereikėtų jų brangiai pirkti didinant Elektrėnų elektrinės apsukas - elektra po dvejų metų brangtų truputį mažiau. Žinoma, geriau nors tai, nei nieko.

Beje, visa tai - Ūkio ministerijos kompetencijos dalykai. Tai, kad jų imasi specialus iš verslo perviliotas derybininkas, liudija tik viena. Valstybė ir jos samdomi pareigūnai neatliko savo darbo.

Neatliko dėl politinės valios stygiaus ir silpno valdančių politikų stuburo. Galbūt - dėl vangumo ar negebėjimo įžvelgti šių iššūkių ir sprendimo būdų.

Ilgą laiką pagyrų ir gražių bendrųjų rodiklių šildoma Lietuva tiesiog pramiegojo ir šias, ir dar daugelį kitų problemų. Kuo mažiau laiko, tuo sunkiau ką nors pakeisti.

Todėl ketinimai telkti pastangas steigiant darbo grupę ir skiriant atominį derybininką kol kas labiau primena bandymą išlipti iš balos nesušlapus kelnių. Pakeliui galbūt dar pavyks ir ką nors suderėti.

Jeigu Aleksandrui Abišalai nepavyks, tai bus įrodymas, jog to padaryti nebuvo įmanoma. Jeigu pavyks, politikai galės girtis kalnus nuvertę.

Bet kuriuo arveju lieka neaišku: kam Lietuvai reikalinga tokia didelė Ūkio ministerija, kartais primenanti uždarą salą valstybėje, jeigu jos darbus turi dirbti samdomi konsultantai?

Kodėl taip išdidžiai tylėjo ir tyli Užsienio reikalų ministerija, turinti padalinius tarptautiniams ekonominiams ir energetikos reikalams?

Labiausiai neaišku tai, kas kas skatino ministrus ir premjerus neteikti reikšmės du tūkstančiai dešimtųjų metų problemai, aplankant Ignaliną nebent dėl turistinio smalsumo.

Atominiai reikalai daug kuo primena euro neįvedimo istoriją. Iš pradžių ilgalaikė tyla. Po to - vėluojantis entuziazmas. Galiausiai - užtrenktos durys.

Jeigu antrasis blokas bus uždarytas stojimo į Europos Sąjungą sutartyje numatytu laiku, brangstanti elektra dar kartą įsuks infliacijos spiralę. Euro zona ir vėl atsisveikindama pamojuos mums ranka.

* * *