- Visus praėjusius metus VšĮ „Tatulos programa“ lydėjo jubiliejinis 20 metų sukakties ženklas. Ar patvirtintumėte, kad ir ekologinio ūkininkavimo pradžia sietina su šia data? Kas paskatino pradėti grįsti naujus kelius ekologiniam ūkininkavimui?
- „Tatulos” krypties organizacijos dokumentus pradėjome rengti 1987 m., tačiau užtrukome šešerius metus.
Ekologinis žemės ūkis, o tai „Tatulos“ kryptis – žmogaus gyvenimo visuma. Žmogus daug suspėjo „prisidirbti“ ignoravęs gamtos dėsnius, atsiedamas save nuo gamtos, dar daugiau – iškeldamas save aukščiau gamtos. Lietuvos kaime turime „įsirengti“ švarią aplinką (nuotekų valymo įrenginius, mėšlides). Prieš tai išvystyti mokslo, mokymo, konsultavimo sistemas, daug nuveikti stiprinant sėklininkystės grandį – kuriant atsparias ligoms veisles.
Veiklos, sėkmės formulės ne per dieną parašomos. Ekologinė gamyba, ekologiškas produktas, sveika gyvensena, sveika mityba buvo mūsų išvesta formulė, siekiant padėti žmonėms išgyventi specifiniame, karsto regione (Biržų, Pasvalio rajonuose), jautriausioje agrarinėje teritorijoje.
To tikslas buvo išspręsti daugybę problemų - geologinių, aplinkosaugos, sveikatos, gamybos. Rūpėjo, kad ir šiame regione žmonės galėtų gyventi ir gerti švarų požemio vandenį.
- Kokių griebėtės pirmųjų darbų? Kas padėjo ir kas kliudė? Eksperimentą pradėjote Biržuose ir Pasvalyje. Po visą Lietuvą jis išplito jau kaip fondo programa. Kas sumanė steigti fondą?
- Po stažuotės 1992 m. rudenį Nyderlanduose, pasinaudojant jų pavyzdžiu, subrendo idėja, kad šį rengiamą Vyriausybės nutarimą (tiksliau Lietuvos ūkio pertvarką) turi įgyvendinti ne ministerija, ne savivaldybės, bet funkcinė savivalda, fondas. Jį sudarys ūkininkai ir perdirbėjai, pertvarkantys savo ūkius ir įmones iš tradicinių į ekologinius. Programa 1993 m. buvo iš esmės perrašyta (mes vėliau ją sutrumpintai pavadinome „Tatulos programa”. Yra Tatulos upelis, kuris išteka Biržų rajone ir įteka Pasvalio rajone – taip pavadinus nebuvo įžeisti nei pasvaliečiai, nei biržiečiai).
O pačią funkcinę savivaldą, kooperaciją, t.y. fondą „Tatula“, programai įgyvendinti įsteigėme net nesulaukę, kol Vyriausybė patvirtins programą. Fondą įsteigėme 1993 m. gegužės 20 d. (šiais metais minėsime fondo 15 metų jubiliejų), jau turėdami užsidirbtą pirmąjį milijoną litų. Tad iš viso tas darbas, iš tikrųjų parengiamasis, užtruko šešerius metus.
Tai nebuvo eilinis įvykis, nes iki tol Lietuvoje programų buvo rengiama labai daug, bet jos nebuvo įgyvendinamos (garbūs rengėjai gaudavo už jų rengimą atlygį ir išsiskirstydavo).
Nuo pirmųjų dienų fondas „Tatula“ dirbo ir kaip finansinė institucija, kaip bankas.
Steigdami pirmuosius ekologinės gamybos ūkius mes savo nariams ūkininkams teikėme ilgalaikius kreditus be procentų. Tam reikalui fondo lėšomis samdėme specialistus, kurie visiems norintiems mūsų ūkininkams nemokamai rengė ūkio pertvarkos verslo planus. Pateikę juos ūkininkai dalyvaudavo fondo skelbiamuose konkursuose. Ir tik palaiminus mūsų fondo sudarytai konkursų komisijai, buvo skiriamos minėtos ilgalaikės paskolos.
Tokiu pat būdu skyrėme stambias neprocentines paskolas dviem agroservisams steigti. Nuo pirmųjų dienų ekologinėms gamybos ūkiams garantavome ekologiškų produktų realizavimą. Tuo tikslu skyrėme dideles neprocentines paskolas ekologiškiems produktams perdirbti: ekologiškų daržovių sandėliavimo, rūšiavimo bei fasavimo linijai, ekologiškų grūdų malūnui, ekologinei kepyklai ir ekologinei mėsinei.
Tačiau nuo pat pradžių karsto regionas tebuvo mūsų užmačių „pilotas“. Taikiklyje visuomet buvo visa ekologinė Lietuva – šalies valdymo, mokslo, gamybos, vartojimo pertvarka į tausojamąją ir ekologinę gamybą, šeimos ūkius. Nuo pat pradžių siekėme, kad pirmos ekologiškų produktų tonos atitektų šeimos padidėjimą planuojančioms šeimoms, naujagimiams, lopšelinukams, darželinukams, moksleiviams, ligoniams.
Tačiau dvidešimt metų prireikė, kad tai jau būtų visuotinai suprantama.
- Pirmuosius tikslus lyg ir pavyko įgyvendinti. Ko siekiate dabar?
- Mūsų siekis – linksmas kaimas, linksmi miesteliai, kur nėra nei didelių verslininkų, nei samdinių. Tūkstančiai ekologine gamyba besiverčiančių šeimų. Kaip sakoma, stipri vidurinioji klasė – pagrindas tautiškumui. Tuo metu buvo vystoma ir kita kryptis - intensyvus pramoninis chemizuotas žemės ūkis. Nesunku suvokti, kad žemė atiteks kelioms šeimoms (na, tūkstančiui), lietuviai taps samdiniais. Deja, tą kryptį rėmė ES, pradedant SAPARD programa. Kai kas manė ir mano, kad Lietuva globalioje rinkoje turi grumtis dėl vadinamo skurdaus vartotojo, netgi konkuruoti trečiojo pasaulio rinkose kuo pigesniu gaminiu.
Tokia kryptis naudinga tik labai mažai daliai visuomenės, ir toks ūkininkavimas „nušluos“ aplinką. O pamažu ir samdinius pakeis technika.
„Tatulos“ kryptis – išskirtinės kokybės produktas išrankiam vartotojui, kurio stalas Europoje kuo toliau, tuo labiau platėja.
- Pradžia visuomet sunki. Ko gero, daug kartų girdėjote raginimus - verskitės, aukite, plėskitės ir pelnykitės, kaip patys išmanote. Kada valstybė pradėjo matyti ekologinių ūkių perspektyvą ir naudą?
- Žinote, jei kalbame apie „Tatulos“ kryptį, tai čia reikėjo apsispręsti dirbti neatlygintinai. Juk ir dabar kaimo bendruomenes entuziastai kuria be jokio atlygio.
Tačiau mano šeima gyveno mieste, tad turėjau suvokti visas aplinkybes. Kiekvienas žmogus pajunta, kas jam yra svarbiau – materialinė gerovė ar prasminga veikla.
Mūsų fondo nariams nuo pat pradžių sudarėme labai geras finansines galimybes. Juk tiek ūkininkams, tiek įmonių savininkams skirdavome dešimtis, šimtus tūkstančių litų neprocentinių paskolų, nemenkas subsidijas.
Vėliau daug metų labai intensyviai dirbome tam, kad ne tik tatuliečiai, bet jau visos Lietuvos ekologinių ūkių ūkininkai gautų padorias išmokas. Beveik visi pažangiausi ekologiniai ūkiai yra vidutiniai. Jie pasinaudojo ne tik minėtomis išmokomis, bet ir investicine parama.
- Kaip atsidūrėte ekologinių ūkių kūrimosi sūkuryje? Ar teko asmeniškai išmėginti ekologinio ūkininkavimo privalumus, pamatyti klystkelius ir spręsti problemas?
- Mane įtikino Vakarų patirtis. Lūžis – minėta stažuotė Nyderlanduose 1992 m. rudenį. Nežinau, ar visus ten tuo metu besimokančius taip paveikė, kaip mane. Aš patikėjau, kad chemija - žmonijos klaida. Tūkstantmečius apsieita be jos ir, jei norėsime išgyventi, teks išmokti apsieiti be jos. Tad tai, kad Lietuvos ūkio pertvarką pradėjome nuo „piloto“, padėjo išvengti didelių klaidų.
Bet mažesnių buvo.
Dabar nesuteiktume avansu ilgalaikių neprocentinių paskolų (buvo ir po 500 tūkst. Lt) – neįvertinome labai prastai parengtos įstatyminės bazės bankrotų procedūroms, nestatytume brangių nuotekų valymo įrenginių Likėnuose, Valakėliuose ir kitur. Nors tai buvo ir eksperimentiniai objektai, pasirengiant vėlesnėms plataus masto tokio pobūdžio statyboms.
Labai daug lėšų „paaukojome“ gamtinės aplinkos stebėsenai. Nenumatėme, kad Lietuvoje nepasiteisins agroservisai.
- Kada pradėjo tiesiogiai bendrauti ekologiškai ūkininkaujantys žemdirbiai ir vartotojai? Kada įvyko pirmoji ekologiškų produktų mugė?
- Vos tik buvo užaugintos pirmosios tonos ekologiškų daržovių, 1995 m. spalio 5 d. surengėme skambią ekologiškų gėrybių mugę. Vietą jai parinkome garbingą – Vilniaus Žalgirio stadioną. Tą patį mėnesį tokias muges surengėme ir Kaune, Panevėžyje, Šiauliuose.
Planuodami ateities poreikius, 1996 m. pradėjome steigti firminių ekologiškų parduotuvių tinklą. O 1998 m., taip pat daugiau dėl perspektyvos, kalbinome visus prekybos tinklus atidaryti ekologiškų produktų skyrelius. Prikalbinome tik tuometę „Vilniaus prekybą“ – toks skyrius pas juos buvo atidarytas 1998 m. pradžioje. Tačiau tuo metu ugdyti vartotoją buvo dar anksti – žmonės gaudavo mažus atlyginimus, daug buvo ir bedarbių. Tad žmonės tuo metu maistui dar nebuvo išrankūs. Skirtingai nei dabar, žmonės dar nesuprato tos didelės chemizuoto maisto grėsmės.
- Ar greitai buvo pastebėta kryptinga Jūsų veikla? O gal greičiau buvote pripažinti svetur? Teko girdėti, kad ekologinių ūkių pradininkai buvo pakviesti viešnagėn pas Švedijos karalių? Kas sudomino Jo didenybę?
- Iš tiesų man tai nebuvo ir nėra svarbu, jei kalbame apie įvertinimą. Praktiškai visų ministrų turiu padėkas, kai kurių net ne po vieną. Kas man iš tiesų svarbu ir žeidžia, tai smūgiai žemiau juosmens. Jų buvo gana daug, kai „Tatulos“ krypčiai ypač sekėsi, t.y. pirmąjį veiklos dešimtmetį.
Iš kitos pusės, be tarpusavio sutarimo su ministrais „Tatulos programos” ir nebūtų.
Mes nuo pradžių ir iki šiol esame vieninteliai, kurie ūkio pertvarką vykdome valstybiniame lygmenyje privataus sektoriaus pagrindu. Dirbame kaip valstybės žemės ūkio sektorius.
Vakarų Europoje ekologinis žemės ūkis buvo remiamas visuomeninių organizacijų. Ir Lietuvoje 1990 m. Kaune (LŽŪU) susibūrė visuomenininkai.
Ekspertai iš Danijos, 1993 ir 1996 metais „Tatulos programos” veiklą įvertino labai palankiai, pažymėdami, kad esame lyderiai Europoje. Gal todėl tuo metu labai daug kartų buvau kviečiamas į tarptautines konferencijas skaityti pranešimus. Vienas jų buvo ir Švedijos karališkosios mokslų akademijos leidinyje. Į prestižinį tarptautinį koliokviumą iš Lietuvos pakvietė mane ir tuometinį Lietuvos žemdirbystės instituto direktorių dr. Rimantą Dapkų. Tą koliokviumą savo užmiesčio vasaros rezidencijoje vedė pats Švedijos karalius Karlas Gustavas XVI. Jis su mumis pietaudamas šnekučiavosi. O vakare pakvietė į savo rūmus Stokholme, kur buvo mums surengtas įspūdingas priėmimas. Jame dalyvavo ir ministrė Ana Lind, su kuria tą vakarą daug bendravome. Karalius su mumis kartu vakarieniavo, maloniai bendravo ir vaišino cigarais – nors esu nerūkantis, paėmiau ir parvežiau tėveliui.
- Kokie reikalavimai taikomi ekologiniams ūkiams? Kodėl dažnas ūkininkas skundžiasi itin griežtais reikalavimais, stabdančiais gamybą ir norą auginti ekologišką produkciją?
- Visi gerai žino, kad tai ūkininkavimo būdas, kuriame visiškai nenaudojami dirbtiniai sintetiniai pesticidai, dirbtinės sintetinės trąšos, genetiškai modifikuoti organizmai, kenksmingi priedai. Nutraukti chemiją nesunku. Sunku pamaitinti augalus alternatyviomis priemonėmis, apsaugoti juos nuo ligų ir kenkėjų. Kitaip turėsime ne ekologinį, bet natūrinį, niekam neįdomų ir visiškai Lietuvai nereikalingą ūkininkavimo būdą. Ekologiniams ūkiams duota pakankamai, o tikrų ekologinių ūkių dar turime tik vienetus. Tačiau iš kitos pusės to ir nebus, jei neišugdysime vartotojo, jei valstybė nepadės, kaip lig šiol, sukurti tam būtiną infrastruktūrą. Manau, reikia mažiau skųstis, daugiau daryti.
- Kiek Lietuvoje turime ekologinių ūkių - ir stambių, ir smulkių?
- Pagal naujausius sertifikavimo įstaigos „Ekoagros“ duomenis, 2007 m. sertifikuoti 2 855 ūkiai (iš jų 13 žuvininkystės), o sertifikuotas ekologinės gamybos plotas sudarė 125 457 ha – apie 5 proc. tiesioginėms išmokoms deklaruotų žemės ūkio naudmenų ploto. Ir pagal sertifikuotų ūkių skaičių (178 ūkiai), ir pagal sertifikuotą plotą pirmauja Biržų r. (11 815 ha).
Lietuvos ekologiniame žemės ūkyje iki 2003 m. dominavo smulkūs ūkiai. Pastaraisiais metais į ekologinę gamybą pasuko didelių gyvulininkystės ūkių šeimininkai.
- Kodėl neišsiplečia specializuotų ekologinių parduotuvių tinklas šalyje? Kiek tokių parduotuvių turime? Kaip ekologiškus produktus priima didieji prekybos centrai?
- Kai bus vartotojas, kuris mokės 2-3 kartus brangiau nei dabar moka „Tatulos programos” ekologiškų gėrybių mugėse, bus ir ekologiškų produktų, bus ir parduotuvių.
Tokių parduotuvių tinklo plėtrą buvome sustabdę - tuomet tas dar buvo per anksti (viena parduotuvė mums nešė per mėnesį 3-5 tūkst. Lt nuostolį).
Dabar esame apsisprendę – mes prie to klausimo jau ir nebegrįšime. Ir toliau ugdysime ekologiškų produktų vartotoją – kai jų bus daug, atsiras pelno siekiančių parduotuvių. Jos jau ir atsiranda.
- Kokios perspektyvos tikėtinos vystant ekologinį ūkį Lietuvoje? Kokius pavojingiausius slenksčius turi įveikti ekologinių ūkių savininkai? Kokią paramą jiems galite suteikti?
- Mes siekėme, kad Lietuvoje visas valdymas, mokslas, mokymas, konsultavimas, gamyba būtų ekologizuoti. Sunkiausias ekologinės gamybos slenkstis – tapti ekologinės gamybos ūkiu, ekologine įmone. Šia kryptimi turime eiti, o ne „uždėdami” prievoles (kokiu tankiu sėti, kiek parduoti). Toks kelias veda į niekur. Ekologiniu ūkiu greičiausiai taip ir netaps, o nekokybiškus ekologiškus produktus teks vežti ir pilti prie ministerijos durų... Ekologinių ūkių problemas turėtų padėti spręsti ne išmokos, bet parama verslo planų įgyvendinimui.
Ko labiausiai šiandien ekologiniam ūkiui reikia – tai konsultanto.
Juolab konsultavimo išlaidas ketina remti ES. Nė viena aukštoji mokykla Lietuvoje iki šiol nerengia specialisto praktiko. Nekalbu apie ekologų rengimą. “Mistinius” ekologus rengia vos ne kiekvienas šalies universitetas. Bet kur juos dėti? O kur agronomas, veterinarijos gydytojas, inžinierius išskirtinai tik ekologinio ūkio, ekologinės įmonės poreikiams.