Jo idealas buvo Kristus

Po mirties išleistos keturios Vaidoto Daunio knygos: viena – esė, dvi – eilių, ketvirta – literatūros kritikos; tai liudija neblėstantį dėmesį Vaidoto Daunio kūrybai ir veiklai.

Neseniai pasirodė dar viena jo straipsnių, pokalbių ir esė rinktinė „Kūrybos karalystės šviesa“, kurią sudarė humanitarinių mokslų daktarė Elvyra Usačiovaitė. Šiandien turime galimybę prisiliesti prie Vaidoto minčių šviesos. Galime pasisemti daug išminties. Galime ant jo minties pasilypėti, kad pamatytume toliau ir daugiau.

Kalbamės su knygos sudarytoja ir V. Daunio žmona Raimonda Dauniene.

- Dirbu Kultūros, filosofijos ir meno institute, Baltų kultūros skyriuje, tyrinėju archajinę lietuvių ir baltų simboliką. Kartą kilo mintis pasidomėti, kokie simboliai yra dabarties kultūroje, koks jų ryšys su tradicija. Dėmesį patraukė V. Daunio poezija – skambumu, ritmika.

Paruošiau pranešimą apie V. Daunio poezijos simboliką mokslinėje konferencijoje. Gilindamasi į poeziją, tuo pat metu skaičiau kitus Daunio tekstus (literatūros kritiką, straipsnius apie kultūrą), tikėdamasi susekti jo paties poetinių simbolių aiškinimą. Nustebino gerų straipsnių gausa.

Supratau, kad tai yra dvasinis mūsų turtas ir vien tik pranešimo konferencijoje bus maža. Reikia rengti knygą. 2004 m. sudariau rinkinį, ir iš spaudos išėjo pirma V. Daunio knyga – literatūros kritika „Pastoviųjų vertybių versmė“, tačiau į ją nebetilpo, anot leidėjų, mano sudaryta V. Daunio kūrybos bibliografija. Po poros metų vėl teko grįžti prie Daunio temos – rengti jo kultūrologinę rinktinę „Kūrybos karalystės šviesa“.

- Kas Jus, kaip mokslo žmogų, labiausiai žavi jo kūryboje?

- Vaidotas Daunys buvo retas, įvairiapusis kultūros veikėjas: poetas, literatūros kritikas, žurnalistas, svarbių leidinių „Krantai“, „Naujoji Romuva“ vyriausiasis redaktorius, renginių organizatorius, poezijos ir muzikos fondo „Regnum“ ir to paties pavadinimo knygų leidyklos įkūrėjas.

Mane, kaip mokslo žmogų, labiausiai žavi, kad Vaidotas, būdamas filosofinės prigimties, sakralumą laikė neatsiejamu nuo lietuvių tautos identiteto, atskiro kūrėjo ir kiekvieno žmogaus gyvenimo. Ta kryptimi – sugrąžinti mūsų kultūrai būdingą dvasingumą – ir dirbo.

Neprilygstamas Daunio idealas buvo Dievas (po jo – Tėvynė, kūryba). Todėl jo eilėraščiai ir net kai kurie darbai yra kaip maldos. Mano nuomone, tarnaudamas amžinam idealui, žmogus pats tampa amžinu, ir nesvarbu, kad anksti žūsta.

Veiklos vertingumas ne visada priklauso nuo amžiaus.

- Knygoje publikuojami straipsniai apie kultūrą parašyti puikiu stiliumi, meistriškai, įdomūs kiekvienam, kas neabejingas Lietuvos kultūrai. Knyga ypač naudinga pedagogams, studentams, moksleiviams. Originaliomis mintimis, iš tekstų sklindančiu dvasingumu knyga patrauks ir nepaliks abejingo nė vieno, paėmusio ją į rankas. Kartu ir praturtins.

- Ar jau pasidžiaugėte ja, gerbiama Raimonda Dauniene, ar būtų ja patenkintas Vaidotas?

- Visos dar neperskaičiau, bet patiko, kad labai gražiai išleista, puikiai viskas sudėliota ir manau, kad Vaidotas irgi būtų ja džiaugęsis, o gyvas būdamas kažką panašaus padaręs ir pats.

Nepaprastai džiugina ir tai, kad yra žmonių, kurie jo iki šiol nepamiršta. Tarp jų ir knygos sudarytoja Elvyra Usačiovaitė, kuri pajuto lyg pašaukimą padaryti šį darbą – tokį mažą paminklą Vaidotui. Manau, kad jis tokio leidinio nusipelnė, nes ir kūryboje, ir veikloje propagavo labai rimtus, vertybinius dalykus. Jis buvo vienas pavyzdinių menininkų, kuriais galėtų sekti daugelis. Sakau taip ne dėl to, kad norėčiau jį pagirti, o kad labai gerai pažinau jo asmenybę. Panašias mintis reiškė ir žmonės, susirinkę į jo penkiasdešimtmečio minėjimo vakarus.

- Mano vyras augo kultūringoje, inteligentiškoje šeimoje. Jo mamytė buvo Kauno Maironio muziejaus tuomečio Feodalinio laikotarpio literatūros skyriaus vedėja. Be galo intelektuali, gilaus proto ir aplinkinio pasaulio suvokimo, filosofiškai labai brandi moteris.

Buvo Vydūno sekėja, rašė eilėraščius. Su ja buvo nepaprastai įdomu kalbėtis. O ir jos šeima buvo labai graži, Vaidoto seneliai tvarkingi. Vaidoto tėvelis taip pat šių dienų inteligentas, labai išprusęs žmogus, poetas, bet pagrindinė jo specialybė – istorikas etnografas. Vienintelis Lietuvoje tikrasis etnografinių pirčių specialistas. Būdamas per aštuoniasdešimt jis ir dabar rengia visų ankstesnių savo mokslinių darbų rinktinę. Iš tokios šeimos Vaidotas, matyt, pasisėmė ir inteligentiškumo, ir sielos didybės, ir noro ieškoti, mąstyti, suprasti. O ir seneliai turbūt nemažai jam bus atseikėję.

- Taip, tai iš tiesų vienas tų Dievo stebuklų. Deja, dažnai tokie žmonės priversti anksti išeiti iš šio pasaulio. Kodėl? Paaiškinti be galo sunku. Daug kartų esu uždavusi ir vis dar užduodu sau šį klausimą. Tačiau žmogui, matyt, nelemta suvokti viso kosmoso didingumo nei suprasti visų reiškinių. Mūsų kaime paprasti dzūkai sako, kad ir ten reikia gerų žmonių. Gal tai ir būtų atsakymas.

- Galiu pasakyti tik tiek, kad Vaidoto niekada netrikdė jokios permainos, jis turėjo savo tikslų, savo filosofinį ir religinį pagrindą, ir tvirtai kopė savo laiptais, kurių pradžia siekia galbūt dar paauglystę, jaunystę, kai studijavo universitete filologiją ir lietuvių kalbą. Priešingai, jam atsirado galimybė laisvai dirbti ir plačiai reikštis. Tai, ką jis anksčiau darė slapta, vėliau darė atvirai, drąsiai ir galbūt dėl to dar geriau jautėsi.

- Iš dalies taip. Mūsų interesai buvo vienos krypties, mūsų pasaulio filosofinis suvokimas taip pat labai panašus. Kai susidraugavome, labai džiaugėmės, kad dabar abu turime po tikrą draugą, artimą ir siela, ir kūnu, gyvenimo vertybių jutimu. Žinoma, aš iš jo dar daug ko ir išmokau. Ta prasme, kad, būdama jauna, daug ką jaučiau, bet ne viską stengiausi vykdyti, ne viskas man pavykdavo, o kai gavau pastiprinimo šį žmogų, gerokai patobulėjau ir sustiprėjo mano filosofija, mąstymas, žodžiu, per jį ir aš tvirčiau atsistojau ant šios žemės, sutvirtėjo mano gyvenimo pamatas.

- Iš dalies taip. Mūsų mažajai – ji visada bus taip vadinama – sukako dar tik trylika, o kiti jau tikrai užaugo. Mūsų šeima meninės pakraipos. Tokia yra dabar, tokia greičiausiai būtų ir esant gyvam Vaidotui.

Bet kadangi aš likau su jais viena, o pati esu muzikė ir pamačiau, kad mano vaikeliai labai gabūs muzikai, turi gerą klausą – beje, ir Vaidotas buvo labai muzikalus, tik negrojo jokiu instrumentu – tai jie visi pakrypo į muziką, ir aš tuo labai džiaugiuosi. Nes tai kaip atsvara ir atgaiva visam tam gyvenimui, kuris vyksta apie mus, ir gaila, kad jis dažnai neharmoningas. O jie turi harmoningą muzikos pasaulį, su kuriuo kasdien susiduria, ir dėl to yra labai patenkinti.

Tiesa, vyriausias sūnus Augustinas grojo iki vienuoliktos klasės, o dabar studijuoja istoriją ir archeologiją. O štai keturios merginos su dideliu noru, užsidegimu, siekdamos didelių tikslų muzikuoja, ir esame tuo labai patenkintos. Devyniolikmetė Joana groja arfa, aštuoniolikmetė Vita Marija pučia fleitą, penkiolikmetė Elena griežia violončele, o trylikametė Kotryna Ugnė – smuikeliu. Esu nepaprastai dėkinga Sauliaus Karoso labdaros ir paramos fondui ir jo pirmininkei p. Birutei Karosienei, Mstislavo Rostropovičiaus fondui ir jo pirmininkei p. Rasai Kubilienei už didelę finansinę paramą Vitai Marijai, Elenutei ir Joanai Daunytėms vykstant į tarptautinius konkursus ir festivalius, iš kurių jos grįžo su Grand Prix diplomais. Taip pat Muzikų rėmimo fondui, kurio pirmininkė p. Liucija Stulgienė, ir p. Vaclovui Juodpusiui, kurie surengė ilgai atmintyje išliksiantį V. Daunio minėjimą S.Vainiūno namuose bei pristatė Joaną, Vitą Mariją bei Eleną Daunytes, kaip 2007 m. Grand Prix laimėtojas, atstovauti mokyklai Prezidentūroje. Be šios paramos mergaitės vargu būtų tiek daug pasiekusios.

Žinoma, sunku spėlioti, kaip susiklostys gyvenimas, ką jos veiks, dirbs, bet kol mokosi, namai skamba kaip avilys.