Lietuviai, turintys svečių iš užsienio, būtinai juos vedasi į Genocido aukų muziejų, liaudyje vadinamą KGB muziejumi. Tą būtinai darydavau ir aš, jei su norvegais būdavau Vilniuje. Ir visi užsieniečiai - skeptikai, kurie širdies gilumoje mus vis dar laikė rusais, o Lietuvą – Sovietų dalimi, nuščiūdavo, pamatę šio muziejaus ekspoziciją.
Taip per pusvalandį galima juos būdavo įtikinti, kad Lietuva buvo prievartą okupuota ir laikoma Sovietų sąjungos sudėtyje, kad žmonės priešinosi svetimam režimui, ir kokios represijos jiems buvo už tai taikomos. Ne vieno akyse mačiau ašaras, ir girdėjau žodžius: „Aš šito nežinojai, kaip visa tai baisu!“
Nepaisant to, kad Lietuva jau aštuoniolika metų yra laisva respublika, daugelyje Vakarų Europos šalių mūsų juodžiausi istorijos puslapiai nėra žinomi.
Genocido aukų muziejus yra paruošęs kilnojamą ekspoziciją, kuri keliauja per kaimynines Vakarų Europos šalis, kad jų žmonės nors šiek tiek sužinotų apie Lietuvos likimo išbandymus.
Kovo 11-ąją, švenčiant aštuonioliktas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo metines, ši paroda buvo atidaryta ir LR Ambasadoje Norvegijoje, Osle. Parodos pavadinimas „Karas po karo“, nes, kaip pabrėžė savo kalboje Genocido aukų muziejaus direktorius Eugenijus Peikštenis, visai Europai karas baigėsi 1945 metais, o Lietuvai - tik 1993 – kai iš jos valdų išėjo paskutinis sovietų kareivis.
Parodoje – Lietuvos partizaninio karo vaizdai: nuotraukos iš partizanų gyvenimo, atributika, partizaninio karo etapai ir šio judėjimo vadovybės kūrimas. Į parodos atidarymą buvo sukviestas visas Norvegijos diplomatinis korpusas, organizacijų vadovai, kiti žmonės, besidomintys Lietuva ir jos istorija.
Genocido aukų muziejaus dirketorius, atvežęs į Norvegijos sostinę šią parodą, papasakojo, kad įdėja apie tokią parodą pirmiausia kilo Danijos lietuviams. Thisdado miestelyje, kur antro pasaulinio karo metu buvo įsikūrusi pabėgėlių stovykla, ten gyvenę, o po to po pasaulį išsibarstę Lietuvos išeiviai, atsidėkodami juos priėmusiai savivaldybei tame miesteyje buvo sukūrę Lietuvos simbolika margintą mozaiką – Vytį ir Gedimino stulpus. Iki dabar šios puošmenos, prižiūrimos savivaldybės, šiame Danijos miestelyje tebėra. Todėl pirmiausia paroda buvo nuvežta ten.
Muziejaus direktorius taip pat pasakojo, kad nors muziejuje Vilniuje apsilankydavo labai daug užsieniečių, pasiaiškinus buvo sužinota, kad daugelis Vakarų Europos šalių gyventojų apie partizaninį judėjimą ir apskritai apie Sovietinį genocidą Baltijos šalyse nežino beveik nieko. Todėl buvo nutarta rengti kilnojamas parodas ir vežti jas į kaimynines šalis. Ši paroda jau pabuvojo Lenkijoje, Vengrijoje, t.p. Latvijoje, kur ją savo vizito į Rygą metu aplankė net Anglijos laralienė.
Lijana Ruokytė, LR kultūros atašė Danijai, Norvegijai ir Isladijai, papasakojo, kad Švedijos nevalstybinė organizacija, vadinama „Informacijos apie komunizmą skleidėjai“, atliko tyrimą, nustačiusį, kad šalies moksleiviai ne tik nieko nežino apie Sovietines represines priemones, bet netgi vertina šią santvarką kaip teigiamą.
Tyrimo rezultatai buvo perduoti Švedijos Parlamentui ir spaudai, po ko kilo visuomenės debatai apie tai, jog vaikai mokykloje nepakankamai išmoksta istoriją, kad būtina keisti mokyklines istorijos programas ir šviesti ne tik mokinius, bet ir visuomenę apie komunizmo genocidą, ypač apie tai, kas vyko Švedijos kaimyninėse – Baltijos – šalyse. Todėl Švedijoje įvykusi paroda apie Sovietinį genocidą sulaukė didelio spaudos dėmesio, o po to įvykusi konferencija – tokio didelio susidomėjimo, kad net nesutalpino visų, norinčių joje dalyvauti.
Osle, Ambasados patalpose ekponuojamos parodos lankytojai domėjosi Lietuvos partizaniniu karu. Daugelis jų kraipė galvas, ir sakė, kad, deja, nieko nežinojo apie šiuos Lietuvos istorijos puslapius.
Buvęs Stortingo narys, Konservatorių partijos atstovas Ingvaldas Godalas, kuris 1990 – 1992 m. vadovavo Norvegijos Parlamento Baltijos šalių rėmimo komitetui ir apie Lietuvos istoriją žino tikriausiai daugiau nei bet kuris norvegas, sakė, kad lygiai tokia pati padėtis kaip Švedijoje yra ir Norvegijoje.
Vaikai apie Baltijos šalių istoriją mokykloje gali pasiskaityti viename skyriuje, užimančiame tik vieną vadovėlio puslapį. Informacijos apie partizaninį, taip ilgai Lietuvoje trukusį ir nusinešusį šitiek daug gyvybių, karą informacijos ten iš viso nėra. Todėl ši paroda – be galo reikšminga, supažindinant Norvegijos ir kitų Vakarų Europos šalių atstovus su svarbia Lietuvos istorijos dalimi.
Rusijos ambasados atstovų parodoje nebuvo. Parodos lankytojai gyvai aptarė sklandantį gandą, kad Rusijos ambasados darbuotojai pasakė, jog į tokią parodą tikrai neis ir prašė jų niekada apskritai nekviesti į tokius renginius. Ši informacija sudomino parodą aplankiusių Didžiosios Britanijos piliečių būrelį.
Jie tuoj rado asociacijas su Anglijos istorija. Vienas jų pasakė, kad jei Airija organizuotų parodą apie Airių pasipriešinimo judėjimą, Didžiosios Britanijos Ambasados atovai laikytų savo garbės reikalu joje apsilankyti ir tuo parodyti, kad jokių pretenzijų į Airijos nepriklausomybę nebeturi. Na, o Rusija tikriausiai vis dar identifikuoja save su Sovietų Sąjunga. Ką gi... Belieka tik skėstelti rankomis.