Šis klausimas tapo aktualus, vienam iš Seimo narių pateikus Seimui svarstyti aborto draudimo projektą. Susilaikysiu nuo šio Seimo narių intelektualinės kokybės kritikos. Nesinori kartotis. Mane domina pati tema. Apie laisvę ir abortą.
Skaitytoja pateikė tokius egzistencinius klausimus apie laisvės prasmę ir įtaką mūsų kultūrai, į kuriuos keliais sakinais atsakyti neįmanoma.
Reikėtų apibrėžti siauresnį kontekstą. Mane domina vyro ir žmonos kontekstas, kuriame aborto klausimas bent vieną kartą gyvenime tikrai iškyla. Ir tokia diskusija yra nepaprastai naudinga, nes staiga laisvės sąvoka, atsakomybės ir humanizmo aspektai tampa aktualiais ir tas apmąstymas, geriausiu atveju, daro mus geresniais.
Nenoriu įsivelti į filosofines diskusijas. Pabandysiu į keliamus klausimus atsakyti be išsamios kiekvieno atskiro klausimo turinio analizės.
Taigi, kiekvienas mūsų turime prigimtinę teisę į laisvę. Kitaip tariant, kiekvienas žmogus turi apsisprendimo teisę priimti tokį sprendimą, koks jam tą akimirką yra naudingas ar reikalingas. Jeigu tas sprendimas suteikia jam/jai vidinį pasitenkinimą, neprieštarauja jo/jos vidinėms nuostatoms, tokiu atveju net ir laisvė paklusti, laisvė tarnauti, laisvė duoti ar laisvė siekti, ko geidi, yra tos laisvės išraiška.
Čia svarbu, kad sprendimai būtų priimami be išorinės ar vidinės prievartos. Bet kuriuo atveju, bet koks pasirinkimas reikalauja ne tik sąmoningumo priimant vieną ar kitą sprendimą, bet ir drąsos tą sprendimą pareikšti bei atsakyti už tokio sprendimo pasekmes.
Pavyzdžiui, Lietuvoje požiūris į vyro ir moters vaidmenis dažnai neigia ir prieštarauja vienas kito vidinei laisvei. Turiu galvoje tradicinius vyro ir žmonos santykius, kuriuose vyras visomis prasmėmis yra virš moters.
Net ir sąmoninga, emancipuota moteris bei sąmoningas, emancipuotas vyras, sukūrę šeimą, po kiek laiko pasiduoda tokiai hierarchijai, tuojau patekdami į vidinio konflikto pinkles: laisvė ir pareiga šeimai, kur vaikų priežiūra automatiškai prislegia moters pečius.
Pakartosiu: laisvė ir pareiga šeimai. Ir tuojau klausiu: ar neplanuotas vaikas yra grėsmė vyro ir žmonos vidinei laisvei? Ir kokio dydžio tai laisvei turi kilti grėsmė, kad pasirinktume abortą?
Trys stambiausios mūsų civilizacijos religijos draudžia abortą įvardydamos jį kaip prieštaravimą Dievo nuostatai apie gyvenimo prasmę ir pagarbą gyvybei.
Tarp kitko, krikščionybė ir islamas, remdamasis judaizmu, uždraudė aukoti žmones. Toks draudimas buvo didžiulis žingsnis į priekį žmonijos humanizacijos link. Tačiau su religijos atskyrimu nuo valstybės atsirado sekuliarus, liberalus judėjimas, teigiantis prigimtinę individo laisvę, tarp jų – laisvę ir į savo kūną. Atsikratę Dievo dauguma mūsų tikrai netapome mažesni humanistai, vagys, sukčiai ir prievartautojai. O tokių per pastaruosius 2000 metų, valdant Dievo tarpininkams, buvo apstu.
Esu įsitikinęs, kad normaliam žmogui abortas yra paskutinė išeitis iš susidariusios blogos padėties, reikalaujančios tokio sprendimo. Ir dėl tokio sprendimo žmogus kenčia. Kitaip tariant po to jis/ji netampa monstru. Pats žmogus, individas, turi teisę niekieno neprievartaujamas, nespaudžiamas priimti tokį sprendimą.
Nei religija, nei valstybė neturi teisės draudimais ar persekiojimais bei grasinimais versti žmogų priimti kitokį sprendimą. Nes tokie draudimai – pasižiūrėkite, kas vyksta Lenkijoje, Maltoje ir Airijoje – sulaukia visiškai atvirkštinio efekto. Tik diskusija be grasinimų, be patyčių, be bandymo įbauginti yra civilizuotos visuomenės ženklas.
Religijos atstovai turi suvaldyti savo fanatiškus pasekėjus pasiruošusius nužudyti ir jau žudančius niekuo dėtus daktarus. O valstybė turi dėti visas pastangas kuo išsamiau informuoti paauglius apie seksualinį gyvenimą ir jo pasekmes, apie kontraceptines priemones ir pirmiausia apie pagarbą gyvybei.
Jeigu kažkas iš mūsų politikų mano, kad abortų draudimas yra efektyviausia priemonė spręsti socialines motinos ir vaiko problemas, tai toks jų apsisprendimas nieko bendro neturi su humanizmu. Atvirkščiai – tai akivaizdus savo, kaip politiko, bejėgiškumo pripažinimas. Politikai, tikrai nuoširdžiai norėdami sumažinti abortų skaičių, turi sudaryti pakankamas ekonomines ir žmogiškas sąlygas šeimai išgyventi.