Sugrįžti į tėvynę ragina kūrybinė laisvė ir pažadai motinai (nuotraukos)

Tarp Jungtinėse Valstijose gyvenančių lietuvių, sprendžiančių nuolatinę emigrantų dilemą – grįžti į Lietuvą ar dar pasilikti – nemažai menininkų. Be įprastinių buitinių rūpesčių, kurie turi didelės įtakos pasirenkant, kur geriau gyventi, menininkams tenka svarstyti, kurioje šalyje jiems lengviau kurti.

Praėjusį savaitgalį Čikagoje lankėsi režisierė Ramunė Rakauskaitė, nuo 2007-ųjų vasaros po penkerių JAV praleistų metų gyvenanti Lietuvoje. Kelioms dienoms atskridusią į Čikagą menininkę vėl atvykti į Ameriką paskatino draugų ilgesys ir neužbaigti buitiniai reikalai.

„Žinoma, kad pasiilgau Čikagos ir draugų. Kiekvienas, kuris Amerikoje nors kiek pagyvena, turės dar ne kartą sugrįžti. Net mano daiktų dėžės dar čia stovi – reikės juos išsiųsti į Lietuvą“, - draugų surengtame jos sutikimo vakarėlyje viename Čikagos priemiesčio klubų kalbėjo režisierė.

R.Rakauskaitė tikino, kad nepaisant jai rodomo draugų dėmesio ir vizito Čikagoje metu atgijusių prisiminimų, ji nesigaili savo sprendimo palikti Ameriką: „Jaučiu, kad pasielgiau teisingai“.

Anot režisierės, nuo pat tos akimirkos, kai ji pirmą kartą lankėsi JAV, ji žinojo, kad šioje šalyje gyvens tik laikinai, nors ir negalėjo pasakyti, kiek ilgai užsitęs jos viešnagė. Didžiausią paskatą sugrįžti į išsiilgtą Vilnių jai suteikė suvokimas, kad kaip menininkė ji save geriausiai gali realizuoti tėvynėje. Ji pabrėžė tai, kad Amerikoje jai nepavyko pragyventi iš meno, nors stengėsi per daug nenutolti nuo savo pašaukimo.

„Kurti yra daug lengviau Lietuvoje, negu čia, - įsitikinusi R. Rakauskaitė. – JAV gyvenimą lemia materialumas. Laimingi tie menininkai, kurie gyvendami Amerikoje gali pragyventi tik iš meno! Aš mėginau dirbti bent jau artimus savo specialybei darbus, bet kurti filmus, statyti spektaklius ar kažką panašaus čia yra labai sudėtinga. Nusprendžiau, kad man gyventi Lietuvoje yra įdomiau, prasmingiau, be to, galiu gyventi iš to, kokia yra mano specialybė“.

Anot pašnekovės, tvirtas apsisprendimas ir aiškus žinojimas, kur važiuoja, jai padėjo išvengti „aklimatizacijos“: „Niekas Lietuvoje per daug nestebino. Iki šiol nespėju visko pamatyti ir su visais susitikti. Lietuvoje tu visuomet esi sūkuryje. Gali eiti į spektaklį ar parodą vos ne kasdien, čia to sau leisti negali“.

Prie lietuviško gyvenimo ritmo lengvai prisitaikė ir mokyklinio amžiaus režisierės sūnus. „Sūnus lanko netradicinę mokyklą. Sako, kad jam ten geriau. Manau, kad aš jam gyvendama Lietuvoje taip pat galiu daugiau duoti: čia visokių būrelių, užsiėmimų, įvairios veiklos. Jaučiu, kad teisingai pasielgiau ir dėl vaiko“, - aiškino savo pasirinkimą menininkė.

Sukūrusi JAV pirmąjį lietuvišką vaidybinį filmą „Mimoza“, režisierė jį prisimena su nostalgija. „Mimoza“ – vargo kūdikis. Lietuvoje statydama filmą turi aiškų biudžetą, o čia jeigu ne draugai, ne bendruomenė, nieko nebūčiau padariusi. Lietuvoje viskas aiškiau ir lengviau“, - mano menininkė, vos grįžus į Lietuvą panirusi į aktyvų kūrybinį gyvenimą.

Dėl tos pačios priežasties, kad niekuomet neplanavo pasilikti JAV visam laikui, R.Rakauskaitė sakė pernelyg nesistengusi „prasimušti“ amerikinėje kino rinkoje: „Būti emigrantu ir daryti kiną čia yra praktiškai neįmanoma. Rinkoje yra jau tiek kinematografininkų amerikiečių. Įmanoma, jeigu nusprendi visam gyvenimui likti čia ir leisti šaknis, tada gali atkakliai to siekti. Aš iškart žinojau, kad čia visą gyvenimą negyvensiu ir net nebandžiau to siekti“.

Vokietijoje gimęs, o JAV užaugęs gitaristas ir kompozitorius Kęstutis Stančiauskas sutinka, kad Amerika nėra pati palankiausia šalis kūrybiškos sielos žmogui: „Sutinku, kad JAV daugėja materializmo. Didesnės korporacijos užima vis daugiau erdvės. Menininkams dabar sunkiau. Anksčiau buvo lengviau, nors tada taip neatrodė“.

Muzikantas iš muzikos pragyvena nuo keturiolikos metų, kai jau po pirmosios perklausos buvo pasamdytas groti lietuvių kilmės amerikiečio suburtoje grupėje. „Grojome visur – ir vestuvėse, ir prabangiose salėse ir pasipuošę kostiumais, ir visokiose karčemose. Gaudavome po 15 dolerių už vakarą, kas tais laikais buvo labai dideli pinigai“, - profesionalo karjeros pradžią prisiminė į gyvenimą optimistiškai žvelgiantis muzikantas.

Dalyvavęs ne viename projekte su kolegomis iš Lietuvos – nuo Veronikos Povilionienės iki Andriaus Mamontovo – amerikiečių džiazo grupės „Streetdancer“ lyderis sako, kad nebijotų grįžti gyventi gimtojoje tėvų šalyje. Kita vertus, jis pripažįsta, kad negali savęs laikyti „grynu“ lietuviu pirmiausia dėl to, kad lietuvių kalba jam nėra pirmoji. Kalbėti lietuviškai jis išmoko iš knygų apie Lietuvos istoriją, Čiurlionio raštų ir kontaktų su naujaisiais lietuvių imigrantais.

K. Stančiauskas apgailestavo, kad Čikagoje ir kituose JAV miestuose gyvenantys lietuviai per daug linkę užsidaryti savo rate ir nesistengia to, ką sugeba, parodyti amerikiečiams: „Reikėtų organizuoti kokią nors JAV lietuvių menininkų sąjungą. Kiekvienas miestelis turi savo parodas, festivalius, koncertus. Lietuviams reikia juose dalyvauti. Dabartinės mūsų lietuviškos institucijos Amerikoje mums nepadeda. Juk negalime visada mąstyti kaimietiškai“.

Besirengianti išleisti pirmąjį savo kompaktinį diską dainininkė Gailė Main, JAV dar žinoma Aldegundos sceniniu vardu, nelinkusi skirstyti šalių į „geras“ ir „blogas“. „Nebūčiau linkusi kaltinti šalies dėl nenusisekusių karjerų ar nenusisekusių meilių. Tai ne šalies, bet žmogaus problema“, - mano aštuonerius metus JAV gyvenanti dainininkė. Ji nepritaria stereotipiniam mąstymui, kad Amerika yra materialistinė šalis, kurioje menininkui sunku atsiskleisti.

„Amerika nėra materialistinė šalis, trukdanti kurti. Meną visada visur gali daryti, tik nebūtinai jį visi vertins. Tikras menininkas meną kuria dėl savęs, kadangi jis negali be to gyventi. Ar bus žiūrovų, ar bus klausytojų – čia jau niekas niekada negali pasakyti ir nuspėti“, - dėstė G.Main. Dainininkei Amerikoje pasisekė pažinti daug jai padėjusių žmonių, kurių neteko sutikti Lietuvoje.

Kita vertus, nemažai po Europą keliavusi dainininkė neneigia, kad lietuvio menininko dvasiai artimesnis senasis kontinentas: „Europoje – kita dvasia, Amerikoje šiek tiek trūksta įkvėpimo. Čia daugiau skubėjimo, nuolatinio lėkimo. Lietuvoje daugiau laiko pabūti tyloje, su savimi, galų gale, pabūti gamtoje. Man liūdna matyti šeimas, kuriose žmonės vieni kitus pamato kas mėnesį ar du. Tai nėra įkvepiantis dalykas“.

G.Main dieną dirba biure su kūryba nesusijusį darbą, o visą laisvą laiką skirianti muzikai dainininkė.

R.Rakauskaitės sukurtame vaidybiniame filme „Mimoza“ pagrindinį vaidmenį atlikusi čikagietė Inga Jonaitytė kategoriškai nepritaria minčiai, kad Amerikoje menininko saviraiška yra suvaržyta ar kad materialistinė JAV kultūra slopina kūrybinius impulsus: „Amerika kaip tik duoda daug daugiau galimybių atsiskleisti žmogui, kuris to nori. Menininkui čia yra daugiau erdvės saviraiškai negu mažoje Lietuvoje. Jeigu viename filme tavęs nepriims, tai bus kitas filmas, kuriame priims“.

Nepaisant pozityvios nuomonės apie Ameriką, šešerius metus šioje šalyje pragyvenusi moteris tikina jau šiais metais paseksianti „Mimozos“ režisierės pėdomis ir visam laikui sugrįšianti į Lietuvą.

I.Jonaitytė nėra profesionali aktorė, todėl sakė nesitikinti gauti vaidmenų lietuviškuose filmuose: „Lietuvoje daug talentingų aktorių, didelė konkurencija“. Ji dar neapsisprendė, kuo užsiims tėvynėje, bet R.Rakauskaitės filme sužibėjusi aktorė sį Lietuvą grįžti nusprendė dėl šeimyninių aplinkybių.

„Ilgiuos šeimos, savų“, - trumpai savo apsisprendimą motyvavo aktorė.

Grįžti į Lietuvą žada ir Čikagoje gyvenantis fotomenininkas Gintas Beržinskas, neslepiantis, kad apie savo planus kalba jau ne pirmus metus, bet tikslią grįžimo datą vis nustumiantis į ateitį.

G.Beržinskas fotografija užsiima laisvalaikiu, o duoną užsidirba vairuodamas limuziną. Nors šis darbas jam padeda pragyventi, vis dėlto kaip menininkas jaučia, kad šis užsiėmimas jam yra trukdis kūrybai: „Darbas visada trukdė. Turi turėti galvą be rūpesčių ir daug laiko. Ieškau galimybės mesti darbą, kad per likusį laiką galėčiau pamatyti tai, ko nepamačiau ir padaryti tai, ko nepadariau kaip fotografas“. Fotomenininkas teigia nenorintis „nurašyti“ Amerikos kaip menininkui nesvetingos šalies: „Gal kultūra ir materialistiška, bet jeigu tu darai tai, ką tu mėgsti, tau bus lengva visur – ar tu esi Lietuvoje, ar Amerikoje, ar Antarktidoje“.

Dar kartą paklaustas apie planuojamo, bet vis atidedamo grįžimo į Lietuvą motyvus, vyras šypsodamasis nutęsia: „Grįšiu… Motinai pažadėjau“.

Savo planais gimtojoje šalyje G. Beržinskas neskuba dalytis, sakydamas, kad kol nieko nepadarė, nėra apie ką kalbėti. Jis nenori spėlioti, kaip pasikeistų jo gyvenimas po ilgo laiko, praleisto Čikagoje: „Ar bus geriau Lietuvoje? Negalvoju, kad bus blogiau“.