Vieni žavisi, kiti pyksta
Septintą dešimtį metų įpusėjusi Vanda Sliekaitė iš Ramygalos seniūnijos Pašilių I kaimo kiekvieną dieną bet kokiu oru nuo ryto iki vakaro pluša statybose.
Moteris iš tėvų paveldėtoje žemėje savo rankomis statosi namą, kurį pati ir suprojektavo. Dabar dar tik kyla namo akmeniniai pamatai - iš pensijos, pasak V.Sliekaitės, darbų nepa- skubinsi.
Pašilietė apsišarvavusi kantrybe. Pastaruosius penkerius metus ji gyvena tvarto, kurį irgi pastatė pati, palėpėje.
„Tikras ūkininkas turi pradėti kurtis būtent nuo tvarto“, - tikina moteris.
V.Sliekaitė laiko karvę, dvi ožkas, pulką vištų, ančių, kalakutų, tris šunis. Bendrame pensininkės ir jos gyvūnų būste nėra šildymo, elektros, tačiau šeimininkė dėl to neatsisakė didžiausio savo hobio - knygų skaitymo.
Vilniaus universitete lietuvių kalbą studijavusi ir bibliotekininke dirbusi V.Sliekaitė tvarte knygas skaito pasišviesdama prožektoriumi.
Netipiška kaimietė vienus vietos gyventojus žavi, o kitus piktina.
„Ji mus šviečia ir šviečia, norim mes to ar ne. O pati jau, neduok Dieve, su tuo savo keistumu“, - „Panevėžio rytui“ guodėsi artimiausi V.Sliekaitės kaimynai - jos giminaičiai Zita ir Jonas Balčiūnai.
Apsieina be elektros ir televizoriaus
V.Sliekaitė per visą savo gyvenimą iš Pašilių I kaimo niekur nebuvo išsikrausčiusi.
Prieš atsikeldama į tame pačiame kaime atgautą tėvų žemę ji turėjo pusę namo. Moteris jį pardavė, nes jai atsibodo turėti kaimynus. Be to, prie judraus kelio stovinčiame name nesijautė saugi.
V.Sliekaitė kurtis tėvų žemėje pradėjo nuo nulio. Apvažiavusi lentpjūves pensininkė gavo pigesnių prastesnės kokybės lentų ir iš jų pasistatė tvartą, o jo palėpėje apsigyveno pati.
Krosnies tvarte nestatė, elektros neįsivedė. Tik lauke susirentė krosnelę maistui gaminti. Šaltesnėmis žiemomis pernakvodavo pas pažįstamus kaime. Ši žiema moteriai jokių problemų nekėlė. Ji tikino, kad palėpėje buvo pakankamai šilta.
V.Sliekaitės būste daugiausiai vietos užima knygos. Kitų asmeninių daiktų ji turi nedaug ir jai jų nereikia. Televizoriaus - taip pat.
Vis dėlto moteris puikiai žino, kas vyksta Lietuvoje. Ji daug skaito. Pensininkė tai daro pasišviesdama prožektoriumi.
V.Sliekaitė mėgsta apsilankyti bibliotekoje. Jaunystėje ji keletą metų dirbo bibliotekininke.
„Man visą gyvenimą labai patiko literatūra, bet teko dirbti ir su ja nieko bendro neturinčius darbus. Pavyzdžiui, patarnauti kunigams“, - pasakojo ji.
Prieš daugiau kaip 20 metų Uliūnuose klebonavęs dabar jau miręs kunigas Izidorius Puriuškis jai padovanojo dviratį.
„Kol keletą kilometrų parmyniau namo, kojas pakirto. Dabar dviračiu nuvažiuoju ir į Kauną, ir į Šiaulius. Nulipu nuo dviračio - tik šok ir dainuok, visai nepavargstu“, - pasakojo pašilietė.
Jėgų - nors kalnus versk
Prieš kurį laiką V.Sliekaitė nutarė, kad tvarte gyventi gerai, bet normaliame name būtų dar geriau.
Moteris tuoj pat suplanavo, kaip turėtų atrodyti jos namas: didelio jai nereikia, pakanka virtuvės su duonkepe, verandos ir dviejų kambarių.
V.Sliekaitė iš karto ėmėsi darbo. Aplinkiniuose laukuose prisirinko akmenų, nusipirko cemento ir ėmė mūryti namo pamatus.
Pastaruoju metu jai kartais į talką ateina vienas pažįstamas pensininkas, jam atsilygina ožkos pienu.
Klausantis moters aiškinimų apie statybas akivaizdu, kad ji pasiskaitė specialios literatūros. V.Sliekaitė žino, kaip namą apšiltinti, ką daryti, kad jis gerai vėdintųsi ir panašiai.
Tik moteris dar nežino, kaip jai tas žinias pavyks pritaikyti praktiškai. Mat statybinės medžiagos nepigios, o visos jos pajamos per mėnesį - tik keli šimtai litų.
Bet V.Sliekaitė nestokoja optimizmo. „Po truputį, po truputį ir pasistatysiu“, - neabejoja ji.
Paklausta, ar užteks sveikatos, V.Sliekaitė tik mosteli ranka.
„Jokios ligos prie manęs nelimpa. Slogos ir tos nepasigaunu“, - sakė Panevėžio sveikuolių klubui priklausanti moteris.
Nuo ryto iki vakaro prie ūkio ir statybų plušanti moteris tikino, kad tėvų žemėje kojos ją pačios nešioja.
„Rytą atsikeli, karvę, ožką pamelži, šunį paglostai ir atsigauni žmogus. Rodos, jėgų - nors kalnus versk“, - savo gyvenimu džiaugiasi moteris.
Būti vienuole nepatiko
V.Sliekaitė užaugo ją labai mylėjusioje šeimoje. Motina dukrą puošdavusi pačiais gražiausiais drabužiais, kokius tuo metu gaudavo, nelenkdavusi prie darbų.
Daug metų V.Sliekaitę pažįstantys pašiliečiai pasakoja, kad ji buvusi išlepinta ir, pagal to meto žmonių supratimą, tinginė.
Pati moteris šiuo klausimu atvirauti nelinkusi, bet iš jos kalbos gali suprasti, kad taip galėjo būti.
„Jaunystėje gali gulėti ištiesęs kojas, o senatvėje turi dirbti, kad kūnas nesustingtų, kad ilgiau gyvybingas išliktum“, - porina ji.
Pašilietę nervina nuolat sveikata besiskundžiančios jos amžiaus moteriškės. „Joms niekas pasaulyje nebeįdomu, tik dejuoti“, - sako V.Sliekaitė.
Pensininkė tikino nesigailinti, kad neturi šeimos ir vaikų.
Prieš keletą metų susižavėjusi motinos Teresės gyvenimu, V.Sliekaitė nutarė tapti vienuole ir išvažiavo į vienuolyną.
„Vandutė atvežė mums saugoti visas savo knygas ir pasakė užsidaranti visiems laikams vienuolyne. Tačiau po kelių dienų, žiūrim, ji jau besugrįžtanti“, - pasakojo V.Sliekaitės dėdė J.Balčiūnas.
Apie tai paklausta pašilietė nesuglumo.
„Vienatve galima džiaugtis ir laisvėje, kam vienuolyne sėdėti“, - paaiškino ji.
Iš didelio rašto išėjo iš krašto
J. ir Z.Balčiūnai - vieninteliai artimiausi V.Sliekaitės kaimynai. Garbaus amžiaus sulaukę sutuoktiniai pasakojo, kad jų ramus gyvenimas baigėsi pašonėje pradėjus kurtis giminaitei.
„Jos gyvuliai laksto palaidi, eina į mūsų daržą, į kiemą.
Jeigu Vandos paprašai juos uždaryti, ji pyksta“, - guodėsi Z.Balčiūnienė.
J.Balčiūnas antrino žmonai, sakydamas, kad iš didelio rašto jo dukterėčia išėjo iš krašto.
„Ji, matyt, tiek prisiskaitė knygų, kad protelis susisuko“, - svarstė vyriškis.