Prieš kelionę į Kubą laikraštyje „Avvenire“ kardinolas T.Bertone pripažino, kad tai nebuvo tik salos vyskupų kvietimas paminėti Jono Pauliaus II apsilankymo Kuboje dešimtmetį, bet ir „šiltas valdžios prašymas“, tai yra dabartinio režimo komunistų prašymas. Vatikano pasiuntinys
šokiravo pridurdamas, kad „Kuba yra puikus įrodymas, kaip nuoširdus dialogas
visuomet duoda vaisių“, akivaizdžiai pamiršdamas Šv.Mato žodžius, kad blogas
medis niekuomet neduos gerų vaisių.
Jis taip pat nepamiršo pagirti monsinjoro Cesare’s Zacchi’o - pirmųjų
revoliucijos metų apaštalinio nuncijaus, garsaus F.Castro režimo kolaboranto,
kuris F.Castro yra pavadinęs „tikrųjų krikščioniškų vertybių žmogumi“. Pasak
T.Bertone’s, C.Zacchi daug prisidėjo prie Havanos ir Romos santykių pagerinimo.
Kubos kancleris Pérezas Roque'as, kuris oro uoste kartu su dvasiniais ir
komunistiniais vadovais laukė Romos popiežiaus pasiuntinio, ciniškai pareiškė, kad
kardinolą sutinkąs su „pagarba ir svetingumu“ ir kad jo vizitas rodo
„tobulus“ režimo ir Vatikano santykius.
Suprantama, kad komunistų spauda plačiai aprašė šį įvykį, ypač daug dėmesio
skirdama T.Bertone interviu su naujuoju diktatoriumi Rauliu Castro.
Nuotraukos spaudoje bylojo, kad interviu buvo sklidinas šypsenų ir
nuoširdumo. R.Castro, eidamas koja kojon su savo broliu - vienu iš
didžiausių pasaulio diktatorių per pastaruosius penkiasdešimt metų, iš Vatikano pasiuntinio
sulaukė linkėjimų dėl „sėkmingos misijos“, kurią, pasak T.Bartome, jis
atliks kaip „pareigą šaliai“.
T.Bertone taip pat nepagailėjo užuojautos Kubos komunistams dėl JAV vykdomo embargo, pamiršdamas, kad problema yra komunistinio režimo embargo patiems kubiečiams.
Šis susitikimas, įvykęs praėjus dešimčiai metų po Jono Pauliaus II vizito į Kubą, įžiebė Kubos
laisvės viltį visame pasaulyje. Tačiau Popiežiaus pasiuntinys vėliau spaudoje prisipažino, kad po interviu liko su pažadais ausyse, bet tuščiomis rankomis. Jo kuklių užuominų režimo vadams apie kalinius, ištartų ant lėktuvo į Romą trapo, neužteko, kad politiniai kaliniai ir jų giminaičiai nejaustų kartaus prieskonio jam išskridus.
T.Bertone prokastriškos pažiūros jau buvo išryškėjusios 2005-aisiais, kai dar būdamas Genujos arkivyskupas, jis Kuboje susitiko su F.Castro. Po interviu dvasininkas pripažino ne tik tirono
„nuotabų šviesumą“, bet ir jo „atsiradusią pagarbą religijai“ bei „Bažnyčios pripažinimą“, aklai darydamas išvadas, kad šalyje matomas „visiškas atsivertimas“.
Romos popiežiaus Benedikto XVI žinia, kurią neša T.Bertone, negali būti labiau nuvilianti
Kubos katalikams: „Tai vienu, tai kitu metu krikščionių bendruomenes užpuola
sunkumai, abejingumas ar net baimė, ir tai gali liūdinti“. Ar tokiais
žodžiais popiežius ketina sumažinti Kubos katalikų egzekucijas, kurių metu jaunųjų kankinių
paskutiniai žodžiai būdavo: „Tegyvuoja Kristus. Nuverskime komunizmą“? Ar taip bandoma užkirsti kelią būsimų kartų dvasinėms žudynėms?
Ar nebus taip, kad Kuboje su Katalikų bažnyčios parama norima išsaugoti katrizmą be F.Castro, kurio tikslas išlaikyti tariamus komunizmo laimėjimus, ypač sveikatos apsaugos ir švietimo srityje, kurie buvo ir liko žmonių sąmonės kontrolės ir tikėjimo naikinimo įrankiai.
***
Armando F.Valladaresas - buvęs Kubos politinis kalinys, per R.Reagano ir G.Busho
valdymo laikotarpį buvo JAV atstovas JT Žmogaus teisių komisijoje Ženevoje.