Siekiama, kad rezoliuciją priimtų parlamentas ir įpareigotų
ministrų kabinetą, VSD bei Generalinę prokuratūrą aiškintis, kur palaidotas
sovietų saugumiečių nukankintas Pietų Lietuvos partizanų vadas Adolfas
Ramanauskas-Vanagas ir jo bendražygiai.
Panašų prašymą minint Lietuvos nepriklausomybė atkūrimo dieną išsakė ir
A.Ramanausko-Vanago dukra Auksė Ramanauskaitė-Skokauskienė. Kovo 11-ąją ji
iš Seimo tribūnos išreiškė viltį, jog valstybė padės rasti tėvo kapą.
„Sadistiškai nukankintą, išpjaustytą, išbadytomis akimis partizanų vadą
Adolfą Ramanauską-Vanagą sušaudė. Be pėdsakų dingo jo palaikai, nors jau
buvo 1957-ji. Man vienai sunku surasti juos, bet viliuosi, kad padėjus
valstybei, už kurios laisvę Tėvelis atidavė gyvybę, galėsiu uždegti žvakę,
padėti gėlę ant jo kapo“, - iš tribūnos kalbėjo partizano dukra.
1944-1952 metais A.Ramanauskas-Vanagas dalyvavo Lietuvos partizanų
pasipriešinime prieš sovietų okupaciją, vėliau su šeima slapstėsi, kol 1956
metais buvo išduotas ir suimtas. Po apytiksliai metus trukusių žiaurių
kankinimų Pietų Lietuvos partizanų srities vadui buvo įvykdyta mirties
bausmė, jo žmona Birutė nuteista 8 metų laisvės atėmimo. Partizano kapo
vieta nėra žinoma iki šiol.
1940 metais Lietuvą okupavo Sovietų Sąjunga, vėliau vykstant Antrajam
pasauliniam karui Lietuvos teritoriją užėmė nacių Vokietija, 1944-45 metais
Raudonajai armijai iš Lietuvos stumiant vokiečių kariuomenę susiformavo
partizaninis lietuvių judėjimas, kuris galutinai nuslopintas tik apie
1956-1957 metus.
Per visą partizaninio karo laiką, Lietuvoje žuvo daugiau nei 20 tūkst.
partizanų.
Nepaisant didžiulės jėgų disproporcijos, miškuose prisiglaudę ir tautos
remiami Lietuvos laisvės kovotojai sugebėjo 10 metų priešintis milžiniškai
sovietų imperijos karo mašinai, padarydami jai skaudžių nuostolių.