Turbūt galima būtų sakyti, kad viskas teisinga. Nevykdai licencijavimo kriterijų, lieki už borto. Galima būtų netgi svarstyti, kad netikėtas posūkis naudingas Lietuvos futbolui – lygos komandų skaičiui sumažėjus iki aštuonių, kalendoriuje bus mažiau sumaišties ir daugiau poilsio žaidėjams, aiškiai rungtyniaujantiems pernelyg dažnai.
Be to, užfiksuotas itin retas atvejis – Lietuvos futbolo federacija parodė principingumą. Iš lygos išvaryta visa komanda, nors kitąsyk šalies futbolo vadovams neužtenka drąsos ištrenkti iš stadionų vieno žmogaus, nevaldančio nei liežuvio, nei rankų.
Bėda tik ta, kad principingumas ir nuoseklumas – skirtingi dalykai. „Vilniaus“ savininkas Algimantas Breikštas situaciją apibendrino taip: „Mes neįvykdėme popierinių reikalavimų, nors vykdome realius. Yra klubų, kurie tuos reikalavimus atitinka tik popieriuje“.
Tikra tiesa. Galima būtų pavardyti klubų, kurie, formaliai atitikdami finansinį kriterijų, antrą sezono mėnesį nustos mokėti žaidėjams algas, pavadinimus. Bet nėra prasmės to daryti. Federacija ir pati puikiai žino, kurios komandos yra finansiškai luošos. Tačiau sako: eikite ir žaiskite, tegul sėkmė jus lydi. Sako, pagal naujas taisykles po kelių mėnesių klubų sąskaitos vėl bus tikrinamos. Norėčiau klysti, bet kol kas į šias kalbas esu linkęs reaguoti taip: bobutei papasakokite.
Futbolo federacijos prezidentas Liutauras Varanavičius viešai deklaruoja gailestį dėl to, jog futbolo entuziastas A. Breikštas staiga apsileido: „Tikiuosi, kad „Vilnius“ sugrįš į A lygą sustiprėjęs. Kaip kažkada tai padarė Vilniaus „Vėtra“, kuri, vadovaujantis sportiniu principu, iškrito iš lygos, bet sugrįžo padariusi teisingas išvadas“.
Šioje vietoje – stop. Puikus palyginimas. Ne dėl to, kad tinkamas ir gerai iliustruojantis situaciją – turbūt net priešingai. Palyginimas geras tuo, kad prabilta apie viešą futbolo paslaptį: po 2001-ųjų sezono „Vėtra“ būtų galėjusi ir likti lygoje, bet smuko žemyn tam, kad būtų aplaužyti ragai su sistema prastai susipažinusiam ir prieš ją spyriotis bandžiusiam sostinės klubo savininkui Romui Stašauskui.
„Vėtrai“ galėjo būti atleista - į sportinį principą jau tada buvo žiūrima palyginti laisvai, nors L.Varanavičius tikina, kad šis principas Lietuvos stadionuose veikė visada. Viena iš dviejų: arba veiklus finansininkas ir įvairiausių strategijų kūrėjas L.Varanavičius neturi žalio supratimo apie tai, kas yra sportinis principas, arba įžūliai meluoti jam yra taip pat natūralu kaip kvėpuoti.
Jei sportinis principas veikia, kokiu būdu 2005-aisiais A lygoje išliko porą taškų per sezoną pelnęs ir porą šimtų įvarčių praleidęs Kėdainių „Nevėžis“? Gerai, patikslinsime - „Nevėžis“ per 36 rungtynes pelnė net 5 taškus ir praleido tik 115 įvarčių. Bet tikslumas šiuo atveju esmės nekeičia. Kodėl praėjusiame A lygos čempionate žaidė „Šilutė“, pralaimėjusi oficialias rungtynes dėl teisės išlikti tarp stipriausiųjų Visagino „Interui“?
Į šias pastabas L.Varanavičius numykia, kad kažkas kažko atsisakė, kažkas kažkam kažką perleido. Būtent. Vadinkime daiktus savo vardais – Lietuvos futbolo čempionate veikia ne sporto, o turgaus principai, kurie, beje, svarbūs buvo visada. Ir sovietų laikais, kai užkulisiniai klubų susitarimai buvo kasdienis reiškinys. Ir vėliau, kai tuometis federacijos prezidentas, majonezo karalius Vytautas Dirmeikis šoko pagal „karedų“ ir „grifų“ banditėlių užsakinėjamus kalėjimų šansonus. Ir dabar, Lietuvos futbolo carui Vladimirui Pirmajam valdant.
Nutolome nuo A.Breikšto reikalų? O apie juos nelabai yra ką kalbėti. Palaidą liežuvį teks prikąsti ir į A lygą grįžti padarius “teisingas” išvadas. Juolab kad „Vilniaus“ savininkas turi ką prarasti – jo žaidėjai yra prekė, verta pinigų. Beveik visi jauni „Vilniaus“ žaidėjai atstovauja įvairių amžiaus grupių šalies rinktinėms.
„Nenustebsiu, jei ir mūsų kontraktai bus sustabdyti“, - būgštauja sostinės klubo savininkas. „Į kontraktų reikalus kištis mes negalime. Teks susėsti su Breikštu ir aptarti, ką toliau daryti su devyniolikmečių rinktinės žaidėjais“, - svarsto L. Varanavičius.
Praktika rodo, kad ir kontraktų suvaržytus futbolininkus klubai ne visada yra pajėgūs sulaikyti. Praėjusį sezoną „Vilniaus“ jaunimas jau išbandė vyrišką A lygos futbolą, o sakoma, kad kartą paragavęs, negali sustot. Be to, pakviestas į Vladimiro Romanovo ar kurio nors „Kauno“ vadovo kabinetą žaidėjas gali pamatyti grynųjų pilną lagaminą – vadinamuosius „pakeliamuosius“, mokamus už kontrakto pasirašymą. Ankstesnių kartų kai kurie jauni žaidėjai šį psichologinio spaudimo triuką jau yra patyrę.
Į pirmąją lygą smuktelėjusi A.Breikšto komanda panašių stebuklų pasiūlyti negalės. O stebuklų norisi – ypač jei tau vos aštuoniolika ar devyniolika metų ir atrodo, kad laimės paukštė praskridusi pro šalį gali niekada nebesugrįžti.