Maždaug savaitę Vilniuje gyvenusiems italams moksleiviams Sarai, Giudittai, Rugerro, Francesco bei mokytojams Fabio Mantelli ir Tizianai Catallo bendraujant su lietuviais keblumų dėl kalbos nekilo. Jiems nuolat talkino Užupio gimnazijoje dirbanti ir jau kelerius metus sostinėje gyvenanti italė Cristiana Barbierato.
Italų viešnagė Vilniuje buvo įtempta. Jie ne tik pasidairė mieste, muziejuose, sostinės apylinkėse, dalyvavo tradicinėje Kaziuko mugėje, bet ir susipažino su lietuvių kultūra, tradicijomis, aptarė abiejų šalių švietimo sistemos skirtumus.
- Kokie šalių skirtumai jums į akį krito pirmiausia?
Sara: Vilniuje patyriau visai kitokių įspūdžių, negu lankydamasi Italijos miestuose.
Orai čia ir Italijoje smarkiai skiriasi. Tai ir sukėlė man daugiausia emocijų. Kitas dalykas – Lietuvos žmonės ir jų tarpusavio santykiai. Vilniuje apsigyvenome savo bendraamžių šeimose. Jie labai svetingi. Vyresni žmonės atrodo šiek tiek prislėgti, lyg jų veiduose vis dar matytųsi skaudžios šalies istorijos pėdsakai.
Francesco: Čia žmonės nuoširdūs ir moka linksmintis, nors orai atrodytų visuomet nepalankūs. Vilniečiams malonu vien tik kalbėti arba būti svečiuose, šokti tradicinius šokius.
Italijoje paprastai einame į diskotekas, barus. Vilniuje žmonės sugeba būti linksmi ir leisdami laiką namie.
- Palyginkite savo mokyklą ir Užupio gimnaziją.
Giuditta: Mūsų mokykla daug mažesnė nei ši gimnazija ir mes neprivalome vilkėti uniformų. Italijoje uniformą nešioja tik pradinukai arba vaikai iš privačių mokyklų. Tačiau dėl to, kad visiems nereikia rengtis vienodai, mes tik džiaugiamės.
Be to, pas mus mokykloje nėra jokios patalpos, kuri būtų skirta vien tik moksleiviams. Užupio gimnazijos rūsyje yra didžiulė erdvė, kur mokiniai ateina per pertraukas.
Norėčiau, kad ir pas mus būtų tokia patalpa, bet tam prieštarauja mokyklos direktorius.
Užupio gimnazijoje yra kambarys, kuriame mokiniai žiūri filmus.
Tai – jėga! Gal tokios patalpos Vilniaus mokykloje yra įrengtos, nes čia orai šaltesni, vieta, kur mokiniai galėtų rinktis, reikalinga viduje. Italijoje mes susieiti galime bet kur lauke.
Pastebėjome, kad vilniečiai moksleiviai pamokas lanko ir po pietų. Pas mus pamokos vyksta tik rytais.
Vilniuje mūsų bendraamžiai pasibaigus pamokoms eina į įvairius būrelius. Mes tokių neturime, tik kartą per savaitę galime lankyti papildomas muzikos arba teatro klases.
- Pastaruoju metu Lietuvoje itin aktuali problema – mokytojų streikai. Kas labiausiai kelia nerimą mokytojams Italijoje?
T.Catallo: Neseniai Italijoje mokytojai streikavo reikalaudami didesnių atlyginimų. Be to, kartais mokytojai vaikų auklėjimu turi užsiimti po darbo, organizuoti papildomas pamokas, o už tai jie negauna pinigų.
- Neseniai Lietuvoje streikavo švietimo sistema nepatenkinti mokiniai. Ar Italijoje būna tokių atvejų?
Francesco: Taip. Kai valdininkai sukuria naujas taisykles, o mokiniai su jomis nesutinka – ima streikuoti. Pastarasis streikas buvo pernai. Tuomet mums nepatiko atsiskaitymo už skolas sistema. Jei neišsitaisai skolų, turi likti antriems metams. Anksčiau to nebuvo.
C.Barbierato: Kartais mokiniai streikuoja vien tik todėl, kad jiems tai daryti smagu. Tačiau, kai paprašai, kad vaikai tiksliai paaiškintų, kodėl jiems netinka vienos ar kitos taisyklės, jie to padaryti nesugeba. Italų mokiniams tiesiog patinka streikuoti.
Italijos švietimo sistemoje nuo 1920-ųjų iki 1990-ųjų nebuvo jokių pakeitimų. Per pastaruosius 18 metų daugelis politikų bandė renovuoti švietimo sistemą. Žmonėms staigiai susitaikyti su daugybe pokyčių yra sunku, dėl to kartais mokiniai bei mokytojai ir ima streikuoti.
- Kas kiekvienam iš jūsų Vilniuje į atmintį įsirėžė labiausiai?
Sara: Man labiausiai įstrigo Kaziuko mugė. Tuo metu vaikščiodama mieste supratau, jog šis renginys lietuviams yra tikrai didelė šventė. Pastebėjau, kad žmonės pardavinėja daugybę įdomių daiktų, kurių parduotuvėse nerasi. Pati nusipirkau verbą – pas mus tokių dalykų nėra. Dar įsigijau gražių margučių.
T.Catallo: Aušros vartai ir Dievo motinos paveikslas. Pabūti šioje vietoje – jaudinanti akimirka. Pastebėjome, kad laiptai toje vietoje smarkiai įdubę – išmindyti. Tai reiškia, kad Aušros vartus yra aplankę daugybė žmonių.
Giuditta: Kai vieną vakarą su mokiniais užlipome ant Gedimino kalno, iš aukštai pamačiau naktinį Vilnių. Visas miestas spindėjo nuo švieselių. Supratau, kad Vilnius – didelis miestas.
F.Mantelli: Italijoje dauguma pastatų yra prancūziško, ispaniško stiliaus. O čia eini gatve – ir pamatai cerkvę, kitokių rytietiškų elementų. Vilnius – tarsi riba tarp rytų ir vakarų.
Francesco: Man gražiausias Vilniaus paminklas – Šv.Onos bažnyčia. Didelį įspūdį paliko ir gyvenimas lietuvių šeimose. Nors mus skyrė kalbos barjeras, supratau, kaip lietuviams yra svarbu dalytis tuo, ką turi, kartu valgyti.
Ruggero: Mane labiausiai nustebino KGB muziejus. Naujausių laikų Lietuvos istorijos nežinojau. Kai Lietuva tapo laisva, per žinias Italijoje tai buvo trumpai paskelbta, tačiau daugiau – jokios informacijos. Tuo metu pas mus pačius šalyje buvo didelis chaosas. Šiame muziejuje supratau, kaip Lietuva tapo nepriklausoma, sužinojau daug netikėtų dalykų.