Taip, tie policininkai tikrai nėra skaitę Konstitucijos, kurioje aiškiai pasakyta, kad kurstyti tautinę nesantaiką – nusikaltimas. Šie policininkai stebėjo, kaip yra daromas nusikaltimas, ir net nebandė jį sustabdyti. Lygiai tas pats, jei policininkai stebėtų prievartaujamą moterį, bet rūpintųsi, jog prievartautojai tik nesikeiktų ar nešiukšlintų viešoje vietoje. Žiauru, bet būtent taip viskas vyko.
Kai kas pasakys – ko čia pergyventi. Šimtas jaunuolių – anokia grėsmė. Tačiau toks pats požiūris buvo ir į A.Hitlerį. Kažkoks nenusisekęs dailininkas kvailioja. Pakvailios ir nustos. Kol nustojo, žuvo milijonai žmonių.
Prieškario visuomenė taip pat buvo kankinama įvairiausių problemų, tačiau atrodė, kad ji yra pakankamai tolerantiška. Vilniaus žydai džiaugėsi, kai sostinė pagaliau atiteko Lietuvai. Jie buvo įsitikinę, kad Lietuvos valstybėje jiems bus geriau gyventi nei Lenkijoje. Praėjus porai metų absoliuti dauguma žydų buvo sušaudyti.
Taip, buvo karas, fašizmo mašina atvėrė kelią holokaustui, tačiau prie žydų žudymo prisidėjo lietuviai. Šiuo atveju nesvarbu, kiek jų buvo – 300 аr 10 000. Lietuvių buvo užtektinai, kad mūsų valstybės piliečiai žydai būtų sunaikinti. Todėl žydų tragedija nėra vien tik žydų – tai Lietuvos tragedija. Tai buvo pačios didžiausios pilietinės žudynės Lietuvoje. Vieni piliečiai žudė kitus piliečius. Bet daugelis lietuvių to dar nesuprato iki šiol. Vis dar daugeliui atrodo, kad buvo sunaikinti svetimieji.
Panaši pilietinė tragedija vyko ir po karo. Buvusios Lietuvos piliečiai žudė vieni kitus. Tik šį kartą abu jie buvo lietuviai. Tačiau vienas vadinosi partizanu, o kitas – stribu. Už šio stovėjo sovietinė mirties mašina.
Taip, dabartinė padėtis daug kuo skiriasi nuo tos, kuri buvo anuomet. Tačiau kas gali garantuoti, ar ištikus kokiai nors rimtesnei krizei mes nepradėsime ieškoti atpirkimo ožių? Ar nenukreipsime pykčio į tuos, kurie silpnesni?
Štai kodėl manau, kad tai, kas vyko po šių eitynių ne mažiau baisu.
Tiek to, gatvėje buvo paprasti policininkai, kurie gal nebuvo pasiruošę, pasimetė, nežinojo, ką daryti. Bet juk yra komisarai, jų pavaduotojai. Buvau įsitikinęs: tą pačią dieną jau bus paskelbta, kad pradėta byla.
Bet tai padaryti sugebėta tik po trijų dienų, kai didelės gėdos dėmės jau seniai įsigėrė į policijos mundurą.
Buvau įsitikinęs, kad jau kitą dieną politikai, mėgstantys pabrėžti savo nekaltą tyrumą, principingumą, dorą ir ištikimybę vakarietiškoms vertybėms, užvers pareiškimais, kalbomis, jog tai, kas nutiko, nedera mūsų valstybei ir visuomenei.
To nenutiko.
Kodėl tyli socialdemokratai? Vakaruose jie jau kitą dieną būtų suorganizavę eitynes, kuriose būtų reiškiamas solidarumas su Lietuvos tautinėmis grupėmis. Tiek to, socialdemokratai, kaip dabar įprasta sakyti, neatstovauja socialdemokratinėms vertybėms. Bet kur „Naujoji kairė“, save laikanti visų skriaudžiamųjų gynėja? Kur A.Paleckis, pažadėjęs, jog atgaivins „tikrąją socialdemokratiją“?
Tad kaip tikėti naujaisiais apaštalais?
Pagaliau jei tyli kairė, kur yra liberalai, kuriuos nuo visokiausių totalitarinių režimų purtyti turėtų? Save liberaliais vadinančių partijų nors vežimu vežk, o kai yra proga parodyti ištikimybę liberalioms vertybėms, nelieka nė vienos.
Pagaliau, kur dešinieji? Ar jiems neturėtų rūpėti bent jau tai, kad tokios eitynės tiesiog kompromituoja patriotizmą?
Politikai tyli. Kaip žuvys. Nors greičiau kaip kilbukai. Gal todėl, jog žino, kad šį kartą pasisakyti šiuo klausimu yra labai nepopuliaru. Tai jokių reitingų nepridės. Greičiau sumažins. O juk rinkimai ant nosies.
Buvau įsitikinęs, kad po šių eitynių laikraščiai ir interneto portalai bus užpilti komentatorių straipsnių, rašinių, kuriuose bus piktinamasi tomis eitynėms.
Išskyrus lrytas.lt, tyla.
Esu tikras, kad tiek Lietuvos rusams, tiek Lietuvos žydams (bent jau absoliučiai jų daugumai) Kovo 11-oji taip pat yra šventė. Daugelis šviesių rusų ir žydų – kaip ir kitų tautų atstovų – prisidėjo prie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.
Nepriklausomybės dienos išvakarėse mus palikusi Natalija Kasatkina buvo viena tokių. Sąjūdžio laikais ji nepabijojo į Vilnių atvažiavusiam Michailui Gorbačiovui drąsiai pasakyti, jog Lietuvos gyventojai, tiek lietuviai, tie rusai, nori laisvės. Ji nuoširdžiai mylėjo Lietuvą, siekė, kad šioje šalyje būtų kuo daugiau savitarpio supratimo.
Prieš pora metų Lietuvos rusas Jurijus Petrovskis, paprastas vairuotojas, atisakė išgerti už sovietinę armiją. Už tai buvo nušautas. Kiek Lietuvos lietuvių taip padarytų?
Pavyzdžių galima pririnkti ir daugiau.
Ir štai tokiems žmonėms pasakoma: „Lauk iš Lietuvos“. Tai yra nusikaltimas.
Žinau, kai kas man gali papriešatarauti ir surasti tokį pavyzdį, kad koks nors kitos tautybės Lietuvos pilietis tik ir laukia Sovietų sąjungos atgaivinimo. Tačiau kiek pačių lietuvių ilgisi sovietijos?
Ši gėdinga eisena parodė dar vieną dalyką: žodžio laisvė Lietuvoje išsigimė.
Pakalbintas skustagalvis teigė, jog tai tiesiog laisvų žmonių susibūrimas, kurie laisvai išsako savo mintis. Ar gali skustagalviai praeiti gatvėmis? Taip. Ar gali jie dainuoti patriotines dainas? Taip. Ar gali skanduoti antirusiškus, antisemitiškus šūkius? Ne.
Žodžio laisvė nereiškia, kad galima kitus įžeidinėti. Nereiškia, kad galima skatinti neapykantą kitos tautybės, kitos seksualinės orientacijos, kitaip mąstantiems žmonėms.
Tačiau tie, kurie neapykantą skatina, ir dangstosi žodžio laisve, nes yra bailiai ir bijo už savo žodžius atsakyti. Ir ši problema yra žymiai platesnė.
Pagaliau mums reikia atvirai pripažinti vieną svarbų dalyką. Mūsų visuomenėje susikaupė per daug pykčio ir neapykantos.
Sociologiniai duomenys rodo, jog per nepriklausomybės laikotarpį sumažėjo pasitikėjimas kitais žmonėmis, bet užtat padidėjo įtarumas musulmonų, homoseksualų atžvilgiu.
Politinių rietenų logika persikėlė į visą viešą gyvenimą. Bolševikinė logika „tu ne su mumis, tai prieš mus“ užvaldė ne tik politikų, bet ir daugelio, nors ir ne visų viešai besireiškiančių žmonių galvas.
Ši problemas yra kertinė mūsų visuomenėje, o ne dabartinė Vyriausybė, G.Kirkilas, Seimas ar vadinamieji populistai. Tačiau jos nenorima pastebėti. Gal todėl, kad įpykusia visuomene lengviau manipuliuoti? Gal todėl, kad supjudžius žmonės, kai jie jau nebenori vienas su kitu kalbėtis, lengviau juos valdyti?
Gal. Bet kuo visa tai pasibaigs?