Lietuviški koldūnai, balandėliai ir kugelis, skambančios lietuviškos melodijos, apie 80 sugužėjusių lietuvių ir jų draugų patvirtino, kad stipri meilė Lietuvai gyva ir Venesueloje. Apie 80 Venesuelos lietuvių ir jų draugų Marakajaus mieste susirinko paminėti svarbios Lietuvai Kovo 11-osios dienos. Tai buvo pirmas kartas per trejetą metų, kai Venesuelos lietuviai susirinko šiame mieste.
Šventė prasidėjo ryte venesueliečio kunigo laikytomis šv. Mišiomis. Nors mišios buvo laikomos ispanų kalba, tačiau kunigas per pamokslą atskleidė, kiek pats žino apie Lietuvą ir jos istoriją, kai susirinkusiems pradėjo dėstyti apie nepriklausomybės prasmę mūsų tautai.
Neabejoju, kad kunigas yra nemažai apsiskaitęs, nes pradėjo minėti svarbias Lietuvai istorines datas, kurias pats, rodos, buvau pamiršęs. Šventės pradžia buvo tikrai nuostabi, nes suteikė progą susirinkusiems pagilinti savo supratimą apie šią dieną, nors Venesueloje ir nėra lituanistinės mokyklos ir naujos lietuvių kartos neturi galimybės mokytis protėvių kalbos, kultūros bei istorijos.
Šventė vyko kalnų apsuptame, apie šimtą kilometrų nuo Karakaso nutolusiame Marakajuje. Po šv.Mišių minia persikėlė į išnuomotą poilsio vietą, vadinamą hacienda, kuri įsikūrusi ant vienos iš Marakajų supančių kalno viršūnių. Atvykusius į įspūdingą geltonai, žaliai ir raudonai išpuoštą pastogę pasitiko lietuviškos melodijos. Pastogė mus apsaugojo nuo karščio, bet kartu ten galėjome grožėtis pasakiškais vaizdais ir giedru, it pagal užsakymą, be debesėlių dangumi.
Kiekvienam renginio dalyviui buvo įsegta gražiai trispalvės kaspinukais papuošta segė su lietuviška dabartine šeimos pavarde, primenančia tolimas lietuviškas šaknis, ar pavarde, pakeista susituokus.
Venesuelos garbės konsulas Borisas Petrasevičius apdovanojo Venesuelos lietuvių bendruomenės pirmininkę Marią Eleną Baronas Šulcas už nuopelnus lietuvių bendruomenei. Jai buvo įteiktas iš metalo suvirintas ir ant medžio pritvirtintas lietuviškas Vytis.
Vaišių stalas lūžo nuo daugybės lietuviškų patiekalų, kurių, pasibaigus šventei, dar ir liko. Stalas lūžo nuo lietuviškų mišrainių, užkandžių, karštų patiekalų – koldūnų, kugelio, balandėlių ir lietuviškų desertų.
Po valgio nuo nusėstų ilgų užstalių visus ant kojų sukėlė garsiai užgrojusi lietuviška muzika – netrukus visi jau sukosi muzikos ritmu. Prasidėjo labai įdomi šokių „mišrainė“.
Pagyvenusieji – dauguma emigravę iš Lietuvos Antrojo pasaulinio karo metu – suko įvairius ratelius, prisiminę jaunystės polkos žingsnelius. O vėlesnių kartų lietuviai, jų vyrai, žmonos ir Venesueloje gimę vaikai neatsiliko nuo vyresniosios kartos, pasirinkę linksmesnės muzikos ritmus, tokius kaip merengue ar salsa.