Tėvams kilo natūralių klausimų: kokias teises ir pareigas įsigaliojus tokiam įstatymui, turės jie, ar tik jie nebus visi susodinti į kalėjimus už tai, kad pliaukštelėjo savo atžalai per užpakalį?
Pirmiausia reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad įstatymai ir realus kultūrinis klimatas šalyje – du skirtingi dalykai. Nemažai įstatymų, susijusių su moterų teisėmis ir vaikų apsauga bei korupcijos prevencija Lietuvoje yra ypač pažangūs. Tačiau tai dar nereiškia, kad jie yra vykdomi. Nesusidorojama su tokiais, rodos, techniniais dalykais kaip eismo taisyklės ir jų laikymasis, todėl nuolat kalbama apie ,,karą keliuose”.
Akivaizdu, jog priversti žmones elgtis moraliai, ypač ne viešumoje, o namuose – labai sunki užduotis. Joks įstatymas žmonių sąmonės iškart nepakeis. Įstatymai geriausiai veikia tuomet, kai jie ne nuleidžiami iš viršaus, bet ateina iš apačios, t.y. tuomet, kai atitinkamai pasikeičia žmonių elgesys ir pasidaro savaime aišku, kad tą elgesį verta užfiksuoti kaip normą. Toks įstatymų priėmimo modelis, be abejo, geriausiai tinka tuomet, kai sprendžiamos etinės ir moralinės problemos, o ne su finansais ar tiesioginiu valstybės valdymu susiję reikalai.
Senosiose pasaulio demokratijose tokie įstatymai keičiami retai ir dažnai ilgą laiką neatspindi to, kaip realiai gyvena ir kuo vadovaujasi žmonės. Iš čia – medžiaga keistenybių skyreliams apie tai, kaip kai kuriose JAV valstijose tebegalioja draudimas mylėtis kitokia, nei misionieriaus poza arba tai, kad Didžiojoje Britanijoje tik neseniai buvo panaikinta taisyklė, jog policininkas privalo leisti nėščiai moteriai, jei tik šalia nėra viešųjų tualetų, leisti nusišlapinti į jo šalmą.
Įstatymai lieka įstatymais, tačiau tai nereiškia, kad britai policininkai vaikščiodavo prišlapintais šalmais, o amerikiečiai iki šiol mylisi tik viena poza. Jungtinės Amerikos Valstijos yra puikus pavyzdys, kaip gyvenimas diktuoja įstatymus, o ne atvirkščiai.
JAV yra vienintelė iš ekonomiškai išsivysčiusių pasaulio šalių, kurioje iki šiol nėra visuotinio draudimo bausti vaikus juos mušant valstybinėse mokyklose. Dvidešimt dviejose iš penkiasdešimties JAV valstijų fizinės bausmės yra įteisintos įstatymais. Šiose valstijose vaikai ne šiaip sau gauna ,,beržinės košės“, bet už nedidelius prasižengimus juos mokyklos atstovas, neretai savo pareigomis atitinkantis direktoriaus pavaduotoją Lietuvoje, pliaukšteli savo auklėtiniams su mediniu irklą primenančiu instrumentu, vadinamu mentele.
Prieš kelerius metus plačiai nuskambėjo dienraščio ,,The Washington Post“ aprašyta istorija, kaip vienos Misisipės valstijos direktoriaus pavaduotojas pasitraukė iš užimamų pareigų atsisakęs atlikti ,,budelio“ pareigas. Stambiam vyrui teko žeminanti pareiga medine mentele gąsdinti kelis kartus už jį mažesnius ir smulkesnius pradinukus.
Tarp valstijų, kurios pirmauja pagal fizinėmis bausmėmis drausminamų moksleivių skaičių, daugelis teritoriškai priklauso vadinamajai ,,Biblijos juostai“ – konservatyvumu ir religingumu pasižyminčiai Amerikos daliai. Net ir pakeitus šių valstijų įstatymus tikrai nepasikeistų jose gyvenančių žmonių mąstymas.
Kaimietiškas, konservatyvus, paremtas religiniais prietarais, jis vis tiek paimtų viršų prieš bet kurias psichologų teorijas ar gerus politikų norus. Mokytojai ir toliau pliaukšėtų vaikams per sėdynes. Teoriškai tai vyktų ,,nelegaliai“, tačiau jie liktų niekieno nebaudžiami ir neįskundžiami, palydimi tylaus visuomenės pritarimo. Juk tose valstijose, kurių mokyklose galioja fizinės bausmės, jos įteisinamos tėvų tarybai pritariant.
Visai kitaip – didžiuosiuose JAV miestuose bei daugelyje rytinių ir vakarinių valstijų. Čia už menkiausią vaiko nepriežiūrą žmogus lengva ranka apskųs kaimyną, o įtaręs pažįstamus ne tik neprižiūrint, bet ir mušant savo vaikus, nedelsdamas iškvies policiją.
Štai dėl ko į JAV atvykę lietuviai kartais pakliūna į bėdą nespėję susigaudyti, kad Čikagos ar Los Andželo priemiesčiai – tai ne Vilnius, kur pradinukas gali kuo ramiausiai vienas keliauti miesto autobusu iš mokyklos į piešimo būrelį kitame miesto gale, o iš ten, jau sutemus – į muzikos mokyklą dar kitoje didmiesčio vietoje.
Šioje JAV dalyje žmonių papročiai ir aukštesnė kultūra padiktavo kitokius įstatymus. Todėl nenuostabu, kad Kalifornijoje, Niujorke, Pensilvanijoje ar Ilinojuje fizinės bausmės mokyklose uždraustos, o Misisipėje, Teksase ar Luizianoje – ne.
Kalbant apie fizines bausmes namuose, visose JAV valstijose drausminti vaiką pliaukštelėjimu per sėdynę yra legalu. Dėl to amerikiečiai kasmet susilaukia daug priekaištų iš pasaulinių vaikų teises ginančių organizacijų. Tačiau galima pakartoti: bendras klimatas ir įstatymai ne visuomet sutampa. Informacijos kiekis ar tiesiog pavyzdžiai, matomi viešose vietose, leidžia manyti, kad vaikų baudimas fizinėmis bausmėmis didelėje dalyje Amerikos valstijų yra mažiau paplitęs, nei Lietuvoje.
Būnant Amerikoje labai retai yra tekę matyti, kaip viešoje vietoje mama ar tėtis pliaukšteli vaikui per sėdimąją. O Lietuvoje vaiko supurtymas, ,,ausų sukimas“ ar net ir stipresnis sušėrimas – dažnas viešojo gyvenimo reiškinys, su kuriuo susiduriama gatvėse, autobusuose, restoranuose. Nėra abejonės ir dėl to, kad kai kurios Lietuvos vietovės labiau primena ,,Biblijos juostą“, p kitos – Niujorko Penktąją aveniu.
Tiesa, visai nedžiugina kita Amerikoje populiarėjanti vaikų auklėjimo priemonė – įvairūs trankvilizatoriai ir kitokie neva perdėtą vaikų aktyvumą slopinantys vaistai.
Viena JAV psichologė nacionaliniu mastu transliuojamos laidos metu neseniai prasitarė, kad galbūt vaikui bus mažesnė žala, jei neapsikentę tėvai pliaukštelės per užpakalį, negu nuo trejų metukų jie ims tramdyti nerimstančią atžalą stipriais medikamentais.
Psichologės pasakymas nuskambėjo politiškai nekorektiškai, nors problemą ji įvardijo tiksliai. Girdyti darželinukus vaistais, tuo pridengiant savo tingėjimą vaikus paprasčiausiai auklėti – ne ką geriau, nei juos metodiškai talžyti. Nelinkėčiau, kad lietuviai pasuktų šiuo vaikų auginimo keliu, manydami, kad taip išvengs asocialių mušeikų etiketės ir prisijungs prie civilizuotus auklėjimo metodus pasirinkusių užsieniečių.
Tad ar reikia Lietuvai A.M.Pavilionienės siūlomos įstatymo pataisos?
Jeigu ji bus tik būdas pamaloninti deklaracijas mėgstantį Briuselį – nebūtinai. Tačiau jei ji taps tuo dokumentu, kuris paskatins mūsų tėvus lygiuotis ne į prietarais ir atgyvenusia ,,liaudies išmintimi“ besivadovaujančius teksasiečius, bet į civilizuotus niujorkiečius ar norvegus, - kodėl gi ne.
Beje, daugelis tokio pobūdžio dokumentų tėra deklaracijos ir nė viena draudžianti mušti vaikus valstybė realiai nesiekia tėvų kriminalizuoti. Švedijoje nuo atitinkamo įstatymo priėmimo 1979 metais iki šių dienų nė vienas tėvas taip ir nebuvo nubaustas už tai, kad savo vaikus auklėjo pliaukštelėjęs jiems per sėdynę. Tačiau pagarbiai į vaikus žiūrinčioje švedų visuomenėje įstatymas išėjo į gera.
Tarp Europos valstybių, kurios yra priėmę įstatymus, draudžiančius naudoti fizinę jėgą drausminant vaikus, be Švedijos, dar yra Norvegija, Suomija, Danija, Italija, taip pat Latvija, Ukraina, Rumunija ir Portugalija.
Bet galėčiau lažintis, kad norvegai ir danai vaikus auklėja kitaip nei italai ar ukrainiečiai. Tad, viena vertus, reikia pažangių įstatymų, kita vertus, reikia, kad visuomenė būtų pakankamai subrendusi elgtis moraliai ir teisingai.