Jei už kiekvieną kartą, kai jos balsas būdavo palygintas su žvyru ar švitriniu popieriumi, Bonnie būtų gavusi bent po vieną eurą, už tuos pinigus ji būtų galėjusi nusipirkti pilį.
Tiesa, 56 metų dainininkė ir šiaip negali skųstis sąskaitos banke dydžiu.
Kaip baruose besilankančios publikos linksmintoja karjerą pradėjusi moteris įrašė daugybę dainų, kurios iki šiol skamba net atokiausiuose pasaulio kampeliuose.
Keliolika populiarumo sulaukusių albumų išleidusi šachtininko duktė priklauso roko veteranų elitui, kurio atstovams niekada netrūksta kvietimų koncertuoti – į pasirodymus susirenka tūkstančiai žilstelėjusių gerbėjų, atmintinai mokančių visas dainas.
Kai dar Sovietų Sąjungos laikais Lietuvoje itin išpopuliarėjusi B.Tyler išeina į sceną ir užtraukia savo nemirtingą hitą „Total Eclipse Of The Heart“, ji atrodo pora dešimtmečių jaunesnė – energijos ir dainavimo aistros jai gali pavydėti daugelis dvidešimtmečių konkurenčių.
Prieš artėjančią viešnagę Lietuvoje dainininkė telefonu davė interviu „Lietuvos rytui“.
- Mūsų šalyje lankėtės jau ne sykį.
Kokie ankstesnių viešnagių įspūdžiai įstrigo jūsų atmintyje?
– „Lietuvos rytas“ paklausė Bonnie.- Ypač gerai prisimenu pirmąjį apsilankymą – 1988-aisiais, kai dar gyvavo Sovietų Sąjunga.
Pamenu, kad žmonės, kuriuos tada sutikau Lietuvoje, atrodė kupini vilčių, veržlūs ir laimingi. Man tai pasirodė tiesiog fantastiška.
Vėliau daug kas keitėsi. Pastarąjį sykį Lietuvoje lankiausi 2001-aisiais. Žmonės jūsų šalyje, man regis, išliko tokie pat nuostabūs.
Sutinku nemažai lietuvių, nes mano namai – Portugalijoje. Ten gyvena nemažai emigrantų iš jūsų šalies.
Atkreipiau dėmesį, kad jie – labai darbštūs.
Suprantu – kaip ir kitų tautų atstovai, jie emigravo, kad užsidirbtų.
Bet lietuvių akyse matyti, kad jiems darbas teikia džiaugsmo. Bent jau man taip pasirodė.
- Koncertuose, kuriuose dalyvausite, taip pat gros britų grupė „Slade“. Jie – jūsų bičiuliai?
- Ne, pažįstu tik buvusį jų vokalistą Noddy Holderį, su kuriuo teko susidurti televizijoje.
Bet esu tikra, kad šie muzikantai – šaunūs vyrukai. Bus tikras rokenrolas.
- Ko gali tikėtis į jūsų koncertą atėję žiūrovai?
- Jie išgirs porą naujų kūrinių, kurie dar nėra išleisti. O visos kitos dainos jiems bus puikiai žinomos – tai galiu garantuoti. „Total Eclipse Of The Heart“, „Holding Out For A Hero“, „It's A Heartache“, „Lost In France“ – be šių dainų neapsieina nė vienas mano koncertas.
- Jūsų tikrasis vardas – Gaynor. Ar kas nors į jus taip kreipiasi?
- Visi giminaičiai ir artimieji. Bonnie – tik pramogų verslui skirtas vardas.
- Jūsų vizitine kortele tapęs gergždžiantis balsas toks tapo dėl operacijos, ar ne?
- Taip. 1976-aisiais man buvo operuotos balso stygos.
Po operacijos reikėjo šešias savaites nekalbėti, bet nesusilaikiau.
Tai daug ką pakeitė – kai vėliau įrašinėjau dainą „It's A Heartache“, visi aplink pastebėjo, kad mano balsas aštresnis, labiau prikimęs.
Likimo ironija – būtent ta daina man pelnė didžiulį populiarumą.
- Vadinasi, nesigailite, kad neklausėte gydytojo nurodymų?
- Žinoma, ne. (Juokiasi.) Tuo metu man buvo nelinksma, bet dabar suprantu, kad tai – vienas geriausių man nutikusių dalykų.
- Dėl prikimusio balso dažnai esate lyginama su dainininku Rodu Stewartu. Ar jums tai patinka?
- Taip. Kai prasidėjo tie palyginimai, dar buvau mažai žinoma dainininkė. O jis jau buvo tikra žvaigždė. Tai, kad buvau gretinama su R.Stewartu, man labai pravertė.
- Šiais laikais gastroliuojate ne tiek daug, kaip prieš du dešimtmečius. Kaip leidžiate laisvą laiką?
- Man jo vis tiek lieka nedaug. Tačiau labai mėgstu slidinėti – po kelių dienų vyksiu į Italiją, kur galėsiu tuo pasimėgauti.
Taip pat esu pamišusi dėl regbio rungtynių. Labai džiaugiuosi, kad Velso komandai puikiai sekasi.
Kai baigsime šį interviu, eisiu pirkti bilietų į mūsiškių varžybas su prancūzais, kurios vyks Velso Tūkstantmečio stadione. Su bičiuliais ten puikiai praleisime laiką.
Į gimtąjį Velsą dažniausiai užsuku tik porai dienų, tad stengiuosi kuo daugiau bendrauti su savo šeimos nariais.
Šį rytą į svečius buvo užsukusi viena mano seserų, po pietų susitiksiu su kita, o dar vėliau – su savo brolio žmona. Šeima man labai svarbi, visus savo giminaičius labai myliu.
- Kuo dainininkės B.Tyler kasdienybė galėtų nustebinti jos gerbėjus?
- Jie turbūt nustebtų, kad namie aš labai retai dainuoju. Aš beveik nerepetuoju, netreniruoju balso.
- Kai užpraeitame dešimtmetyje jūsų dainos buvo vienos populiariausių Europoje ir JAV, ar nuo šlovės nebuvo apsvaigusi galva?
- Turite omenyje, ar nepasipūčiau? (Juokiasi.) Ne, populiarumą vertinu kaip likimo dovaną, bet neleidau jam manęs išpaikinti.
Žinoma, smagu, kad esu finansiškai apsirūpinusi ir galiu sau leisti nusipirkti ką tik noriu.
- Šįmet švęsite 35-ąsias vestuvių su savo vyru Richardu metines.
Roko atlikėjams, kurie daug keliauja po pasaulį, paprastai nebūna lengva sukurti tokią tvirtą santuoką. Kaip jums tai pavyko?
- Dieve, tikrai jau 35 metai? Buvau tikra, kad tik 34-eri. Palaukite (patyliukais skaičiuoja), taip, tikrai! Būčiau pamiršusi.
Santuokai pagelbėjo tai, kad, kai susipažinome, aš jau buvau dainininkė. Man tada buvo tik septyniolika, bet jau baruose dainavau kelis sykius per savaitę.
Tai truko septynerius metus, o paskui išgarsėjau ir buvau dar labiau užsiėmusi.
Bet Richardas suprato, kad prasideda su moterimi, kuri tikrai nebus namisėda.
Labai myliu savo vyrą. Tie laikai, kai ilgam išvykdavau į gastroles, o jis likdavo namie, – jau praeityje. Dabar jis visur keliauja kartu su manimi. Atvyks ir į Lietuvą.
Per koncertą pristatydama vieną dainą, visada pakviečiu jį į sceną. Tad turėsite progos jį pamatyti.