Kodėl taip jaučiausi? Visą penktadienį internete sekiau informaciją, norėdama sužinoti, ar Lilehameryje savo namuose trečiadienį mirusios lietuvės vyras norvegas bus paleistas iš areštinės, ar ne. Ar jis bus apkaltintas nužudymu, ar tik kūno sužalojimais?
Pirmajame apie įvykį ketvirtadienį pasirodžiusiame dienraščio „Aftenposten“ straipsnyje buvo rašoma, kad norvegas „kaltinamas kūno sužalojimais, sukėlusiais mirtį“. Kitame, šiek tiek vėliau – juodu šriftu išskirta, kad kol kas lietuvės sutuoktinis „kaltinamas tik dėl kūno sužalojimo“. Na, o penktadienį skelbiamas oficialus pranešimas iš policijos, sakantis, kad norvego lietuvei žmonai suduotas smūgis mirties nesukėlė. Tai įrodo teismo medicininė ekspertizė. Šeštadienį paaiškėjo, kad vyras norvegas savo žmoną iš Lietuvos pakorė.
Nesigilinsiu į Norvegijos baudžiamąjį kodeksą. Įvykio nemačiau, įvykio vietoje nebuvau, su liudininkais nekalbėjau. Jų, beje, ir nebuvo. Todėl spėliojimais neužsiimsiu - viską į savo vietas sudėlios teismas. Pasitikėkime Norvegijos teisingumu.
Noriu tik pabrėžti – žaviuosi norvegų sugebėjimu iš anksto nesmerkti ir neteisti. Nei kaltinamojo, nei jo aukos pavardžių bei nuotraukų Norvegijos žiniasklaida neskelbė. Tai nerašyta norvegų žurnalistikos taisyklė.
Tačiau, jei jų šalyje taisyklės vienokios, tai Lietuvoje – kitokios. Pavyzdžiui Alma Jonaitienė dar neįvykus teismui buvo apibūdinta kaip vaikžudė. Norvegijoje tokius epitetus galima būtų skelbti viešai tik po to, kai žmogų kaltu pripažintų teismas.
Norvegijoje pasirodžius panašiems apibūdinimams prieš teismą galėtų būti keliamas labai rimtas klausimas, ar žurnalistų straipsniai nedaro įtakos išankstinei visuomenės nuomonei, taigi ir teismui, nes juk teisėjai – irgi žmonės.
Taip pat žinau, kad norvegai viską darys, rūpindamiesi išsaugoti savo piliečio reputaciją. Nors straipsniuose yra užuominų apie ne visiems įprastą gyvenimo būdą, pavyzdžiui, teigiama, kad jis „ilgą laiką priklausė nuo kvaišinančių medžiagų“, „gaunantis pašalpą“, „smurtaujantis“. Ir ne tik dėl to, kad dienraštį galima būtų patraukti baudžiamojon atsakomybėn už šmeižtą – nieko nelaimint, jei parašyta tiesa. Ši valstybė gina savo piliečius, nepaisant to, kokiam visuomenės sluoksniui jie priklausytų. Be to, norvegai labai apdairiai renkasi žodžius – ir kalbėdami, ir rašydami.
Gerai tai, ar blogai – spręsti nesiimu. Lygiai taip pat turbūt negalima nuspręsti, kuris žaidimas teisingesnis – futbolas ar krepšinis? Galima ginčytis iki užkimimo ir neprieiti bendros išvados. Tiesiog skirtingos žaidimo taisyklės.
Galima sakyti, kad, jeigu žmogus bus vėliau išteisintas, jį iš anksto kaltinantis straipsnis nėra geras. Tačiau, jei galvotume apie tai, kad straipsnis, kuriame atskleista nusikaltimą padariusio žmogaus pavardė, gal padarys atsargesnius kitus jį pažįstančius? Gal paskelbta užsieniečio pavardė užkirs jam kelią atvažiuoti į Lietuvą ir susukti galvą kitai jaunai lietuvei moteriai? Ar saugodami blogą darbą padariusiojo reputaciją nesuteikiame jam galimybės taip pat pasielgti ir kitą kartą?
Pažįstu palyginti daug moterų iš Lietuvos ir buvusios SSRS, kurių vyrai gyveno panašų gyvenimo būdą, kaip ir neseniai mirusios Lilehameryje lietuvės sutuoktinis, t.y. buvo bedarbiai, priklausomi nuo svaigalų, gyveno iš pašalpos, smurtavo ir mušė savo žmonas.
Pirmosios tokio vyro sutuoktinės – tos, kurias pažįstu, – su šiais vyrais išsiskyrė. Kai kurios atvažiavo į Norvegiją, nežinodamos apie savo išrinktuosius nieko konkretaus: nei kur gyvena, nei ką dirba, nei iš kokios jie šeimos. Dažnai tokie užsieniečiai meluodavo joms: krovėjas jų pasakojimuose virsdavo vadybininku, bedarbis – literatūros profesoriumi, visiškai prasiskolinęs bankui tipas – turtuoliu verslininku. Amžiaus skirtumas taip pat dažniausiai būdavo ryškus – moteris 10-30 metų jaunesnė už vyrą.
Atsiskleidus apgavystei, įvykus tam tikroms audringoms scenoms, išliejus daug ašarų, moterys paprastai savo sutuoktinius užsieniečius palikdavo. Bet kitos, tarp tokių daugiausia rusių, kentėdavo tol, kol gaudavo leidimą gyventi Norvegijoje.
Tačiau žinoma ir labai daug atvejų, kai tie patys paliktieji sukčiai-sutuoktiniai po skyrybų vėl iš tos pačios Rytų šalies atsiveža naują žmoną ir elgiasi su ja lygiai taip pat bjauriai. Išsiskiria su antra – atsiveža trečią ir net ketvirtą.
Procesas palengvėja – moterų tipas pažįstamas, Rytų šalis tapusi sava, todėl įjunkstama ten važinėti, gal ir keletą žodžių ta kalba pramokti. Pažįsta barus, žino, kas tos šalies moterims daro įspūdį. Atvyksta ir su savo panašiais draugais. Apie šį fenomeną rašo ir norvegų spauda, tačiau juk prikibti prie nieko negali, viskas legalu.
Neabejoju, kad lietuvei, dažnai mokančiai tik kelis užsienio kalbos žodžius, sunku suprasti, kas iš tikrųjų per tipas yra tas ja taip gražiai iš pradžių besižavintis užsienietis. Jo drabužiai nauji ir švarūs, jis ir prausiasi kasdien, ir dantys neišpuvę, ir pinigų turi. Norvegui, net ir gaunančiam bedarbio pašalpą, kiekvienoje Rytų šalyje vis dar yra pigu, o ypač – Lietuvoje. Juos ten vilioja ir beatodairiškai jais besižavinčios moterys.
Lietuvės puošiasi, gražinasi, dažnai didžiąją dalį uždirbamų pinigų išleisdamos ne buto pirkimui, o grožio salonui, drabužiams. Jos gyvena šia diena, laukia kol jas „pastebės“ ir išsiveš užjūrio princas. Tuomet prasidės tikrasis gyvenimas.
Visos jaunos merginos svajoja apie meilę. Nė viena nemano, kad jos pasirinktasis vyras iš užsienio gali prieš ją pakelti ranką ar gyventi tokį gyvenimą, už kurį Lietuvoje būtų pavadintas tiesiog „bomžu“ ar „valkata“.
Dažnai skraidydama iš Lietuvos į Norvegiją ne kartą stebėjau tarmiškai kalbančius, bjauriausiai ir vulgariausiai besikeikiančius girtus norvegus, tikrus Norvegijos „runkelius“ ir prie jų šonų prigludusias jaunas, gražias lietuves, žvelgiančias į juos įsimylėjusiomis akimis. Užsienio kalba tariamų keiksmažodžių jos dar nesuprasdavo, tad gal tie žodžiai joms skambėjo kaip nuostabiausia muzika?
Jei prie lietuvės Lietuvoje prieitų penkias klases baigęs Balbieriškio gyventojas ir nors nupraustas bei apvilktas smokingu pasakytų: „Nū, blin, ciolka, varom, bl..t, k...va, na...ui į skačkes“, kiekviena save gerbianti lietuvė iš karto suprastų, su kuo turi reikalą.
Vyriškiui kalbant, tarkim, norvegiškai, tokių niuansų nesuprasi. Tik šalyje ilgą laiką gyvenantis žmogus lengvai gali nustatyti kalbančiojo išsilavinimą, socialinį sluoksnį, tarmę, o ausylesni – net iš kokio miesto rajono ar kokią mokyklą baigęs. Vilniaus „Salomėjkos“ auklėtiniai visada kalbėjo kitaip, nei mokiniai iš „krasnuchos“.
Norvegijos žiniasklaida apibūdina tipišką vyro, ieškančio moters iš neturtingesnės šalies paveikslą: asocialus, vyresnio amžiaus, nuošaliame kaimelyje gyvenantis vyras, dažnai turintis alkoholio ar kitų kvaišalų vartojimo problemų ir sadistiškų polinkių, skeptiškai žiūrintis į moteris ir jų teises Norvegijoje.
Yra ir kitokie, švelnesni tokio vyro apibūdinimai, bet, mano galva, reiškiantys tą patį: vienišas, turintis bendravimo problemų vyriškis, nepripažįstantis lyčių lygybės ir dėl to nesugebąs „gauti“ norvegės. Vyru, ieškančių moterų užsienyje amžiaus vidurkis – 46 metai. Tyrimai rodo, kad jų išsilavinimas žemas – tik 7-9 klasės.
Norvegijoje jau seniai atliekami tyrimai, nagrinėjantys vyrų smurtą prieš moteris ir norvegų santuokas su užsienietėmis – tai susijusios temos. Nustatyta, kad vadinamuosiuose Krizių centruose, kur suteikiamas prieglobstis moterims, namuose patiriančioms smurtą, gyvena labai daug užsieniečių moterų. Todėl mokslininkai atliko tyrimus ir su jomis, siekdami išsiaiškinti, kodėl jos išteka už nepatrauklių, norvegių akimis, vyrų.
Nustatyta, kad užsienietės, ištekančios už norvegų, dažnai yra labiau už juos išsilavinusios, baigusios aukštąsias mokyklas. Pagrindinis jų motyvas tekėti – geresnio gyvenimo, saugumo, tvarkingesnės buities sau ir vaikams viltis. Jos taip pat tikisi, kad norvegai geresni ir švelnesni už gimtinės vyrus. Viena moteris sakė: „Moterys mano, kad ištekėti už užsieniečio yra didelė laimė“. Daugelis moterų taip pat tikisi finansiškai padėti namie likusioms šeimoms.
Didžiausias pavojus – atvykusi į užsienio šalį, moteris izoliuojama nuo bet kokios pašalinės pagalbos ir visokeriopai priklauso tik nuo sutuoktinio ir finansiškai, ir socialiai. Ji nemoka kalbos, nežino tvarkos ir kur kreiptis, jei nesiseka ar sutuoktinis nebe toks, koks buvo anksčiau. Vyras, tikrąja žodžio prasme, tampa jos maitintoju: norės – neduos valgyti. Tokia situacija, o taip pat ir žinojimas, kad moteris neturi kur ieškoti pagalbos, dažnai provokuoja smurtinių polinkių turinčius vyrus.
Ir dar – išvažiavusi iš Lietuvos kaip laimėtoja, suradusi užsienietį, likimo skirtąjį, moteris nebedrįsta pasisakyti artimiesiems ir draugams, kad jai nepasisekė, jei taip atsitinka. Todėl dažnai slepia realią situaciją pramanytomis istorijomis.
Teisybės dėlei turiu pasakyti, kad pažįstu, beje, ir daugybę lietuvių moterų, gyvenančių su norvegais ar kitais užsieniečiais puikų gyvenimą.
Bet visur yra visko, renkamės patys, tik prieš pasirenkant, reikia turėti informacijos, kad tas pasirinkimas būtų teisingas.