Išrinktosios dar nesutiko
- Esate Kristaus amžiaus, tačiau iki šiol nevedęs. Kokios užsitęsusios viengungystės priežastys?
- Vesti reikia tik iš meilės, o ne tada, kai ateina laikas. Menininkai visai kitaip skaičiuoja laiką. Aš dar esu jaunas, todėl ir skubėti nėra kur. Prisipažinsiu, iki šiol neradau moters, kurią galėčiau vesti. Buvo tų meilių, tačiau buvau per jaunas ir per kvailas vesti. O dabar vis nepavyksta įsimylėti. Gal mane kokia ankstesnė moteris užbūrė, kad nieko negaliu pamilti? Dabar laukiu tos, kuri vienu bučiniu atburs.
- Tai artimiausiu metu ir demografinės Kauno padėties nepagerinsite?
- Svarbu ne kiekybė, o kokybė. Pirmiausia reikia surasti mamą savo vaikams. O kol jos nėra, tol ir vaikų nebus.
- Ar įmanoma išgyventi iš aktoriaus algos?
- Teatras tikrai neužtikrina oraus pragyvenimo. Daugelį metų teatre uždirbau tik minimumą. Paskutinius kelerius metus kas mėnesį gaudavau po tūkstantį litų. Ir tik šiemet alga šiek tiek padidėjo, tačiau ji nesiekia pusantro tūkstančio litų. Tokios sumos neužtenka normaliai gyventi. Juk norisi ir vieną kitą knygą įsigyti, ir į koncertą nueiti, ir apsirengti. Todėl ir lakstau iškišęs liežuvį per 16 darbų. Kitaip tektų penkerius metus su tais pačiais batais vaikščioti ir tik sumuštiniais misti.
Suvaidino Vytautą Didįjį
- Šiemet, minint Vasario 16-ąją, Rotušės aikštėje suvaidinote Vytautą Didįjį. Kaip jautėtės Lietuvos didžiojo kunigaikščio kailyje?
- Manau, kad vaidmuo pavyko. Jei kas nors ateityje kurtų filmą apie Vytautą Didįjį, tikiuosi, kad suvaidinti šį valdovą būčiau pakviestas aš.
- Bet šį pasirodymą išvydo labai nedaug žmonių. Ar nebuvo skaudu?
- Vaidinimas vyko darbo dieną. Dauguma miestiečių tokiu metu neturi kada žiūrėti spektaklių. Tačiau aš dėl to nesikamavau. Kartais užtenka vieno žiūrovo, kad spektaklis pavyktų.
Patinka gyventi Kaune
- Daugybė kauniečių, ypač menininkų, išvyko į sostinę. Kas jus laiko gimtajame mieste?
- Gyventi geriausia ten, kur tavo šaknys. Mano šeima ir artimiausi draugai gyvena Kaune. Nenorėčiau emigranto dalios vien dėl patogesnių gyvenimo sąlygų ar geriau sutvarkytų gatvių. Jei išvykčiau vedinas ekonominių paskatų, tai būtų vergavimas materialiems dalykams, kurie prieštarauja širdies šauksmui. Man svarbiausia – dirbti mėgstamą darbą ir nuolat matyti artimus žmones.
- Tai niekada neišduosite Kauno?
- Yra toks posakis „Niekada nesakyk niekada“. Nesmerkiu tų, kurie išvyksta ieškoti laimės į kitus miestus, tačiau nenorėčiau, kad man tektų jos kažkur kitur ieškoti. Laimė ten, kur esi. Neįsivaizduoju, kas turėtų atsitikti, kad ryžčiausi išvykti. Nebent pasiūlytų filmuotis Holivude.
Trūksta laisvės kurti
- Vadinasi, esate neabejingas ir Kauno problemoms? Kokios jos jūsų akimis?
- Kaunui labiausiai trūksta supratingos valdžios ir šeimininkiško jos požiūrio į miestą. Labai viliuosi, kad naujoji miesto valdžia priims daug miestui naudingų sprendimų.
Kauniečiams reikia ir toliau neprarasti drąsos būti savimi. Jau ne vieną dešimtmetį gyvuoja posakis „Kaunas yra Kaunas“. Šie žodžiai vertinami nevienareikšmiškai, kartais su pašaipa.
Tačiau tokie posakiai be reikalo neatsiranda. Jie parodo, kad gyvename išskirtiniame mieste ir kad daug kas mums pavydi.
Nesakau, kad Kaune nėra problemų. Jų netrūksta ir teatre. Menininkai dažniausiai priversti kovoti už aukštesnį meninį lygį, o atitrūkusi nuo realybės teatro administracija ir miesto valdžia neretai bando parduoti nevertus dėmesio spektaklius.
Keista, kad šiandien mene bandoma įvesti cenzūrą.
Tokia situacija susiklostė Kauno mažajame teatre. Su režisieriumi Vytautu Balsiu statome spektaklį „Akla višta“. Ši pjesė puikiai atspindi šių dienų aktualijas (smurto, meilės, atgailos temas). Tačiau teatro vadovai nenori leisti jai išvysti dienos šviesos.
Esu įsitikinęs, kad žiūrovai artimiausiu metu vis tiek pamatys šį spektaklį. Jei ne Kauno mažajame teatre, tai kitur. Laisvė kurti tai, ką nori, o ne tai, ką reikia, ir yra menininko būties prasmė.
Scenoje nebeliko jaunimo
- Gyvename sparčiai materialėjančiame pasaulyje, kuriame šventoves keičia prekybos centrai. Ar teatras vis dar reikalingas žmonėms?
- Galiu drąsiai sakyti: taip. Graibstomi bilietai į visus mūsų spektaklius rodo, kad kauniečiams rūpi kultūrinis gyvenimas.
- O ar yra kam vaidinti tuos spektaklius?
- Tai dar viena problema. Mūsų mieste nerengiami aktoriai. Todėl Kaune beveik nėra jaunosios aktorių kartos. Jei kas nuspręstų statyti W.Shakespeare'o „Romeo ir Džiuljeta“, tikriausiai nebūtų kam šios pjesės vaidinti. Teatro menas perduodamas iš akių į akis, iš lūpų į lūpas, iš širdies į širdį.
Baisu, kad gali nebūti kam perduoti tos patirties. Girdėjau kalbų, kad Kaune svarstoma galimybė rengti 1-2 aktorių kursus. Tai teikia vilčių.
- Kaip sugrąžinti talentus į Kauną?
- Kaune menininkams labai sunku. Teatruose dabar tikras chaosas. Mažajame teatre esu tik vienas etatinis aktorius. Visi kiti samdomi konkretiems spektakliams.
Vienintelė išeitis būtų Kaune paruošti kelis jaunųjų aktorių kursus ir duoti jiems darbo. Vilniuje aktoriams galimybių daugiau, tačiau ten ir konkurencija aršesnė. Menininko duona visur nelengva.
Menininkų gildija nevieninga
- Ko dar trūksta menininkams?
- Menininkams, kaip ir visiems žmonėms, dažniausiai trūksta laimės (šypsosi). Iš tiesų, nemanau, kad Kauno menininkai kažkuo ypatingesni už kitus. Visiems dabar labiausiai trūksta pinigų ir laiko.
Manau, kad mieste menininkai pernelyg susiskaldę. Turime kelis teatrus, ne vieną šokių kolektyvą, muzikantų, tačiau tarp jų nėra glaudesnio ryšio. Visi susitinkame tik Teatro dienos metu.
- Kokį matote Kauną po dešimties metų?
- Po dešimtmečio tikriausiai turėsiu namą Santakoje, Neryje plūduriuos mano jachta, o Nemune birbs kateris. Žinoma, juokauju... Jei rimčiau, tai viliuosi, kad kauniečiai gyvens geriau, o mąstys – pozityviau. Kaunas visada spinduliavo savitą dvasią, todėl tikiu, kad bėgant metams, ji neišblės, o sustiprės.