Garsi būrėja linksta nuo sunkios naštos

Būrėja, ragana, aiškiaregė, pranašautoja. Tokiais ir panašiais vardais daug metų Gintą Mačienę vadino panevėžiečiai.

Į šią moterį pirmą kartą plačioji visuomenė savo dėmesį atkreipė tuomet, kai tuomečiam prezidentui Rolandui Paksui išpranašavo politinės karjeros griūtį.

Tačiau šiomis dienomis G.Mačienės pavardė linksniuojama jau kitokiame kontekste. Visuomenė bei žiniasklaida jai lipdo žiauraus žudiko motinos etiketę.

Svetimiems žmonėms ateitį spėjusi ir patarimus, kaip išvengti likimo smūgių, dalijusi būrėja dabar pati linksta nuo sunkios šeimą slegiančios negandų naštos.

Jos sūnus 25 metų Edmundas Svotas įtariamas padaręs itin sunkų nusikaltimą – atėmęs net dviejų žmonių gyvybes, o dar vieną žmogų sunkiai sužalojęs. Tiesa, įtarimas jam kol kas yra pateiktas tik dėl vienos žmogžudystės. Pareigūnų kaltinimus E.Svotas neigia.

„Aš neturiu kiaulės akių, kad galėčiau vaikščioti po miestą ir nieko nejausti. Žmonės smaigsto žvilgsniais – žudiko maniako motina, du lavonai.

Bandau įsivaizduoti tas moteris, kurios palaidojo savo vyrus. Jų skausmas yra baisus. Pati gyvenime esu patyrusi skaudžių likimo smūgių, tad moku suprasti ir svetimą skausmą, nesu bejausmė.

Man reikia nueiti mirusio vyriausiojo sūnaus kapo aplankyti, o negaliu. Ne dėl to, kad būčiau linkusi slapstytis nuo žmonių – tiesiog sunku pakilti ir eiti“, – sako negandų naštos prislėgta moteris.

G.Mačienė neslepia kartais pasvarstanti, ar nereikėtų liautis burti, viską mesti ir išvažiuoti į mišką arba į užsienį. Šiuo metu ją yra užvaldęs begalinis noras pasislėpti nuo žmonių akių. Gal taip skausmas greičiau atlėgs.

Po minutės G.Mačienė jau pasidžiaugia, kad jos klientams nusispjauti, žudiko ji motina ar ne. Trokštantieji iš kortų ženklų sužinoti ateitį ją lygiai taip pat atakuoja žinutėmis su prašymais užrašyti į eilę kaip ir prieš tragišką įvykį.

„Mane žudiko motina daro ne šiaip sau. Artėja rinkimai, esu išpranašavusi vietos politikams nepalankių prognozių, todėl dabar kai kas iš jų norėtų su manimi susidoroti“, – netikėtą įvykių versiją „Panevėžio rytui“ pateikė G.Mačienė.

„Panevėžio rytas“ jau ne kartą yra rašęs apie šią tragediją. Prieš porą savaičių Panevėžį sukrėtė viena po kitos įvykdytos beprasmės ir visiškai nemotyvuotos žmogžudystės. Žudiko aukomis tapo atsitiktiniai žmonės.

Peiliu žalodamas žmones užpuolikas apie valandą siautėjo Beržų ir Ramygalos gatvių rajone. Dviem vyrams nusikaltėlio dūriai buvo mirtini, o trečiajai aukai pavyko išgyventi.

Parą laiko mieste tvyrojo panika. Sklido gandai, kad nusikaltimus galėjo padaryti psichiškai nesveikas ar kvaišalų prisirijęs asmuo.

Miestiečiai lengviau atsikvėpė, kai policija suėmė nusikaltimais įtariamą panevėžietį, jau vienuolika kartų teistą E.Svotą.

Šiurpių žmogžudysčių įbauginti žmonės aiktelėjo iš nuostabos, kai paaiškėjo, kad sunkiu nusikaltimu įtariamo jauno vyro motina yra šalyje žinoma būrėja G.Mačienė.

Ar iš tiesų E.Svotas yra tas negailestingai mirtį sėjęs žudikas?

Pažinojusieji E.Svotą, pedagogai ir artimieji negali patikėti, kad smulkaus sudėjimo, maloniai bendrauti mokantis vaikinas galėjo nutraukti kažkieno gyvybės siūlą.

M.Karkos vidurinės mokyklos pedagogai jį prisimena kaip niekuo neišsiskiriantį, fiziškai silpną, net šiek tiek kitų užguitą ir niekam rimtų problemų nekeliantį mokinį. Suaugusiųjų mokymo centro, kur iki Naujųjų metų mokėsi E.Svotas, mokytojai jį mini tik geru žodžiu, įvardija kaip draugišką, komunikabilų, džentelmenišką vaikiną.

Tačiau policijos pareigūnai sako turintys įrodymų ir neabejoja sulaikytojo kalte. Įtariamąjį teismas leido suimti trims mėnesiams.

E.Svotas tik pavasarį grįžo iš įkalinimo įstaigos. Ten jis praleido 4 metus. Į belangę panevėžietis sėdo už daugybę nusikaltimų, jam buvo iškelta 11 įvairių bylų.

Būdamas 19-metis jis plėšikavo ir peiliu žmones žalojo tame pačiame Ramygalos ir Beržų gatvių rajone. Tada nuo E.Svoto nukentėjo dvi moterys, vyras ir du neįgalūs vyrai – kurčnebyliai.

Užpuolimą ilgiausiai prisimins jauna mergina, prieš 7 metus tapusi atsitiktine auka. Tam, kad atimtų maišelį su pirkiniais, E.Svotas subadė jai kaklą, nugarą ir pilvą. Visus penkis asmenis E.Svotas tada užpuolė ir apiplėšė būdamas neblaivus.

„Teisėsauga paskubėjo. Jis ne žudikas. Tą padarė kitas žmogus, apie 35-40 metų amžiaus, gyvenantis Panevėžio rajone arba sodų bendrijoje. Jis susijęs su automobiliais, dokumentais, transporto verslu. Man taip kortų ženklai rodo“, – desperatiškai savo vaiką gina G.Mačienė.

G.Mačienės ir Leonido Mačio geltonų plytų dviaukštis mūrinukas vienoje miesto gatvėje niekuo neišsiskiria iš gretimų statinių. Gal tik kalto metalo vartai, dailiai iš akmenukų sudėlioti vandens nubėgimo latakai, skoningai sukomponuoti gėlynai išduoda šeimininkus turint polinkį į menus.

Kiemo vartai užrakinti. G.Mačienė dabar nebepriima išsiburti norinčių klientų, neatsiliepia telefonu. Moteris sako, kad neturi jėgų bendrauti su žmonėmis, juolab spręsti svetimų problemų.

Name tylutėliai skamba muzika, be garso įsėlina Siamo katė ir ima glaustytis šeimininkui apie kojas.

„Jaučiuosi lyg tanko pervažiuota, bet dabar jau galiu kalbėti, blogiau tikriausiai nebegali būti. Kai pagalvoju, aš juk neturiu ko slėpti“, – kalbą pradeda moteris.

„Jei aš nebūčiau žinoma, nebūtų ir viešo skandalo. Štai nužudė du žmones Rokiškyje, o niekas nesidomi, kas žudiko motina, nededa jos nuotraukų ir nekalbina. Aš ir sūnui esu sakiusi: „Tu niekam neįdomus, niekam neįdomu, ką tu žinai, tik tau tai atrodo reikšminga. Jiems įdomi esu aš“.

Susėdame prie apvalaus stalo, ten, kur G.Mačienė dėlioja kortas spėdama klientams likimus. Prie to paties stalo moteris ne kartą yra metusi kortas ir sūnui Edmundui.

Iš pokalbio suprantu, kad G.Mačienė besąlygiškai tiki savo veikla, gebėjimu kortų ženkluose įžvelgti lemtį. Ir sūnaus nekaltumu ji tiki dėl to, kad kortos rodė daug problemų, bet tik ne žmogžudystes.

Šią vasarą, kai Edmundas buvo neseniai grįžęs iš kalėjimo, G.Mačienė iš kortų ženklų bandė išskaityti savo vaiko ateitį.

Ženklai jai rodė, kad lapkričio mėnesį sūnaus laukia dideli nemalonumai, tą ji ir Edmundui pasakė, patarė saugotis. Sūnus jai atsakė: „Ne vakar gimęs esu“.

Teiraujuosi, kaip sūnus reagavo į motinos pasirinktą kelią verstis būrimo verslu, ar tikėjo pranašystėmis? G.Mačienė sako, kad vaikinas neignoravo jos gebėjimų, abu ne kartą buvo susėdę pažiūrėti, ką rodo kortos.

Atlikęs bausmę už ankstesnius nusikaltimus E.Svotas kurį laiką gyveno pas motiną, įsidarbino slaugos ligoninėje sanitaru, išsilaikė teises, nuo rudens pradėjo mokytis suaugusiųjų mokymo centre, turėjo planų baigti mestus vidurinės mokyklos mokslus.

Kada tiksliai vaikinas paliko namus, G.Mačienė negalėjo pasakyti. Jis buvo išsinuomojęs butą, pareidavo ir pas motiną.

„Aš jį stebėjau, jis elgėsi gerai. Kol nenuėjo į „Egivelą“. Kokią teisę klasės auklėtoja turėjo jį ten kviesti? Jį, perėjusį tokį pragarą, grįžusį iš kalėjimo? Ji pasielgė nepedagogiškai, tegul ji laisvalaikiu ir psichologija pasidomi“, – dėl sūnaus paslydimo pedagogę kaltino G.Mačienė.

Pati sudrausti savo 25 metų sūnaus negalėjo, nes nežinojo, kad jaunas vyras ketina linksmintis.

„Gal auklėtoja jam buvo didesnis autoritetas? Jeigu jis jos labiau klausė, tai ji ir turėjo neleisti“, – šiuo klausimu G.Mačienė buvo kategoriška.

Prieš Naujuosius metus E.Svotas „Egiveloje“ vedė šventinį klasės vakarą. Po renginio, apsvaigęs nuo alkoholio, jis sėdo prie vairo ir padarė avariją.

Prie sūnaus paslydimų G.Mačienė priskiria ir neva netinkamą draugę. Įsidarbinęs sanitaru Edmundas susipažino su ketveriais metais vyresne slaugytoja. Ši paprašė suremontuoti automobilį, Edmundas apsiėmė. Suremontavo. Bet vėliau sėdo prie svetimo automobilio vairo ir jį sukūlė.

Mašinos savininkė pas G.Mačienę į namus atėjo ieškoti pinigų padarytai žalai atlyginti.

„Nekenčiu aš jos, ko ji pristojo prie vaiko? Du vaikus turi, o vyras užsienyje. Kai pirmą kartą ją pamačiau, atsivedė sūnus ją čia, tokia juodais batais apsitempusi, juodais plaukais, pasakiau Edmundui, oi, bus per tą bobą bėdos, ji tave sunaikins.

Tačiau jis neklausė, pakišo boba alkanam vyriokui, o šis ir susigundė. Taip ir atsitiko“, – apmaudą dėl netinkamų draugysčių liejo G.Mačienė.

Koks Edmundas buvo šeimoje? Ką mėgo, kokių polinkių turėjo, kaip bendravo su šeimos nariais? Ar motina ankščiau nėra pastebėjusi sūnaus polinkio į agresiją, alkoholį, narkotikus?

Ar ankstesni prasižengimai neliudija, kad Edmundas galėjo tapti žudiku? Žudiku juk negimstama, kur tokio poelgio šaknys? Ar vaikinas nesirgo jokia psichikos liga?

Edmundas nuo mažumės buvo tylus ir paklusnus vaikas, jokių problemų nekėlė, problemų dėl psichikos neturėjo. G.Mačienei atrodo, kad psichologiškai mobilizuotas jis buvo net labiau nei bendraamžiai, daug skaitė, mėgo nuolat fantazuoti, buvo atitrūkęs nuo realybės. Agatos Kristi detektyvai ir kriminalinės seklio Erkiulio Puaro istorijos buvo vieni iš mėgstamiausių skaitinių.

Vaikinas turi seserį dvynę, jiedu gimę sausio 1 dieną. Per 25-ąjį gimtadienį G.Mačienė sūnui padovanojo auksinį pakabutį su Marijos atvaizdu. Edmundas religingas. Jis vienas nueidavo ir į bažnyčią.

Grįžęs iš įkalinimo įstaigos pirmiausia nuėjo aplankyti brolio kapo, paskui į bažnyčią.

Dvynukų charakteriai labai skirtingi, mergaitė augo aktyvesnė, labiau linkusi į techniškus dalykus, loginį mąstymą, o berniukas buvo tylesnis, tikras humanitaras.

„Kai jie buvo keturmečiai ir Edmundas lįsdavo prie manęs su klausimais, sakydavau jam: eik pasiklausk „mamos“, taip juokais vadindavau jo sesę dvynę. Čia iliustracija, kaip labai jie skyrėsi“, – pasakoja G.Mačienė.

Kad lavėtų vaikų rankos, G.Mačienė juos, pradinukus, mokė siuvinėti. Kruopštus ir smulkus darbas Edmundui sekėsi labai gerai, net sesuo jo prašydavo pabaigti josios darbelius. Keista, bet Edmundui siuvinėti patiko, jis net svajojo užaugęs tapti juvelyru.

Be dvynių, G.Mačienė turėjo dar vieną vyresnį sūnų, nuo pat gimimo sirgusį cerebriniu paralyžiumi ir visiškai prikaustytą prie patalo. Prieš 4 metus šis vaikas mirė.

Sūnus negali būti žudikas – taip būrėjai rodo kortų ženklai. G.Mačienė sako savais kanalais renkanti informaciją, iš kurios jai aiškėja, kad du panevėžiečius nužudė, o trečią sužalojo ne jos vaikas.

„Jį paėmė iš aludės, jis aludėje sėdėjo. Kodėl paėmė? Tik todėl, kad barmenė pasakė, jog matė, kad Edmundas dieną maišelyje nešiojosi du peilius? Ar čia įkalčiai? Argi nežinote, kokie būna alaus barų klientai? Už 10 litų paliudys bet ką, tėvą motiną parduos“, – sako moteris.

G.Mačienę taip pat pasiekė žinia, kad taksistui, vežusiam iš ligoninės išrašytą žudiko sužalotą vyriškį, teko išgirsti šio kalbas, jog policija suėmė ne tą žmogų. Neva nukentėjusysis, pamatęs laikraštyje žmogžudyste įtariamo jauno vyro nuotrauką, iš karto suprato, kad jį užpuolęs buvo ne sulaikytasis.

Neatitiko ir aprašyto nusikaltėlio ūgis bei sudėjimas. Užpuolikas neva buvęs aukštas, o E.Svotas – nedidelis ir smulkus.

O vis dėlto, jei paaiškėtų, kad Edmundas kaltas, gal vaikinas tai padarė apsvaigęs nuo narkotikų?

G.Mačienė vėl remiasi kortomis, sako, kad daug kartų jomis tikrino, ar šalia jos vaiko nesisuka narkotikai. Magiški ženklai nerodė, kad Edmundas būtų tiesiogiai susijęs su kvaišalais.

„Šalia jo sukasi žmonės su narkotikais, bet jis į tai neįsipainiojęs. Pas mane daug motinų ateina klausti, ar jų vaikai nevartoja narkotikų. Išdėlioju kortas ir matau. Daugiausia klausia 12-13 metų mergaičių mamos, tokio amžiaus vaikai dabar klimpsta į kvaišalų liūną.

Galiu pasakyti, kad Panevėžyje net narkotikų fabrikėlis veikia. Jei pareigūnai norėtų, pasižvalgytų „Ekrano“ gamyklos rūsiuose, buvusiose katakombose po nugriautu „Nevėžio“ fabriku. Tarpusavyje sujungtų rūsių tinklas driekiasi per visą senamiestį, tik niekam tai nerūpi.

Aš noriu kalbėti, bet manęs niekas negirdi“, – šiurpius ir daug kam tikriausiai netikėtus dalykus ėmė dėstyti būrėja.

Grįžtu į pradžią: kaip vis dėlto atsitiko, kad Edmundas metė vidurinę, susidėjo su gatvės plėšikėliais ir galiausiai sėdo į kalėjimą?

Ji sutinka papasakoti, kodėl sūnus atsidūrė gatvėje. Tai ilga ir labai paini trijų kartų šeimos istorija.

Anot G.Mačienės, jos vaiko nelaimių pradžia – jos pačios motinos ir patėvio elgesys.

Buvo laikas, kai G.Mačienė, išsiskyrusi su pirmuoju vyru, pardavė savo butą ir pinigus investavo į motinos ir patėvio namo statybą tikėdama, kad ir ji su trimis vaikais galės jame gyventi.

Vėliau taip susiklostė, kad tėvai G.Mačienę, jos antrą vyrą ir jaunėlį sūnų išmetė į gatvę, tačiau pasiliko prižiūrėti jos visiškai neįgalų pirmagimį.

Tuo metu G.Mačienė atsidūrė ligoninėje, gydėsi du mėnesius. Per tą laiką 16-metis sūnus tiesiogine šio žodžio prasme apsigyveno gatvėje, susidėjo su gauja.

Kai G.Mačienė su sutuoktiniu išsinuomojo butą, sūnaus ieškoti jau teko per radiją „Pulsas“. Tą kartą į namus vietoje vaiko atėjo pareigūnai, Edmundas jau buvo „prisidirbęs“.

Nuo tada jos ir sūnaus santykiai pašlijo. Sūnus ne visada nakvodavo namie, motina ne viską žinojo, kuo jis užsiima.

Edmundas paprasčiausiai motinai nepasakojo, ko jai esą nereikia žinoti.

„Kai esi tokio amžiaus ir nori valgyti, eisi bet kur. Žinau, kad jis, būdamas vos septyniolikos, dirbo miške medkirčiu, visaip bandė kabintis“, – nuo šeimos atsiskyrusio sūnaus gyvenimo epizodus prisiminė G.Mačienė.

Tokių šeimyninių peripetijų pasekmė – Edmundo nusikaltimai.

Teiraujuosi, ar G.Mačienė po to, kai sūnus buvo suimtas, matėsi su juo?

Moteris sako turėjusi tokią teisę, bet to nepadariusi.

„Aš savo gyvenimu bet kokią brazilišką muilo operą perspjaučiau“, – sako pašnekovė. Tokia gaida ir baigiame pokalbį.