Šiandien numatytas pasirašyti Lietuvos ir JAV memorandumas dėl bevizio režimo reiškia, kad galbūt net baigiantis šiems metams mūsų šalies pasas leis ir po visą Ameriką keliauti be jokių vizų.
Tik keliomis dienomis pavėluota žinią apie bevizį režimą su Jungtinėmis Valstijomis paskelbti kaip dovaną Lietuvos nepriklausomybės 18-ųjų metinių – pilnametystės – proga.
Tačiau ar verta jau taip labai krykštauti iš džiaugsmo, kad lietuviams atsivėrė JAV erdvė?
Prisiminus, kad Lietuvos piliečiai jau seniai laisvai važinėja po ES šalis, bet prašydami JAV vizos iki šiol turi kęsti tardymo dėl kelionės tikslų ir pajamų pažeminimus ir anaiptol ne visuomet sulaukia teigiamo atsakymo, bevizis režimas atrodo kaip išsvajotos laisvės diena. Tik ar iš tiesų ši laisvė mums labai reikalinga?
Neseniai išdrįsęs viešai to paklausti Lietuvos užsienio reikalų ministras P.Vaitiekūnas buvo kone sumaltas į miltus.
Tokia diplomatų dalia – jiems nevalia kalbėti, ką galvoja. Lietuva daug metų atkakliai mynė Vašingtono valdžios koridoriais prašydama jai dovanoti bevizio režimo dovaną, o P.Vaitiekūnas, lyg būtų ne užsienio reikalų ministras, o koks universiteto profesorius, filosofavo, kad geriau jau amerikiečiai per daug neskubėtų lietuviams atkelti laisvo įvažiavimo į savo šalį vartų.
Tik ar šie P.Vaitiekūno žodžiai – didžiausias nusikalbėjimas, kaip skelbė viena televizija?
Daug diplomatijos meno juose gal ir nepavyktų įžvelgti. Ir vis dėlto tai, kas nediplomatiška, ne visuomet netiesa.
Didesnė judėjimo laisvė – tai ir didesnė emigracija iš Lietuvos. Daugelis naujosios bangos emigrantų lietuvių į JAV atvyko su turistinėmis vizomis. Netrukus neliks ir šios kliūties.
Naivu manyti, kad dabar, kai lietuviai jau gali oficialiai įsidarbinti Didžiojoje Britanijoje ar Airijoje, JAV jų nebedomins. Tai tebėra patraukliausia pasaulyje emigrantams šalis.
Įsiminė pokalbis su vienu JAV universitetą baigusiu ir toje šalyje dirbti likusiu vokiečiu.
Paklausiau, kodėl jis negrįžo į tėvynę. Juk, atrodytų, Vokietija ne ką mažiau turtinga šalis. Išgirdau atsakymą: turinčiam gerą išsilavinimą žmogui JAV puikesnės karjeros galimybės nei Europoje, aukštesnis uždarbis, o pragyvenimas pigesnis.
Taigi jei net turtingieji vokiečiai, kad ir nemasiškai, susivilioja emigruoti į JAV, ką jau kalbėti apie lietuvius?
Neatsitiktinai Lietuvai, siekiančiai bevizio režimo su Jungtinėmis Valstijomis, atmestų vizos prašymų statistiką gadina tautiečiai, jau gyvenantys užsienyje.
Matyt, padirbėję ES šalyse, jie ima vis dažniau kelti sparnus skryžiui anapus Atlanto.
Jei dar ir galima tikėtis, kad bent dalis emigrantų kada nors sugrįš, tai tik iš Europos. Šie nors dažniau aplanko tėvynę, lengviau išsaugoja dvasinius saitus su ja. O tų, kurie atsidūrė anapus Atlanto, ateitis aiški. Ją geriausiai nusako M.Katiliškio romano pavadinimas – „Išėjusiems negrįžti“.
Juk ir taip, kai iš trijų su puse milijono žmonių emigruoja 400 tūkstančių, – jau kone tautinė katastrofa.
Nuo 1990-ųjų Lietuvoje sumažėjo lietuvių dramatiškiau nei per Antrojo pasaulinio karo ir pokario metų negandas.
O kas, jei emigruos dar 400 tūkstančių?
Gal kol nevėlu, tie, kurie neguodžia savęs iliuzijomis, kad emigrantai kada nors masiškai grįš namo, turėtų skubėti prie JAV ambasados ir skanduoti: „Neįsileiskite mūsų be vizų, kad mes galutinai neišsiskirstytume iš Lietuvos“.
Vis dėlto susilaikysiu nuo tokio žygio.
Pirma, mielas prievarta nebūsi. Tai tinka ir tėvynei.
Antra, laisvė – toks saldus žodis, kad renkuosi ją, net jei ir liktume mudu su P.Vaitiekūnu paskutiniai lietuviai Lietuvoje.