Ar verta investuoti į žemės sklypą kur nors Skuode – gal po šimto metų ten bus pajūris? Ar atšilus tikrai sunaudosime mažiau energijos? Kas gresia mums, jei pakilęs vanduo užlies kokį Bangladešą? Ar šilto oro bangos į mūsų kraštą neatneš baisių maliarinių uodų?
Apie tai, ar lietuviams verta dėl globalinio atšilimo sukti galvą, kalbamės su klimatologu Egidijumi Rimkumi.
* * *
– Kalbėdami apie klimato atšilimą, lietuviai dažnai rankomis ploja – o, kaip smagu, žiemos nebus. Gal tikrai verta džiaugtis – gyvensime kaip kokios Ispanijos kurorte?
– Šiltomis žiemomis išties galima pasidžiaugti. Tai, kad žiemą sunaudosime mažiau energijos – didžiausias atšilimo pliusas. Galbūt už šildymą mokėsime mažiau.
Tačiau jei vasarą termometro stulpelis šoktelės daugiau kaip trisdešimt laipsnių, lietuviams nebus smagu gyventi. Mes nesame prisitaikę prie tokių karščių. Tokiomis dienomis net žmonių mirtingumas didesnis.
Jei mažiau mokėsime už šildymą, daugiau mokėsime už šaldymą. Kažkada bandžiau surasti duomenis, kam pasaulis sunaudoja daugiau energijos – šildymui ar šaldymui. Pažiūrėkite – Amerikoje didžiausios energetinės krizės būna tikrai ne žiemą, o būtent vasarą, kai visi įsijungia kondicionierius.
– Yra kalbančių, kad globalinio atšilimo neverta bijoti, nes jo nėra. Neva kažkam naudinga taip žmones gąsdinti.
– Teko girdėti, kad klimato atšilimo pavojus – tik žaliųjų sukelta isterija. Esą taip nori pasipelnyti visokios „lobistinės“ vėjo jėgainių asociacijos. Tai – visiška nesąmonė. Tų kelių vėjo jėgainių savininkai pinigų turi mažiau nei viena tvarkinga šiluminė elektrinė.
Dabar jau visi skeptikai ima pripažinti, kad temperatūra kyla – ženklai pernelyg akivaizdūs. Ginčijamasi tik dėl to, kiek tą kaitą lemia žmogaus veikla.
– Tai baisios prognozės, kad beveik visi didieji pasaulio miestai paskęs, teisingos? Gal jau tuoj tuoj vanduo užlies į Angliją ar Airiją išvykusius lietuvius emigrantus?
– Jei tikėtume katastrofinėmis prognozėmis, tai ne tik Londonas ar Dublinas, bet ir mūsų Klaipėda atsidurtų po vandeniu. Žinote, kaip atsiranda tokie scenarijai? Sugalvoja koks mokslininkas apskaičiuoti: įdomu, kas būtų, jei ištirptų visas pasaulio ledas.
Kodėl kyla vandens lygis? Svarbiausia vandens lygio kilimo priežastis – šylant paviršiniam vandenyno sluoksniui vykstantis terminis vandens plėtimasis. Jei ištirps poliarinis jūros ledas, niekas nepasikeis. Ištirpdykite plūduriuojantį ledo gabaliuką stiklinėje ir pažiūrėkite, ar pakils vandens lygis – jis nepasikeis nė per milimetrą.
Katastrofa gali įvykti tada, jei ims tirpti sausumoje – Antarktidoje ar Grendlandijoje – esantys didieji ledynai. Ištirpus vien Grenlandijos ledui vandens lygis pakiltų net septyniais metrais.
Tačiau neaišku, kodėl tie ledynai turėtų visiškai ištirpti. Rimtų klimatą tiriančių organizacijų mokslininkai prognozuoja, kad Grendlandijoje ledas išties šiek tiek aptirps, bet Antarktidoje gali netgi sustorėti. Pasaulinio vandenyno lygis per šimtą metų gali pakilti apie penkiasdešimt centimetrų.
– O kaip Lietuvoje? Gal žemės sklypą kokiame Skuode verta pirkti, nes ten po šimtmečio pajūris bus?
– Jūros ten nebus. Daug kur kylantį vandenį turėtų sulaikyti mūsų kopos. Pagal pesimistines prognozes vanduo mūsų pakrantėje gali pakilti vienu metru – tuomet neliktų paplūdimio. Tačiau pasaulyje yra daug vietų, kur net penkiasdešimt centimetrų pakilęs vandenynas užlietų didžiules teritorijas. Namų gali netekti dešimtys milijonų žmonių.
– Lietuviams galvos dėl kitų neskauda. Jei savam kieme gerai, argi verta rūpintis?
– Bėda ta, kad mes negyvename apsistatę aukšto mūro sienomis. Viskas, kas vyksta pasaulyje, veikia ir mus. Praūžė koks uraganas Meksikos įlankoje, ten, kur įsikūrusios stambios naftos verslovės – jau kitą dieną mokame daugiau už benziną.
Įsivaizduokime, kas Europoje nutiktų, jei vanduo užlietų Bangladešo pakrantę. Šalies dydis – kaip dvi Lietuvos, o piliečių berods 155 milijonai – gerokai daugiau negu Rusijoje. Daugelis gyvena jūros pakrantėje prie upės žiočių. Jei vandens lygis pakils, jiems teks pakuotis daiktus, sėsti į nelegalų laivą ir ieškoti prieglobsčio kitur. Labai tikėtina, kad jie atvyks į Europą. Mes, europiečiai, turėsime juos išlaikyti. Lietuviai tikrai nėra labai tolerantiški kitų rasių žmonėms. Mūsiškiai statybininkai tikrai nesidžiaugs, jei atsiras žmonių, kurie tą patį darbą dirbs dvigubai pigiau.
– O ar tiesa, kad atkeliaus ne tik egzotiškų žmonių, bet ir egzotiškų ligų? Gal jau po poros metų panikuosime dėl uodo įkandimo?
– Bacilos ir virusai taip pat yra prisitaikę prie klimato. Ligas platina ir įvairūs vabzdžiai. Per žiemos speigus kenkėjai iššąla. Tai svarbu kalbant ir apie žmonių, ir apie augalų ligas. Šią žiemą vabzdžiai tikrai sėkmingai peržiemojo ir sužaliavusiems augalams nebus lengva su jais kovoti.
– Klimato atšilimas labiausiai rūpi žemdirbiams. Jie turėtų nervintis, ar atvirkščiai – džiaugtis?
– Yra ir džiaugsmingų, ir nerimą keliančių dalykų. Žemės ūkio produktyvumas atšilus turėtų augti. Tačiau milžiniškus nuostolius gali sukelti sausros, liūtys, uraganai – jų irgi daugės. Uraganų skaičius pas mus aiškiai auga. Anksčiau tokie uraganai, kaip Anatolijus ar Ervinas, pasitaikydavo tik kartą per dvylika metų. Kai aukštesnė temperatūra, sistemoje atsiranda daugiau energijos. Viskas maišosi, juda, burbuliuoja – atmosfera lyg koks katilas ima virti.
Augalams labai kenkia staigūs pokyčiai. Vasara karšta, sausa ir staiga tokia liūtis nušniokščia, kad per tris dienas mėnesio normą išlyja. Arba žiemą – šilta šilta, jokio sniego, augalai beveik žydi, o tada temperatūra staigiai krenta ir viskas iššąla.
– Tai ką daryti? Ar išties tą atšilimą skatina žmogaus veikla? Juk sakoma, kad mūsų protėviai gyveno dar šilčiau.
– Civilizacijos istorijoje buvo ir šilto, ir šalto klimato laikotarpių. Tai lėmė gamtinės priežastys. Tačiau temperatūra niekada nekilo taip staigiai kaip dabar – gamta spėdavo prisitaikyti prie pokyčių.
Daugelis su klimatologija mažiau susijusių žmonių šaukia, kad tai tik gamtinis ciklas, jog nėra įrodyta, ar temperatūros kilimą lemia mūsų išmetamos dujos. Tačiau įrodymų mokslininkams pakanka. Taigi, jei lauksime, kol įsitikins visi skeptikai, gali būti per vėlu. Sako, palaukim, gal praeis. Gal. Aš irgi tikiu, kad žmonija yra protinga ir po keliasdešimties metų sugebėsime tą anglies dvideginį iš oro pašalinti. Tačiau tai nereiškia, kad galima nurimti ir teršti toliau.
– O gal tikrai nėra ko jaudintis, nes po šimtmečio visą orą galėsime tiesiog išvalyti?
– Yra sukurta visokių futuristinių projektų, bet kol kas pigiau neišmesti į orą to anglies dvideginio negu jį išmestą sugaudyti. Orą švarinti siūloma dirbtiniais medžiais ar auginant planktoną. Projektuojami netgi dirbtiniai ugnikalniai – ugnikalnių į stratosferą išmetamos dalelės atspindi saulės energiją ir sulėtina klimato atšilimą.
Nemanau, kad gerai šitaip kištis į gamtos veiklą. Tas pats, kai žmogus nuo cheminių medžiagų suserga alergija ir bando nuo jos gydytis cheminiais vaistais. Kur kas geriau pašalinti blogybių priežastį, o ne kovoti su pasekmėmis.
– Ar tikite, kad pavyks sumažinti išmetamų dujų kiekį?
– Aš didelis pesimistas. Europoje daug šnekama, daug rašoma įvairių deklaracijų, tačiau realių žingsnių aš nematau. Šiltnamio dujų emisijos 2006 metais Amerikoje sumažėjo, o Europoje išaugo.
Didžiulė bėda yra tai, kad politikai nuolaidžiauja Kinijai ir Indijai. Anksčiau didžiausia teršėja buvo Amerika. Užpernai ją aplenkė Kinija. Tačiau kinai turi argumentų – pas juos daug gyventojų, ir jeigu apskaičiuosime išmestų dujų kiekį vienam gyventojui, tai kinai teršia kone šešiskart silpniau nei amerikiečiai. Jie ir sako: kai susilyginsime kiekiais su Amerika, tada ir šnekėsime, ką čia galime mažinti.
Niekam ir nenaudinga spausti Kiniją – kinai ir europiečiams, ir amerikiečiams pigiai prekes gamina. Kinai turi galybę akmens anglies telkinių. Kas būtų, jei jie būtų priversti naudoti ekologiškesnį ir brangesnį kurą?
– Kas pasikeistų, jei žmonės imtų naudoti tik biokurą? Ar pasaulio temperatūra nustotų kilti?
– Pats biokuras – gal ir gerai, tačiau jam pagaminti taip pat reikia energijos. Apskaičiuota, kad bent jau Amerikoje tokio kuro gamyba ir vartojimas šiltnamio dujų emisijos tikrai daug nesumažins. Tiesa, ten biokuras dabar darosi ypač populiarus, tačiau tą populiarumą skatina ne rūpestis dėl aplinkos. Priežastis žemiškesnė – amerikiečiai nori būti kuo mažiau priklausomi nuo naftos pardavėjų.
Vienintelė išeitis, kurią aš matau – atominės energetikos vystymąsis. Tai nėra labai gerai – nežinia, kur dėti atliekas, kyla katastrofos grėsmė, jos gali tapti teroristų taikiniu. Po Černobylio katastrofos visi buvo išsigandę. Tačiau dabar Europoje planuojama statyti daug tokių elektrinių. Taip galima labai sumažinti šiltnamio dujų emisiją.
– Atominė energetika automobilių skaičiaus nesumažins. Ką reikėtų pasakyti lietuviui, kad jis nevažinėtų visureigiu po miesto centrą?
– Aš pats važinėju automobiliu ir man nelabai patinka viešasis transportas. Žmonės tikrai patys neatsisakys patogumo. Tuo turėtų pasirūpinti miesto valdžia. Štai aš išvis uždrausčiau miesto centre važinėti vidaus degimo varikliais varomoms privačioms mašinoms. Žinoma, tada kiltų baisus nepasitenkinimas – visi ir dabar rėkia, kad valstybė skriaudžia, nors kai kurių teisių tikrai yra per daug.
Man irgi būtų sunku, jei iš savo Pilaitės negalėčiau atlėkti tiesiai į darbą. Bet tokios griežtos priemonės ne tik sumažintų klimato atšilimo pavojų, bet ir mūsų įkvepiamas oras taptų gerokai švaresnis.