Situacija ir grėsmės pieno sektoriui
Prieš keletą dienų keli šimtai pieno ūkių savininkų, pieno perdirbimo įmonių, Žemės ūkio ministerijos ir jai pavaldžių institucijų atstovai Žemės ūkio rūmuose svarstė bręstančios šalies pieno sektoriaus krizės klausimus.
Raseinių r. ūkininkas Gintautas Lukošiūnas demonstravo iš pieno perdirbimo įmonės gautą raštą su nuoroda, jog nuo kovo 16 d. pieno supirkimo kaina sumažinama 22 ct/kg.
Lietuvos pieno gamintojų asociacijos tarybos pirmininkas Jonas Vilionis pastebėjo, jog per trumpą laiką pieno žaliavos supirkimo kaina mažinama jau ketvirtą kartą. Pieno perdirbimo įmonės savo patiriamus nuostolius užkrauna žemdirbiams. Šalyje mažėja pieno ūkių: 2003 m. Lietuvoje buvo 443,3 tūkst. karvių ir 215,9 tūkst. jų laikytojų, 2007 m. karvių teliko 399 tūkst. ir 120,9 tūkst. jų laikytojų. Daugelis pieno ūkių savininkų parengę investicinius projektus, tačiau už žaliavą gaudami savikainos nepadengiančią kainą, pasak J. Vilionio, bus priversti bankrutuoti.
Biržų r. ūkininkas Povilas Zikaras pastebėjo, kad supirkėjai privertė jį pasirašyti sutartį nenurodant žaliavos supirkimo kainos. Pasak susirinkime dalyvavusių žemdirbių, tai yra įprasta pieno supirkėjų „kainų politika“.
Skuodo r. Žemės ūkio skyriaus vedėjas Rimvydas Daukša susirinkime liudijo, jog lankydamasis kaimyninės Latvijos ūkiuose sužinojo, jog Lietuvos pieno perdirbimo įmonių vadovai latviams už pieną moka 1,28 Lt/kg.
Susirinkime dalyvavęs AB „Pieno žvaigždės“ filialo „Kauno pienas“ žaliavų direktorius Henrikas Volkavičius tvirtino, jog įmonės sandėliuose susikaupė tūkstančiai tonų pagamintų pieno produktų. Jam antrino AB „Rokiškio sūris“ žaliavų direktorius Evaldas Dikmonas. Jo teigimu, dėl sumažėjusių pieno miltelių ir sūrių eksporto kainų įmonė patyrė 15 mln. Lt nuostolių. Nesumažinę žaliavos kainos supirkėjai taps nemokūs.
Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto Produktų rinkotyros skyriaus vedėjas Albertas Gapšys pateikė pastarųjų metų pieno rinkos analizę. Jo turimais duomenimis, geriamojo 2,5 proc. riebumo pieno mažmeninės kainos struktūra 2007 m. rugpjūčio mėn. atrodė taip: 29,4 proc. sudarė žemdirbio dalis, 45,3 proc. – perdirbimo įmonės, 10 proc. – mažmenininko ir 15,3 proc. – pridedamosios vertės mokestis.
Žemės ūkio rūmų pirmininkas Bronius Markauskas, žemės ūkio kooperatyvo „Pieno gėlė“ valdybos pirmininkas Andrejus Stančikas tvirtino, jog tik kooperacija ir žemdirbiams priklausanti perdirbimo įmonė gali išgelbėti šalies pieno gamintojus.
Pieno gamintojus išgelbėtų Vyriausybė?
Audringai vykęs žemdirbių susirinkimas priėmė kreipimąsi į šalies Vyriausybę. Jame sakoma: „Lietuvos pieno gamintojų pasitarime buvo apsvarstyta pieno rinkos situacija, tampanti vis nepalankesnė tolesnei pieno gamybai dėl sistemingo pieno supirkimo kainų mažinimo (iki 30 proc., nors kitose ES valstybėse sumažėjimas siekia vos 5 proc.).
Pieno perdirbėjams sutartinai mažinant pieno supirkimo kainas pieno gamintojai apsvarstė savo išlikimo galimybę ir pasitarimo metu nusprendė kreiptis į Vyriausybę, kad būtų rasta lėšų mokėti 30 proc. ES leidžiamų papildomų nacionalinių tiesioginių išmokų. Taip pat pareikalauti, jog Vyriausybė kreiptųsi į ES Komisiją dėl eksporto subsidijų už pieno produktus grąžinimo, kol nepasikeis situacija rinkoje. Turi būti grąžintos ir pradėtos mokėti eksporto subsidijos.
Pieno gamintojai siūlo pieno kainoms reguliuoti taikyti kainos perskirstymą tokiu principu (pasinaudojant Austrijos pavyzdžiu): prekyboje parduodamo 1 litro pieno kainą dalyti taip – 50 proc. kainos turi gauti gamintojas, 50 proc. dalytis perdirbėjai ir prekybininkai. Ir nustatyti 6 proc. dydžio prekybinį antkainį pieno produktams.
Tiesioginių išmokų dydis už žalienas turi būti diferencijuotas laikantiesiems ir nelaikantiesiems gyvulių. Išmokų dydžiai už parduoto kvotinio pieno toną turi atitikti maksimaliai ES leidžiamus dydžius ir būti neatsieti nuo gamybos. Tiesioginės išmokos už pasėlius turi būti suvienodintos su kitų ES šalių ūkininkų gaunamų išmokų dydžiais.
Taip pat siūloma organizuoti pieno išvežimą iš Lietuvos (pieno kiekis turėtų būti ne mažesnis kaip 500 t per parą).
Pieno gamintojai laukia skubaus Vyriausybės ir Žemės ūkio ministerijos atsakymo, kad galėtų priimti reikiamą sprendimą dėl tolesnio pieno ūkio egzistavimo.“ Susirinkimo dalyvių vienbalsiai priimtą nutarimą pasirašė LPGA tarybos pirmininkas J. Vilionis.
Dialogas dviem kalbomis
Žemės ūkio ministerijoje surengtame pasitarime dalyvavo didžiųjų pieno perdirbimo įmonių vadovai ir žemdirbių savivaldos atstovai. Pasitarimui vadovavo ministrė Kazimiera Prunskienė. Ji kvietė abi nesutariančias puses (pieno gamintojus ir perdirbėjus) ieškoti bendro sutarimo ir nesiimti radikalių veiksmų (nepilti pieno prie perdirbimo įmonių vartų).
Pasitarime šalies pieno sektorių apžvelgė ŽŪM sekretorius Vytautas Grušauskas ir LAEI skyriaus vedėjas A. Gapšys. Jų nuomone, situacija yra grėsminga, tačiau kontroliuojama. Tačiau abipus stalo sėdintieji kalbėjo apie krizę ir galimybę paskui Lietuvos linų, cukrinių runkelių sektorių palaidoti ir pieno ūkį.
AB „Rokiškio sūris“ vadovo Daliaus Trumpos teigimu, į Lietuvos pieno sektorių ateina trumpalaikė krizė, kurią sušvelninti galima žemdirbiams ir perdirbėjams dirbant kartu. Pasak jo, bendros pasaulio maisto rinkos tendencijos yra geros, maisto trūksta, reiškia, tas, kas dirba tame sektoriuje, gali uždirbti. 2008 m. sausį, palyginti su praėjusiųjų sausiu, pieno supirkimo kainos padidėjo 53 proc., o produkcijos kainos kilo 25-30 proc. Vadinasi, žemdirbiams už pieną lieka gera kaina.
Žemdirbių atstovai tvirtino, kad sutiktų su 5 proc., o po kurio laiko dar 5 proc. pieno supirkimo kainų mažinimu, tačiau dabar ūkininkai sulaukė 25-30 proc. kainų mažinimo.
ŽŪR pirmininkas B. Markauskas sakė, jog prekybos tinklai turi didelę įtaką formuoti galutinę maisto produktų kainą, todėl bent kuriam laikui derėtų nustatyti maksimalų prekybinį antkainį, pavyzdžiui, tokį, koks yra pieno perdirbėjų pelningumas – apie 5 proc.
Anot B. Markausko, lietuvių ir latvių ūkininkai planuoja įsteigti savo pieno perdirbimo įmonę, taip bus galima žinoti, kokios gali būti realios pieno supirkimo kainos.
LPGA tarybos pirmininkas J.Vilionis, neišgirdęs iš partnerių jokių pažadų stabilizuoti kainas, žadėjo parduoti pieną kitų šalių supirkėjams arba išpilti jį prie pieno perdirbimo įmonių.
Į žemdirbių grasinimus išvežti ir brangiau parduoti pieną perdirbėjai atsakė, kad dabar jie iš svetur atsiveža pigesnio.
Prie pasitarimo stalo nesutariančias puses sukvietusi žemės ūkio ministrė K. Prunskienė ragino negrasinti vieni kitiems radikaliais veiksmais.
- Nevykime Dievo į medį, situacija kainų srityje anksčiau ar vėliau stabilizuosis, – sakė ministrė.
Tačiau ji pripažino, kad perdirbėjų siūlomas kainų mažinimas yra pernelyg didelis.
„20 proc. yra labai daug, tai gali turėti pasekmių: pradėjus skersti telyčaites, sustotų planuojami projektai ir ilgainiui sumažėtų žaliavinio pieno pasiūla“, – apibendrindama susitikimą sakė ji.
K. Prunskienė tvirtino nenuleisianti rankų ir sieksianti mažinti pridėtinės vertės mokestį šviežiems pieno produktams.
Tačiau tiek susirinkime Žemės ūkio rūmuose, tiek pasitarime Žemės ūkio ministerijoje išryškėjo vienybės svarba. Pieno perdirbimo įmonių vadovai ryžtingai ir tvirtai laikėsi savo pozicijų, tuo tarpu žemdirbių atstovai tik dar kartą paminėjo kooperacijos svarbą ir gąsdino partnerius.
Pasitarimui Žemės ūkio ministerijoje baigiantis, LPGA vadovas J. Vilionis pašmaikštavo: „Mes, žemdirbiai, esame avinai, kerpa mus keturis kartus per metus plikai, bet mums dėl to labai gerai, kadangi kerpa mus dykai...“