Verbų sekmadienis B.Obamos bažnyčioje (nuotraukos)

„Juodaodžiai neturėtų giedoti „Tegul Dievas laimina Ameriką“, jie turėtų giedoti „Tegul Dievas prakeikia Ameriką“.

„Barackas žino, ką reiškia būti juodaodžiu ir gyventi šalyje ir kultūroje, kurią kontroliuoja turtingi baltaodžiai“. Tai tik kelios skambios frazės, kurias per savo pamokslus pasakė kandidatą į JAV prezidentus Baracką Obamą ir jo išrinktąją Michelle Robinson sutuokęs bei jų dukteris krikštijęs pastorius Jeremiah Wrightas.

Šie pastoriaus žodžiai papiktino nemažai amerikiečių ir sudrebino iki praėjusios savaitės pabaigos beveik nepriekaištingai tvarkytą B. Obamos kampaniją. Pirmuoju juodaodžiu JAV prezidentu siekiantis tapti B. Obama buvo priverstas padaryti sunkų pasirinkimą: išsižadėti dvasiniu vadovu vadinto pastoriaus, kurio įkvėptas jis savo antrąją knygą pavadino „Audacity of Hope“, ar užsitraukti rinkėjų rūstybę.

Lrytas.lt pasekė Čikagoje gyvenančio B.Obamos pėdomis. Verbų sekmadienio rytą iš rajono, kuriame dabartinis senatorius gyveno iš pradžių bute, paskui – nuosavame name, nuvykau į pietiniame Čikagos pakraštyje įsikūrusią Trinity United Church of Christ bažnyčią.

Pakeliui į bažnyčią stabtelėjau restorane „Calypso“. Nepretenzingas, kiek toliau nuo pagrindinės gatvės įsikūręs restoranėlis vadinamas vieša Obamų šeimos pamėgto Hyde Parko paslaptimi. Čia, kol dar buvo netoliese esančio Čikagos universiteto dėstytojas, vėliau – Ilinojaus valstijos Senato narys, B.Obama nepraleisdavo progos pasimėgauti aštriais ir nebrangiais pietietiškos virtuvės šedevrais.

Kitapus gatvės – greito maisto restoranas „Dunkin’ Donats“. Vietinių Hyde Parko gyventojų legenda teigia, kad prie šio restorano daugiau nei prieš 20 metų aukštaūgis krepšinį laisvalaikiu žaidžiantis advokatas Barackas pirmą kartą pasibučiavo su savo darbo vertintoja ir instruktore, ne mažiau nei jis žavia ir dar labiau užsispyrusia Michelle.

Tiesa, tai esą galėjo būti ir prie dabar jau nebeveikiančio „Baskin Robins“ restorano, o gal – anksčiau tas pats „Baskin Robins“ vadinosi „Dunkin’ Donats“. Kas supaisys…

Hyde Parką ir B. Obamą mylintiems vietiniams matematiškas įvykių tikslumas rūpi mažiausiai. Užkalbink bet kurį dieną-naktį judrios 53-ios gatvės gyventoją, ir jis pateiks skirtingą demokratų kandidato į prezidentus gyvenimo istoriją. Tačiau bent jau kas antras iš jų parodys, kur anksčiau gyveno ir į kur neseniai persikraustė „mūsų Barackas su šeima“.

Saugumo sumetimais žiniasklaidos prašoma namo, kuris, jei būsime teritoriškai tikslūs, stovi jau nebe Hyde parke, bet Kenwood’e, nefotografuoti. Kadangi B. Obamai paskirta ne bet kokia, bet slaptųjų agentų vykdoma apsauga, nusprendžiau su įstatymais nesipykti.

Kelias nuo Hyde Parko iki Brainerd/Princeton Park apylinkės, kur įsikūrusi B. Obamos lankoma bažnyčia, nėra malonus. Nesvarbu, ar keliautumėte automobiliu, ar viešuoju transportu, teks pravažiuoti vienus blogiausių Čikagos rajonų. Skurdas, alkoholis, narkotikai, normalių gyvenimo sąlygų trūkumas, įskaitant paprasčiausių maisto parduotuvių nebuvimą, ženklina afroamerikiečių getus. Gaujų susišaudymai ar bent jau kruvinos muštynės čia – niūri kasdienybė.

Jei tiesa, kad kandidatas į JAV prezidentus 20 metų sekmadieniais važinėdavo į šią bažnyčią, sunku būtų paneigti, kad jis bent jau pro automobilio langą matė niūrią dalies Čikagos afroamerikiečių gyvenimo kasdienybę.

Priartėjus prie 95-osios gatvės, kurioje ir stovi kontroversijos sūkuryje atsidūrusi bažnyčia, vaizdas pasirodo šiek tiek geresnis. Namai – naujesni, žmonių veidai šiek tiek šviesesni. Tiesa, rasinė atskirtis akivaizdi – vos peržengus Hyde Parko ribas, nebeteko sutikti nė vieno baltaodžio. Aplinka jokiu būdų nėra priešiška, tačiau noromis nenoromis esi stebimas.

Tokiose situacijose lengva savo kailiu pajausti, ką tenka patirti juodaodžiui Čikagos šiaurinėje dalyje, kurioje dominuoja baltieji, arba tokioje rasiškai „grynoje“ valstybėje kaip Lietuva.

Bažnyčios apylinkėse visiškai apleistų namų nedaug. Dominuoja dviaukščiai daugiabučiai, kurie, Čikagos standartais, yra neturtingųjų būstas. Šalutinėse gatvelėse matyti ir erdvių nuosavų gyvenamųjų namų, ir netgi brangių ar prabangių automobilių.

Tiesa, kai kur matyti tipišką skurdžią apylinkę ženklinantys negrabiai suregzti reklaminiai skelbimai: „Perkame bet kokios išvaizdos namus“, „Vidurinės mokyklos atestatas – per 30 dienų“.

Artėjant prie B.Obamos bažnyčios, gatvėje vis daugiau tradiciniais afroamerikiečių išeiginiais drabužiais apsirengusių žmonių. Orios pagyvenusios poros: vyras su ilgu paltu ir katiliuku, moteris – su kailiniais ir skrybėlaite. Elegantiškos senutės su ryškiai raudonomis skrybėlaitėmis ir lakuotais bateliais. Jaunimas – pasitempęs, besišypsantis.

Žinoma, jie aiškiai pastebi, kad aš nepriklausau jų bendruomenei, tačiau jau iš tolo sveikinasi ir pabrėžtinai mandagiai nekreipia dėmesio į tai, kad išsitraukusi fotoaparatą pradedu fotografuoti bažnyčios pastatą. Jis ne milžiniškas, tačiau pakankamai didelis.

Kaip ir būdinga naujai JAV Vidurio Vakarų protestantiškos pakraipos bažnyčiai – ji daugiau išsiplėtusi į plotį ir ilgį, negu į aukštį. Pastatas modernus, jo stilius – tarp funkcionalių naujoviškų dvasios namų ir kokybiško bendruomenės centro.

Greta bažnyčios – erdvi, puikiai įrengta automobilių stovėjimo aikštelėje. Joje vargiai pamatysi neprižiūrėtą ar senesnį automobilį. Tiesiai prieš centrinį įėjimą stovėjo limuzinas. Jame vairuotojo nebuvo matyti, tačiau akivaizdu, kad juo į pamaldas atvažiavo jei ne pastorius ir ne pats B. Obama, tai kažkoks garbingas ir turtingas bažnyčios narys.

Susiruošus pasidomėti tuo, kas į bažnyčią atvyko limuzinu ir kam leista jį pastatyti ne aikštelėje, bet tiesiog prie bažnyčios durų, prie manęs bėgte pribėgo du apsauginiai. Man paaiškino, kad bažnyčios pastato fotografuoti negalima. Mėginau pasiginčyti, kad fotografuoju net ne pastato vidų, bet išorę, tačiau iškart supratau, kad jei noriu bent jau likti su ta medžiaga, kurią pavyko užfiksuoti, geriau nesiginčyti.

Atsiprašiau už savo nežinojimą, prisistačiau, kad esu turistė iš užsienio ir su apsauginiais išsiskyrėme su abipusėmis šypsenomis.

Centrinės durys apklijuotos pranešimais, jog visi žiniasklaidos atstovai, norintys dalyvauti pamaldose, privalo registruotis pas bažnyčios klerką pirmajame aukšte.

Vos įėjusi į vidų, pamačiau, ką reiškia ši registracija. Privalai registratūroje palikti fotokamerą ir bet kokią garso įrašymo aparatūrą. „Mes čia susirenkame melstis ir nenorime, kad mus trikdytų“, - vėlgi maloniai, bet primygtinai aiškino bažnyčios tarnautojas. Kiti žurnalistai, jau be savo žurnalistinių įrankių, palydimi į atskirą bažnyčios kertę.

Nusprendžiau rizikuoti ir kelionę po bažnyčią tęsti ne kaip oficialiai registruota žiniasklaidos atstovė, bet kaip turistė. Įsikišusi į kišenę fotoaparatą, patraukiau pagrindinės salės link. Bažnyčios darbuotojai paaiškino, kad pagrindinėje salėje vietų nebėra. Ir iš tiesų, spėjau pamatyti, jų nebuvo. Visgi Verbų sekmadienis, maldos namai – sausakimši.

Nieko neklausę patarnautojai pasisiūlė mane palydėti į antrąją salę, kurioje veiksmą prie altoriaus buvo galima stebėti per du didžiulius televizorius. Vietų atsisėsti taip pat jau nebuvo, tad prisiglaudžiau pasienyje.

Pamaldos jau buvo prasidėję. Tuo metu, kai įėjau, buvo krikštijamas kūdikis. Iš krikštynų eigos buvo matyti, kad bažnyčia ne veltui skelbiasi esanti „afrocentrinė“. Pastorius Otis Mossas III, apsivilkęs afrikietiškų motyvų tuniką, krikštydamas kūdikį prašė jo artimųjų nepamiršti, kad „mes ne visuomet buvome vergai. Mes esame kilę iš Afrikos, mūsų motinos žemės, kuri yra visos žmonijos civilizacijos lopšys“.

Pastorius ant kūdikio kaktos pabarstė vandens, pipirų, acto ir medaus, paaiškindamas, kad kiekviena šių medžiagų simbolizuoja skirtingus žmogaus gyvenimo aspektus.

Krikštynos baigėsi džiugia angliškai atliekama afrikietiškų motyvų giesme, kuriai pritarė afrikietiški būgneliai. Tuomet pastebėjau, kad visų apsaugos darbuotojų ir patarnautojų krūtines puošia lentelės su jų vardais ir pareigomis, o kiekvienos lentelės kairėje pusėje išraižyti Afrikos žemyno kontūrai.

Prasidėjusias pamaldas pertraukdavo afrikietiškomis tunikomis apsirengusių mergaičių šokiai, man priminę lietuvių mėginimą imituoti „autentiškus“ pagoniškos Lietuvos vaidilučių judesius.

Netrukus pastorius O. Mossas III prabilo ir apie tai, apie ką pastarąsias keturias dienas be paliovos kalbėjo ir rašė visa JAV žiniasklaida – apie J. Wrigtho kontroversiškus teiginius, kuriuose jis keikė Jungtines Valstijas, Ameriką prilygino kukluksklanininkų sambūriui, o Rugsėjo 11-ąją vadino netikusios JAV politikos vaisiumi.

„Mes buvome priversti stebėti, kaip mūsų bažnyčios vardas buvo suterštas ir apjuodintas. Žinau, kad visi mes, parapijiečiai, labai dėl to išgyvenome ir verkėme. Žiniasklaida mūsų ilgamečio pastoriaus Jeremiah Wrighto ilgametę veiklą, visus jo pamokslus suvedė į vieną sekundę.

Žmogus, kuris buvo Jungtinių Valstijų jūrų pėstininkas, turi keturis aukštuosius išsilavinimus ir septynis garbės doktoratus, buvo sumažintas iki vieno vienintelio garso. Lygiai kaip negali prasimaitinti suvalgydamas tik gabalėlį maisto, bet turi suvalgyti visą patiekalą, taip pat negali suprasti žmogaus, žinodamas tik vieną epizodą iš jo gyvenimo“, - aiškino pastorius. Jo žodžius maždaug 3 tūkst. bažnyčioje buvusių maldininkų pasitiko griausmingais plojimais.

Pastorius dar kartą pabrėžė, kad visi žiniasklaidos atstovai yra laukiami B. Obamos bažnyčioje, tačiau dar kartą paprašė jų susilaikyti nuo fotografavimo ir įrašinėjimo.

Išskyrus nuolat ratus sukančius apsaugininkus, atmosfera bažnyčioje niekuo nesiskyrė nuo tradicinės protestantiškos linijos JAV bažnyčios. Šypsenos, svečių apsikabinimai ir rankų paspaudimai. Tiesa, apie B. Obamą parapijiečiai kalbėjo nenoriai.

Michaelu prisistatęs 35 metų bažnyčios narys, į maldos namus atėjęs su sūnumi Mike’u, sakė, jog jis pirmiausia jaučiasi, kad tai – jo ir kitų parapijiečių dvasios namai. „Aš palaikau Obamą, bet 10 tūkst. narių turinti bažnyčia yra daugiau nei vienas žmogus, net jeigu ir žymus. Mes esame nuostabi bendruomenė, ši bažnyčia yra padariusi tiek daug gero visuomenei.

Pažiūrėk į senelių namus, kurie įrengti kitoje gatvės pusėje vien tik Trejybės bažnyčios narių pastangomis. Pažiūrėk į išauklėtą mūsų jaunimą. Gaila, kad žiniasklaida domisi tik vienu epizodu iš mūsų pastoriaus gyvenimo. Jiems nerūpi mūsų bendruomenė“, - kalbėjo vyriškis.

Jam pritarė ir gretas stovėjusios moteriškės, tačiau jos į detales, liečiančias kandidatą į prezidentus, nesileido.

Įpusėjus mišioms, buvo matyti, kad naujasis bažnyčios, kuriai priklauso B. Obama, pastorius – gerbiamas ir mylimas. Kaip hiphopo žvaigždė atrodantis dvasiškis O. Mossas III puikiai valdė tūkstantinę auditoriją. Parapijiečiai entuziastingai reagavo į jo juokus ir anekdotus ir pritariamai lingavo galva šiam kalbant apie skaudžius dalykus bendruomenėje ar cituojant Šventąjį Raštą.

Nieko panašaus į tai, kas išplatina „Youtube“, kur į pensiją išėjęs pastorius J. Wrightas isteriškai šaukia ir keikia Ameriką, išgirsti neteko, nors elitizmo ir pranašumo jausmas pamaldų metu tvyrojo.

Pats B. Obama sekmadienį išplatino oficialų pareiškimą, kuriame atsiribojo nuo ilgamečio pastoriaus pareiškimų. Pasak politikos analitikų, žodžio kišenėje neieškantis pastorius, savo kalbose akivaizdžiai politikuojantis ir palaikantis B. Obamą, pastarajam padarė nemažą politinę žalą.

Vienoje iš kalbų J. Wrightas, kaip B. Obamos pranašumą įvardijo tai, kad jo kampanijoje nėra „suknelių su sėklos dėmėmis“, aiškiai užsimindamas apie buvusio JAV prezidento Billo Clintono sperma suteptą Monicos Lewinsky suknelę.

Amerikiečiai šiuo metu aktyviai diskutuoja, ar JAV Mokesčių inspekcijai nederėtų iš pastoriaus J. Wrighto bažnyčios atimti ne pelno siekiančios organizacijos statusą, mat tokioms organizacijoms neleidžiama tiesiogiai agituoti už kurį nors kandidatą į politinį postą. Būtent tai J. Wrightas darė per Kalėdų pamokslą.

Nepaisant senatoriaus kampaniją užgriuvusios kritikos dėl jo dvasinio vadovo pasisakymų, B. Obama nepakluso raginimams palikti Trejybės bažnyčią. Jis kategoriškai neigia, kad pastorius J. Wrightas nepagarbiai kalbėjo apie Ameriką ar smerkė baltaodžius tuo metu, kai kandidatas į prezidentus ar jo žmona buvo bažnyčioje.