Yra graži lietuviška tradicija mušti kadugine ir šaukti: „ne aš mušu, verba muša!“. Sako, muša už nuodėmes. Mat velykinės išpažinties jau reikia suskubti. Tai artimieji artimuosius, matyt, taip lupdavo ir ragindavo. Daug turime gražių lietuviškų tradicijų.
Iš čia ir „tradicinė“ katalikybė. Antai praeito sekmadienio straipsnyje mano paminėtas kunigėlis taip per šventą Kazimierą apie „tradicinius“ porijo: „Tradicinis“ tikėjimas, „tradicinis“ katalikas mūsuose reiškia žmogui „sutvarkyti“ save ar savo šeimą – priimti Krikštą, prieiti pirmosios išpažinties, Pirmosios Komunijos (nežinia, kada antroji ir tolesnės), toliau gal priimti Sutvirtinimą (dirmavonę), vėliau imti šliūbą, būti palydėtam iš bažnyčios, palaidotam su kunigu. Dar prisideda šv. Mišios dukart per metus – per Kalėdas ir Velykas (išeinant iš bažnyčios šv. Komunijai prasidėjus) ir kapų aplankymas per Vėlines“ (kun.A.Saulaitis „Kai būdavau uolus krikščionis“, „Artuma“, 2008, Nr.2).
Į šventišką seką ir toną dar pridėčiau: prisipirkti verbų ir išpuošti butų pakampes. Na, ir dar galima užmoti: kiaušinius velykinius išdažyti ir po to išdaužyti, šventinto vandens bidonais garažą užstatyti, pašventintų Žolinės puokštelių prisidžiauti, agotinės duonos prisidžiovinti, kalėdinį prakartėlių maskaradą lankyti, nukriošusį rymantį senį išsidrožti, kryželį ant Kryžių kalno įbesti, atlaidinį ilgą saldainį sučiulpti, artimo laidotuvėse išsipaviedoti ir taip toliau ir panašiai. Tokia ta mūsų „tradicinė“. Taigi kokią turime, tokie ir esame: lietuviški „tradicinės“ pakraipos katalikai.
Matyt yra ir kitokia, „netradicinė“. Dedame žodį į kabutes, nes „tradicinis“ kunigėlio straipsnyje buvo su kabutėmis. Pažvelkime, ką kunigėlis mums dar paporys. Toliau anas porina apie tikinčiųjų užsieniečių, taigi lietuviškosios katalikiškosios atžvilgiu „netradicinių“ įspūdžius:
„Kai Vilnių lanko kitų šalių dvasininkai bei tikintieji, jie mėgsta sekmadienio rytais pasivaikščioti po bažnyčias, pajusti krikščionišką, katalikišką nuotaiką. Suėję pietų ar kavutės, dalijasi įspūdžiais. Šeimininkai stalą apkrauna saldumynais, paslepia krienus bei garstyčias ir padeda kelias rūšis medaus, kad gardumynų priragavusių svečių bei viešnių atsiliepimai apie Lietuvą būtų kuo teigiamiausi. [...]
Kaip kitose kultūrose gyvenantiesiems atrodo žmonės, jų dalyvavimas pamaldose? „Labai atsiprašome, bet norisi paklausti, ar šie žmonės yra girdėję apie Prisikėlimą?“ Tikrai taip sakydami negalvoja apie vakariečių paviršutinišką elgesį šypsotis, šviesiai klausytis, jaukiai vieniems šalia kitų pamaldose pabūti, gal net kaimynui ranką paspausti. Nuėję su buvusiais musulmonais pas Kirgizijos baptistus mūsų žmonės ne tik neprisijungtų prie bendruomenės, bet mandagiai pasitrauktų“ (ten pat).
Tai va. Šakės mums! Net buvę musulmonai kirgizai su baptistais kartu mus apšovė! Ir va, užjūrio svečiams rūgštu nuo mūsų pasidarė. Ir sako: „ar šie žmonės ...?“ Matai? „Šie žmonės“! Čia apie mus, vietinius. Gerai, kad ne per Verbas atvažiavo. Bo pamatę kadugines, tikrai pagavotų, kad mūsų bažnytėlėse sadizmo seansai tarp „tradicinių“ vyksta. Negi neaišku dabar, kodėl Melas Gibsonas bijo „tradicinių“ lietuviškų bičų su beisbolo lazdom blūdijančių po Kalifornijos „byčus“. Ačiū šeimyninkėlei, kad nors ta jautrias „netradicinių“ prisikėlusiųjų žaizdeles medumi užtepė.
Pasakysiu, kas nežino. Vakaruose gyvenau. Tai ten tokių netradicinių pakraipų pamačiau. Visi jie sakė (mojavo ir šaukė, verkė ir kliedėjo), kad visi jie „prisikėlė!“; kiti sakėsi Šventosios Dvasios krikštą turį. Taigi, ne tik tą „tradicinį“, kur kunigėlis krapija.
(Vienu žodžiu, prisipažįstu, po tokių prikeliančių patirčių norėjosi „tradiciškai“ išgerti, kad prie savęs tradicinio ir lietuviškųjų tapatumo normų vėl pritapčiau.) Kitu žodžiu, prisipažįstu, nepritapau prie „netradicinių“ užjūrio prisikėlimų ir grįžau namo prisiglausti prie savosios mielos „tradicinės“. Gražu ir sava man Lietuvoj. Jiems to nesuprasti.
Tačiau kunigėlis porija ne tik apie „tradicinius“ katalikus, bet ir tradicinius (daba be kabučių) katalikus: „Tradicinis katalikas į pamaldas ateina susikaupti. Jį ar ją vargina kūdikių čiulbesys, nenuoramos vaikučiai, kokie nors kiti garsai ar aplinka. Labai padeda susikaupti choro giesmės, kunigo balsas, tyla. Tikinčiajam nereikia nieko veikti, tik būti, retkarčiais atsiliepti į kunigo kreipinius, sukalbėti rožinį, maldingai priimti šv. Komuniją, palaimintam ir nurimusiam keliauti namo” (ten pat).
Ką čia anas gudrauja? Taip ir rėžtų tiesiai šviesiai, kad „tradicinė“ katalikybė baugina rimtus - ne tik įprastai linksmuosius (angliškai linksmas sakosi „gay“) – ir prisikėlusius užsieniečius. O štai tradiciniai be kabučių yra iš viso kažkokie kašperovskinės patirties ištroškę, nesąmoningi pikti mankurtai, nepažįstantys ir nesilaikantys esmės.
O esmė, šis autorius sako, yra tokia:
„Sąmoningo tikėjimo apraiška būtų ateiti į Mišias su visais Dievo šlovinti ir jam sutartinai dėkoti. Liturginis slėpinys čia glūdi ne XII amžiaus giesmėse ar sudėtingose apeigose, o pačioje buvimo paslaptyje – kaip tiek ir tokių skirtingų žmonių gali būti vieni kitiems broliai, seserys, dalytis ta pačia Duona ir ta pačia Taure, dėkinga ir džiugia širdimi, maždaug pagal apaštalo Pauliaus žodžius, tartus žmonėms (tais laikais muzikantų neįsileisdavo) – giedoti giesmes, dėkoti visados, džiaugtis nuolatos. Toks judrus dalyvavimas Mišiose bei kitose pamaldose esmingas, nes padeda mums iš savo mažo pasaulio pažvelgti ir pajusti visuotiniškesnę Bažnyčią, kurią taip uoliai žodžiais išpažįstame“ (ten pat).
Iš tiesų tradicinis, t.y. ištikimai Bažnyčios Tradiciją išpažįstantis ir Bažnyčios Magisteriumui paklūstantis, katalikas vienu balsu su II Vatikano susirinkimo dokumentais (ne gairėmis, nes tokių nėra) ir popiežių mokymu šiam autoriui byloja priešingą išpažinimą. XII amžiaus, o ir senesnes lotyniškas giesmes, būtent, „Grigališkąjį giedojimą Bažnyčia laiko būdingu Romos liturgijai. Todėl kai kitkas nekliudo, jam tebūnie skiriama pagrindinė vieta liturginiuose veiksmuose“ (Konstitucija Sacrosanctum Concilium, par.116). O ir naujesnės tradicinės lietuviškos kantičkos yra ne ką mažiau puoselėtinos (ten pat, par. 118).
Apie judrumą. Šiuo liturginiu „sportu“ nesidomiu, tai neturiu, ką ir pasakyti.
Apie apeigų sudėtingumą ir paprastumą pasakysiu ne aš, vietinis ir „piktas tradicinis mankurtėlis“; o pats Tradicijos puoselėtojas:
„Tridentas nepadarė klaidos – jis atsirėmė į tvirtą Bažnyčios Tradicijos pamatą. Bažnyčios Tradicija iki šiol yra patikimas ramstis. Bet mes galime ir turėtume ją suprasti giliau, pasitelkdami biblinio liudijimo turtus ir visų laikų Bažnyčios tikėjimą. Yra tikrų vilties ženklų, kad šis atnaujintas ir pagilintas Tridento supratimas, ypač tarpininkaujant Rytų Bažnyčioms, gali pasiekti ir krikščionis protestantus.
Turėtume suprasti vieną dalyką: liturgija yra ne vieta teologinėms hipotezėms išbandyti. Per daug greitai pastaraisiais dešimtmečiais ekspertų idėjos įžengė į liturginę praktiką, dažnai aplenkiant bažnytinę valdžią, einant per komisijas, kurios sugebėjo tarptautiniu lygiu paskleisti savo „momentinio sutarimo“ idėjas ir praktiškai paversti jas liturginę veiklą reguliuojančiais įstatymais.
Liturgijos didybė kyla iš to, kas ji yra, o ne iš to, ką mes iš jos padarome. Mūsų dalyvavimas, be abejo, yra būtinas, bet tik tam, kad nuolankiai įsijungtume į liturgijos dvasią, kad tarnautume Tam, kuris yra tikrasis liturgijos subjektas: Jėzus Kristus.
Liturgija nėra kokios nors bendruomenės, kuri bet kokiu atveju yra nevienalytė ir kintanti, sąmoningumo išraiška. Tai yra apreiškimas, priimamas tikėjime ir maldoje; ir todėl liturgijos matas yra Bažnyčios tikėjimas, kuriame šis apreiškimas yra priimamas.
Liturgijai suteiktos formos gali skirtis, priklausomai nuo vietos ir laiko, – ritai yra skirtingi. Tačiau svarbiausia yra [jų] ryšys su Bažnyčia, kurią savo ruožtu vienija tikėjimas Viešpačiu. Tikėjimo paklusnumas laiduoja liturgijos vienovę anapus laiko ir vietos rėžių; taigi patirkime tą Bažnyčios vienovę, Bažnyčią, kaip širdies tėvynę“ (Tikėjimo doktrinos kongregacijos prefektas kardinolas J.Ratcingeris – dabar Romos popiežius Benediktas XVI, „Liturgijos teologija“, 2003m.)
Apie savo mažą pasaulėlį ir visuotiniškesnės Bažnyčios patirtį. Klausimas: žinote, kas yra „Bažnyčia – vienos širdies tėvynė“? Sakau: ateikite ir pamatysite! Aišku, matysite kašperovskinės patirties ištroškusius piktus mankurtus. Tačiau, kaip sakė Vienas Tradicijos šaltinis: kas turi akis, tas Ją matys; ir kas turi širdies ausis, tas kartu šventinamų širdžių vienovėje išgirs Vienos širdies plakimą.
Apie „pačią buvimo paslaptį“. Esu ją patyręs. Prisipažinsiu, mėgstu pastarąją su draugais švęsti: dalytis duona ir taure (aišku, nelygu, kas inpilta ir kas vaišina). Beje, labai daug gerų vietų yra Vilniuje, kur dieną naktį - ypač naktį! - šią „pačią buvimo paslaptį“ švenčia. Visų ir neaplankysi. O be to ir laiko nėra, nei intereso.
Smagiau ir pilniau yra švęsti pačią mums save dovanojančios Būties paslaptį. O kaip gi kitaip patirsi Prisikėlimą? O ir skelbti šį Kryžiaus slėpinį reikia, kad sūrumo ir patys neprarastume, ir dar užjūrio svečią juo pavaišintume. Mat jau atplūsta iš užjūrio „netradicinių“ pakraipų prisikėlę linksmi užkariautojai. „Padarys“ čia mus „tradicinius“ be Tradicijos, ir kudakuosime sau lyg liesos dvasia vištėles tarp kelių pasipūtusių užribio gaidžių žemėj Lietuvos. Negerai. Nepasiduodam.
Vilniuje Šv. Mišios pagal Romos ritualo ypatingąją (tradicinę) formą yra aukojamos sekmadieniais 10 valandą šv.Kryžiaus bažnyčioje (prie Prezidentūros).