Kai ateina pavasaris

Pa­va­sa­ris į so­dą at­ei­na grei­tai, ro­dos, dar vi­sai ne­se­niai pū­tė žvar­bus vė­jas, o jau žy­di ab­ri­ko­sai su per­si­kais, obe­lys ir vyš­nios su sly­vo­mis.

Daž­nai net ne­pa­ste­bi­ma, ka­da pra­si­de­da au­ga­lų ve­ge­ta­ci­ja, tai priklauso nuo rū­šių, veis­lių ar po­skie­pių, me­te­o­ro­lo­gi­nių są­ly­gų ir dir­vo­že­mio sa­vy­bių. Pa­va­sa­rį au­ga­lai for­muo­ja nau­jus ūg­lius, la­pus, pum­pu­rus, žy­di ir no­ki­na der­lių. Ne vi­sos fe­no­lo­gi­nės fa­zės kas­met vie­no­dos. Jau­ni so­di­nu­kai ne­žy­di ar men­kai žy­di, ne­mez­ga vai­sių, kar­tais pra­me­čiuo­ja.

Tin­ka­mai su­pla­nuo­ti dar­bai pa­ge­ri­na so­do vaiz­dą, ga­ran­tuo­ja gau­ses­nį ir ge­res­nės ko­ky­bės der­lių. Vais­me­džiai pa­va­sa­rį pa­jun­ta at­ši­lus orams, kai že­mė prie šak­nų su­šy­la iki 4–6 °C. Jiems žy­dė­ti už­ten­ka 12–14 °C ši­lu­mos, o obe­lys su­žy­di, kai 0,5 m že­mė su­šy­la iki 10 °C ši­lu­mos. Ve­ge­ta­ci­jos pra­džią ro­do sprogs­tan­tys pum­pu­rai. Vais­me­džių ši fa­zė su­tam­pa su žy­dė­ji­mu ir trun­ka apie 20 die­nų.

Tuo lai­ku, kai vais­me­džiai ir uo­gak­rū­miai il­si­si, kol ne­iš­spro­gę pum­pu­rai, o oras 9 °C ir dau­giau ši­lu­mos bei drėg­na, so­de ima plis­ti raup­lės. Ši gry­bi­nė li­ga daž­nai už­puo­la ne­pri­žiū­ri­mus so­dus ir ne­at­spa­rias raup­lėms obe­lis.

Kai vi­du­ti­nė oro tem­pe­ra­tū­ra ne že­mes­nė kaip 4 °C ši­lu­mos, obe­lis ir kriau­šes nuo raup­lių ga­li­ma purkš­ti 5–7 proc. kar­ba­mi­du (10 l van­dens/ 50–70 g). Vie­nam vais­me­džiui rei­kia 7–10 l, ma­žam me­de­liui už­ten­ka 5 l tir­pa­lo.

Kar­ba­mi­do tir­pa­las iš da­lies su­ma­ži­na ir ken­kė­jų (er­kių, ama­rų, bla­ku­čių) so­de. Tuo lai­ko­tar­piu nuo žie­vės, ka­mie­no li­gų bei bak­te­ri­nės deg­li­gės ga­li­ma purkš­ti čem­pio­nu (10 l van­dens/ 50 g pre­pa­ra­to). Ko­vo sau­lė die­ną įšil­do ka­mie­nus, nak­tį orai at­vės­ta, to­dėl su­trū­ki­nė­ja ka­mie­nų ir ša­kų žie­vė. Prieš pra­de­dant kai­ta­lio­tis tem­pe­ra­tū­rai, rei­kia ba­lin­ti ka­mie­nus ir sto­rų ša­kų pa­grin­dus. Jei­gu oro tem­pe­ra­tū­ra ne­nu­krin­ta že­miau kaip 10 °C šal­čio, ga­li­ma re­tin­ti vais­me­džių vai­ni­kus, ša­lin­ti džiū­van­čias ir li­go­tas ša­kas. Bū­ti­na iš­ge­nė­ti ama­rų, er­kių, bla­ku­čių, sky­da­ma­rių, lap­su­kių, vo­ra­tin­kli­nių kan­džių ap­nik­tas ša­ke­les. Ge­nint iš­pjaus­to­mos vė­žio ap­im­tos ša­ke­lės, stam­bes­nių ša­kų ar ka­mie­no žaiz­dos iš­va­lo­mos ir pa­te­pa­mos so­do te­pa­lu.

Ver­tė­tų su­kal­ti nau­jų in­ki­lų ar iš­va­ly­ti se­nuo­sius. Dvie­jų arų plo­te rei­kė­tų iš­kel­ti bent po vie­ną in­ki­lą.

At­ši­lus orams su­grįž­ta paukš­čiai, pra­de­da brink­ti vais­me­džių pum­pu­rai, raus­vė­ja žied­pum­pu­riai, sklei­džia­si pir­mie­ji la­pe­liai ir žie­dai, pa­bun­da dau­gu­ma so­do ken­kė­jų. Ry­tais ar va­ka­rais, kai vabz­džiai ne to­kie jud­rūs, vais­me­džius rei­kia pa­pur­ty­ti, po me­džiais ant au­di­nio ar po­lie­ti­le­no plė­ve­lės nu­kri­tu­sius žied­grau­žius, lap­su­kius ir ci­gar­su­kius su­nai­kin­ti. Kai daug obuo­li­nių pjūk­le­lių, bla­ku­čių, žied­grau­žių ir ama­rų, jie nai­ki­na­mi in­sek­ti­ci­dais.

Brinks­tant pum­pu­rams ir žied­pum­pu­riams įgau­nant raus­vą spal­vą, so­dai purš­kia­mi ak­ta­ros (2 g /10 l van­dens), fas­ta­ko ar­ba de­cio (4 ml /10 l van­dens) tir­pa­lais. Ne­at­spa­rios raup­lėms ir žie­vės li­goms obe­lys purš­kia­mos efek­to­riu­mi (5–10g /10 l van­dens) ar­ba cho­rus (2 g/ 10 l van­dens). Pra­dė­jus sprog­ti pum­pu­rams, ga­li­ma iš­ge­nė­ti pa­ša­lu­sias ša­kas ar pa­trum­pin­ti ūg­lius iki svei­kos me­die­nos. At­skir­ti nu­ša­lu­sias ša­kas ga­li­ma pa­gal pum­pu­rus ir spal­vą.

Daž­nai nu­šą­la ru­denį ne­spė­ję su­me­dė­ti, per­tręš­ti azo­to trą­šo­mis ūg­liai. Jų me­die­na bū­na tam­siai ru­da. Jei­gu iš­šą­la vi­sas me­de­lis, nu­pjau­na­ma iki svei­kos vie­tos. Iš mie­gan­čiųjų pum­pu­rų iš­augs ke­li nau­ji ūg­liai, o iš jų bus ga­li­ma už­si­au­gin­ti nau­ją vais­me­dį. Kiš­kių su­ža­lo­ti me­de­liai pa­te­pa­mi so­do te­pa­lu, o la­bai nu­grauž­ti nu­pjau­na­mi ir au­gi­na­mi iš ūg­lių. Sprogs­tant pum­pu­rams, žie­vė ge­rai at­šo­ka, ga­li­ma skie­py­ti vais­me­džius.

So­dai pra­žys­ta, kai oras su­šy­la iki 12–15 °C ši­lu­mos, maž­daug ge­gu­žės 10–20 die­no­mis. Ta­da at­slen­ka ir šal­nos. Nepra­si­sklei­du­siems žie­dams ken­kia nuo 2,8 iki 3,9 °C šal­čiai. Obe­lų, kriau­šių, vyš­nių ir sly­vų žie­dai ar užuo­maz­gos ap­šą­la esant 2–3 °C šal­čio. Nu­ša­lus žie­dams, vais­me­džiai krau­na dau­giau žie­di­nių pum­pu­rų, ki­tais me­tais gau­siau žy­di, ima pra­me­čiuo­ti. No­rėdami so­do au­ga­lus ap­sau­go­ti nuo šal­nų ar bent kiek su­ma­žin­ti jų po­vei­kį, vie­ni so­di­nin­kai kū­re­na lau­žus ir dū­mi­na so­dus, ki­ti purš­kia juos van­de­niu. Žy­din­čių so­dų ne­ga­li­ma purkš­ti che­mi­niais pre­pa­ra­tais.

Žy­dė­ji­mo pa­bai­go­je so­de skrai­do vai­sė­džių ir lap­su­kių dru­giai, to­dėl rei­kė­tų pa­ka­bin­ti fe­ro­mo­ni­nių gau­dyk­lių ar kva­pių jau­kų jiems pri­vi­lio­ti. Šiam tiks­lui tin­ka ir juo­dos duo­nos plu­tų, cuk­raus, mie­lių ir ra­zi­nų už­pi­las. Jis šiek tiek pa­rau­gi­na­mas, iš­pils­to­mas į in­de­lius, ku­rių bent po du pa­ka­bi­na­ma vais­me­džiuo­se.

Re­tai, bet kar­tais so­dus ap­lan­ko ir vė­ly­vos šal­nos, ga­lin­čios nu­šal­no­ti vai­sių užuo­maz­gas. Jei­gu pri­megz­ta daug vai­sių užuo­maz­gų, jos nu­ska­bo­mos pa­lie­kant kas 10 cm vie­ną nuo ki­tos.

Po žy­dė­ji­mo, vai­nik­la­piams krin­tant, for­muo­jan­tis vai­siams, nuo li­gų ir ken­kė­jų ga­li­ma purkš­ti krau­ja­žo­lių, pe­ly­nų nuo­vi­rais ar­ba cho­rus (2 g/10 l van­dens), sko­ru (2 ml /10 l van­dens), efek­to­riu­mi (5–10 g /10 l van­dens). Šie pre­pa­ra­tai sau­go so­do au­ga­lus nuo raup­lių, žie­vės li­gų ir pu­vi­nių. Nuo ken­kė­jų ga­li­ma purkš­ti ak­ta­ra (2 g/ 10 l van­dens), fas­ta­ku ar de­ciu (4 ml /10 l van­dens). Er­kės ir ama­rai nai­ki­na­mi skys­tuo­ju ka­lio mui­lu (400 g /10 l van­dens).

Jei­gu vais­me­džiai pa­so­din­ti šį pa­va­sa­rį, po mė­ne­sio juos ver­tė­tų pa­tręš­ti azo­to trą­šo­mis (po 50 g amo­nio sa­liet­ros). Sau­są pa­va­sa­rį jie pa­lais­to­mi ne ma­žiau kaip po 5 l van­dens. Po­me­džiuo­se ir po­krū­miuo­se ra­vi­mos pik­tžo­lės. Šiuo lai­ku dar ga­li­ma ge­nė­ti vais­me­džius, in­ten­sy­ves­nis ge­nė­ji­mas bai­gia­mas ne vė­liau kaip per sa­vai­tę po obe­lų žy­dė­ji­mo. Ve­ge­ta­ci­jos me­tu ge­ni­mos stip­riau au­gan­čios obe­lys, re­gu­liuo­ja­mas ūg­lių kie­kis ir jų au­gi­mo kryp­tis. Braš­ky­ne pa­bars­to­ma smul­kin­tų šiau­dų ar pa­tie­sia­ma ag­ro­dan­ga.