Juk viskas taip iki bjaurumo žinoma! Niekas su mumis nesiskaito. Ir mes su kitais nesiskaitome. Mintys galvoje šia tema virto paklaikusiais žirgais, vis besisukančiais ratu, ratu. Būčiau tikintis, prašyčiau Dievo paramos, bet nesu.
Nors kaltinti Aukščiausiąjį jaučiuosi turįs teisę. Kaipgi čia dabar? Kokioje gadynėje gyvenu? Pasirodo, to policininko tėvas visiškai taip pat kažką suvažinėjo, bet Tu jam leidi nebaudžiamam tęsti giminę! Dar vieną žudiką, belaukiantį tinkamos akimirkos nusinešti kito gyvybę malonumo sau akimirkoje. Jis juk neblogesnis už savo tėvą!
Kaip Galėjai leisti paguldyti trys vaikiukus baltais kostiumėliais į karstus? Jie dar nespėjo pagyventi, bet – kaip žiauru, - jau buvo pajutę gyvenimo skonį. Ir kelias, kuriuo jie ėjo. Ar tyčiojiesi iš žmonių? Ar nesupranti? Tas kelias buvo jų gyvenimo kelias, pilnas galimybių! Bet Tu leidai viską nutraukti! Pasiėmei juos pas save. Dabar jie, tie trys berniukai, jau tikrai ant debesies sėdėdami ir žemėn žiūrėdami, kojomis makaluoja. Išgelbėjai juos nuo kančių, galėjusių ištikti prieš pačią mirtį. Maždaug po kokių aštuoniasdešimties metų. Gal ir eutanazijos išvengtų, jeigu toks įstatymas bus kada nors priimtas. Olandijoje toks jau dešimt metų veikia. Žinai, kiek jie būtų davę pasauliui? Jie, visi trys? Na ką gi, vis geriau negu nieko. Juk ant debesies sėdi.
O tas, kuriuo pasinaudojai kaip įrankiu, sėdės dešimt metų už grotų. Na ir kas, jeigu ir sėdės? Uždarys jį į policininkams ir kitiems nusikaltusiems valstybės tarnautojams skirtą kalėjimą, su lengvesniu režimu. Nes toks tikroje zonoje dienos neišgyventų. Kartais juk ir banditai sąžinę turi. Taigi dabar išeis dar visai pilnas jėgų. Nusikaltimas be bausmės. Kur teisybė?
Pats klausimas jau toks nuvalkiotas. Banalus. O kaltinti Dievą? Bepigu. Visai nepavojinga. Kas kita kaltinti esamus ir būsimus žudikus prie vairo. Ir jų užtarėjus. Jiems nė motais. Jie gelbsti savus.
O gal reikėtų krikščioniškai ar dar kaip nors užjausti tą jauną policininką? Juk hormonų audros, nesunku suprasti. Moters seniai gal nebuvo turėjęs (tik kokia save gerbianti moteris norėtų su tokiu būti?). Na, negi dabar prie sienos statysi priešais visą Aleksandrijos kaimą? Tikrai sunaikinę būtų. Plikomis rankomis. Nors ir krikščionys. Ir nusispjauti jiems būtų į jo hormonus!
V.Kernagis išėjo. Ir negrįš. O tas grįš. Gėdijuosi savo nehumaniškumo. Juk jau bus atpirkęs savo kaltę. Ir išleistas po pusės laiko už gerą elgesį. Gamta alsuoja pavasariu. Artėja šv. Velykos. Atgimimas!. Turėčiau džiaugtis. Bet man kelia nerimą policininkai, turintys mus ginti. Tai keliais pusgirti šmirinėja, tai dar kas. Štai prieš kelias dienas gaujai skustagalvių – potencialių žudikų, kelio nepastojo, nors tie ir šaukė „Juden raus“.
Galvoju apie savo vaikus. Bijau juos išleisti į kelią. Bet žinau, kad teks. Ir jie eis aukštai pakelta galva. Nesvarbu, kas ką manytų ir kas ką šauktų.